Gremėzdas niokojo mano butą stebėtinai metodiškai. Galbūt tiedviem šitas visa ko daužymas ir turėjo kokią prasmę. Bet tik ne man. Gremėzdas apvertė lovą, suraižė čiužinį, ištaršė viską, ką rado drabužių spintoje, išvertė ant grindų mano rašomojo stalo stalčius, nuplėšė nuo sienos oro kondicionieriaus skydą. Nuspyrė šiukšliadėžę, išvagojo patalynės dėžę, trempė viską, kas tik pasipainiojo jam po kojų. Greitas ir efektyvus darbas.
Paskui persimetė į virtuvę: atėjo eilė lėkštėms, taurėms, kavavirei ir viskam, kas tik ten buvo.
Mudu su Mažiumi persikraustėme į svetainę. Pastatėme apverstą sofą, kuri kažkokiu keistu likimo įgeidžiu šiaip jau liko nesužalota, ir susėdome ant priešingų porankių. Sofa buvo iš tiesų labai patogi, pačios aukščiausios klasės; įsigijau ją už pačius niekus iš bičiulio fotografo, kuriam, matyt, kažkoks saugiklis galvoj perdegė: metė klestinčią karjerą ir nugrimzdo kažkur gūdžiame kaime netoli Nagano. Bičiulio iš tiesų gaila, bet sofa, tiesą sakant, — tikrai neblogas laimikis. Ir netgi dabar ją, regis, dar įmanoma išgelbėti.
Kad ir kokį bildesį sukėlė Gremėzdas, niekas iš kaimynų neatskubėjo patikrinti, kas dedasi. Ką gi, reikia pripažinti, kad beveik visi, gyvenantys mano aukšte, — dirbantys viengungiai, tad dieną čia nesutiksi nė gyvos dvasios; reikia manyti, mano svečiai į šį faktą atsižvelgė. Šitie vyrukai — tikri galvažudžiai, bet bukais jų niekaip nepavadinsi.
Mažius protarpiais vis dirsčiojo į savąjį roleksą, tarsi tikrindamas, ar operacija neatsilieka nuo numatyto grafiko, tuo tarpu Gremėzdas tęsė griaunamąjį darbą, nė piršto nekrustelėdamas be reikalo. Jis niokojo viską labai nuosekliai, kad ir kaip norėdamas, nebūčiau nuslėpęs net pieštuko. Ir vis dėlto, kaip Mažius buvo apskelbęs iš pat pradžių, jie tikrai ničnieko neieškojo. Tiesiog darė tai, ką turėjo daryti.
Bet kodėl?
Norėdami įtikinti kažkokią trečiąją šalį, kad jiems pro akis neprasprūs nė menkiausia smulkmena?
Bet kas galėtų būti ta trečioji šalis?
Išlašinau paskutinius alaus lašus ir padėjau tuščią skardinę ant kavos staliuko. Gremėzdas jau prisikasė ir iki maisto: druska, miltai, ryžiai sūkuriuodami skraidė į visas puses; ant linoleumu padengtų grindų tarsi asfaltą kapojanti meteoritų kruša žiro šaldytos krevetės, krito jautienos filė, valgomieji ledai, aukščiausios rūšies sviestas, lašišos ikrų pakuotė, tiško mano paties pasigamintas pomidorų padažas.
Iššlavęs viską iš šaldytuvo, Gremėzdas durelėmis žemyn parvertė ir patį šaldytuvą. Šio viduriuose įvyko trumpasis jungimas, pokšintys laidai spjaudėsi žiežirbų spiečiais. Kažin, koks elektrikas patikėtų pasakojimu, kas čia atsitiko? Man įsiskaudėjo galvą.
Per vieną akimirką niokojimas liovėsi — taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Jokių „jeigu“, „gal“ ar „bet“ — buto daužymas į šipulius ėmė ir nutrūko; svetainės tarpduryje išdygo Gremėzdas — nusiteikęs pavydėtinai abejingai.
Kažin, kiek laiko jis sugaišo, kol šitaip iš pagrindų nusiaubė mano butą? Penkiolika minučių? Pusvalandį? Maždaug tiek. Kiek daugiau nei penkiolika minučių, bet mažiau nei trisdešimt. Nesvarbu, kiek tai užtruko: sprendžiant iš to, kaip išdidžiai Mažius dirsčiojo į savąjį roleksą, abejonių nekilo — Gremėzdas su užduotimi susidorojo pagirtinai sparčiai. Matyt, ir tokiam darbui galioja tam tikri standartai — panašiai kaip standartinė būna maratono distancija ar tualetinio popieriaus juostos ilgis viename ritinėlyje.
— Ką gi, tau teks gerokai paplušėti, kol išsikuopsi, — pastebėjo Mažius.
— Ir gerokai paploninti piniginę, — pridūriau.
— Apie pinigus šiuo atveju neverta nė kalbėti. Tai karas. O tas, kuris nuolat stabčioja skaičiuoti išlaidų, karo niekada nelaimi.
— Tai ne mano karas.
— Kieno tai karas — irgi visiškai nesvarbu. Kaip nesvarbu ir kieno pinigais mokama. Tokia jau visų karų specifika.
Mažius atsikrenkštė į nosinaitę, apžiūrėjo, ką išspjovęs, ir įsibruko ją atgal į kišenę. Aš visuomet sakydavau sau: niekad nepasitikėk tuo, kas nešiojasi nosinę. Vienas iš mano prietarų, kurių turiu daugiau nei reikia.
— O dabar paklausyk. — Mažius surimtėjo. — Kai iš čia išsinešdinsim, netrukus išreikšti pagarbos tau užsuks vyrukai iš Sistemos. Nesivaržyk, išklok jiems viską apie mus. Pasakyk, kad įsiveržėme į butą ir apvertėme viską aukštyn kojom, kažko ieškodami. Pasakyk, neva kamantinėjome, kur nukišai kaukolę, nors tu ničnieko nenutuoki apie jokią kaukolę. Viskas aišku? Juk tu negali išplepėti to, ko nežinai, kaip negali ir atiduoti to, ko neturi. Netgi kankinamas. Štai kodėl mums teko nešdintis nieko nepešus.
— Kankinamas? — net žagtelėjau.
— Tavo pasakojimu niekas nesuabejos. Juk jie net nenutuokia, kad lankeisi pas profesorių. Bent jau kol kas tai žinoma tik mums. Vadinasi, nieko bloga tau nenutiks. Kur jau ten: šitoks kalkutekas, be menkiausios dėmelės. Pasiutimas, jiems neliks kitos išeities, kaip tik patikėti tavimi. Jie pamanys, kad čia pasidarbavo Fabrikas. Ir būtinai imsis atsakomųjų veiksmų. Mes viską apskaičiavome.
— Kankinamas? — vos neužspringau. — Ką reiškia — kankinamas?
— Netrukus sužinosi, — atsakė žmogelis.
— O kas, jeigu aš viską išklosiu Sistemos štabe? — paklausiau lyg tarp kitko.
— Nešnekėk nesąmonių. Tada tavo paties draugeliai gerokai patarkuos tau pasturgalį. Nėmaž nepersūdau. Nagi, pagalvok pats. Lankeisi pas profesorių, atlikai užduotį jo užsakymu, o Sistemai apie tai — nė šnipšt. Perskirstymo darbai kada įšaldyti — o tu to nepaisei. Ir blogiausia — leidai profesoriui pasinaudoti tavimi saviems eksperimentams. Gal manai, kad jie paglostys už tokius darbelius? Tu žengi peilio ašmenimis, bičiuli, žiūrėk, neprarask pusiausvyros.
Mudu taip ir subedėme vienas į kitą žvilgsnius nuo priešingų sofos galų.
— Dar vienas klausimas, — vėl prabilau. — O kas garantuos, kad bendradarbiaudamas su jumis ir meluodamas Sistemai išlošių? Apie jus, vyručiai, aš ir išvis nieko nežinau. Taigi, ką galite pasiūlyti?
— Labai paprasta, — sučiepsėjo Mažius. — Mes tavo paslaptis žinome iki panagių, bet vis vien paliekame tave gyvą. Savo ruožtu tavoji organizacija net nenutuokia, kokioje nepavydėtinoje padėtyje esi atsidūręs. O jeigu sužinos, tikriausiai nutars tavęs atsikratyti. Išvada aiški: mūsų siūloma perspektyva — šviesesnė.
— Anksčiau ar vėliau Sistema būtinai išsiaiškins tą jūsų vadinamąją padėtį. Aš pats net nenumanau, kokia ji, bet Sistemoje sėdi ne tokie jau beviltiški kvailiai.
— Gal ir tavo tiesa, — nesiginčijo Mažius. — Bet tai bus vėliau. O dabar yra dabar. Jeigu pavyks neatsilikti nuo numatyto grafiko, ir mes, ir tu — visi puikiausiai spėsime išspręsti savo problemas. Štai ir tavoji galimybė rinktis, jei jau taip jos nori. Pasakysiu kitais žodžiais: tai tarsi šachmatų partija. Tau skelbia šachą — tu atsitrauki. Ir stripinėji taip, kol gali — maža kas, gal tavo varžovas ims ir susimaus. Visiems pasitaiko susimauti, net patiems kiečiausiems šachmatininkams.
Mažius dar kartą dirstelėjo į laikrodį, paskui atsisuko į Gremėzdą ir spragtelėjo pirštais. Milžinas atgijo tarytum įjungtas mechanizmas. Jis kilstelėjo smakrą ir palinko virš sofos, atskirdamas mane nuo kambario lyg kokia pertvara. Ką ten pertvara — lyg įvažiuojamojo kino teatro ekranas. Masyvus kūnas visiškai užstojo šviesą, užklodamas mane blyškiu šešėliu — kažką panašaus patyriau pradinėje mokykloje, kai vaikai virš galvos iškėlė žvakės suodžiais aprūkytą stiklą, kad pro jį galėtų stebėti saulės užtemimą. Nuo anų dienų mane jau skyrė ištisas ketvirtis amžiaus. Jūs tik pamanykite, kur sugebėjau nusiristi per ketvirtį amžiaus.
Читать дальше