Perverčiau Rudiną ir švystelėjau knygą minkštais viršeliais ant knygų lentynos šipulių, tada vėl patraukiau prie kriauklės — bene sėkmė lydės dar kartą ir aš aptiksiu dar kokį lašą viskio? Ir iš tikrųjų: beveik iš paties dugno išžvejojau šukę su viliojančiu „Jack Daniel‘s“ gurkšniu. Kuo atsargiausiai nusinešiau gėrimą į lovą drauge su Stendalio Raudona ir juoda . Ir ką čia pridursi? Atrodo, mane apsėdo poreikis gilintis į senovinę literatūrą. Nagi, ar daug šiais laikais rasi jaunų žmonių, kurie imtųsi skaityti Raudona ir juoda?
Nesvarbu. Šiaip ar taip, su Žiuljenu Soreliu galėjau solidarizuotis, netgi užjausti jį. Pagrindiniai Sorelio charakterio trūkumai susiformavo maždaug apie penkioliktuosius gyvenimo metus, o šis faktas tik dar labiau sustiprino mano užuojautą. Kai esminės gyvenimo nuostatos tvirtai įsišaknija jau šitokiame amžiuje, kad ir kaip žiūrėsi, kitaip nei tragedija to nepavadinsi. Būtų tas pat, jei įkalintum save kokiame požeminiame kalėjime. Iš visų pusių apsuptas sienų, nebeturi kur eiti — tik pasitikti savosios lemties.
Sienos.
Pasaulis, iš visų pusių apsuptas neįveikiama siena.
Užverčiau knygą, nurijau paskutinį šlakelį „Jack Daniel’s“ ir ėmiausi tyrinėti pasaulio, apsupto sienomis, vaizdinį, susiformavusį mano galvoje. Jis iškilo be jokių pastangų, vaizduotės piešiamas regėjimas buvo labai ryškus. Siena — labai aukšta, joje — milžiniški vartai. Mirtina tyla. Aš — anoje sienos pusėje. Visa kita gaubia migla. Pasaulio detalės atrodo ganėtinai apibrėžtos, bet tuo pat metu mane supa tamsa, visi kontūrai išskydę, neryškūs. Iš kažkur, iš sutemose prasmegusios tolumos, atsklinda mane šaukiantis balsas.
Kažkuo šis vaizdinys priminė sceną iš filmo, kokio nors populiaraus ir įspūdingo istorinio epo. Tačiau kurio? Panaršiau atmintį: ne, ne Sidas , ne Bett Huras ir ne Spartakas . Atrodo, tasai regėjimas bus mano paties pasąmonės kūrinys.
Papurčiau galvą, stengdamasis išsklaidyti vaizdinį. Jaučiausi pasiutusiai pavargęs.
Be abejonės, tos sienos turėjo reikšti mano paties gyvenimo ribotumą. Tylą irgi nesunku paaiškinti — tiesioginė asociacija su garso išjungimu, kurį patyriau savo kailiu. Išskydęs aplinkos vaizdas tikriausiai reiškia, kad mano vaizduotę ištiko krizė. O balsas... Ką gi, tikriausiai mane šaukė toji nuo galvos iki kojų rausvai vilkinti mergina.
Tarsi koks mėgėjas psichoanalitikas paskubomis ištyrinėjęs savo haliucinaciją, vėl atsiverčiau knygą. Bet sutelkti dėmesio nesisekė. Mano gyvenimas niekam vertas, dingtelėjo mintis. Nulis. Visiškas niekas. Tuštybė. Ką aš nuveikiau per savo gyvenimėlį? Naršyk kiek nori — taip ir neaptiksi jokios sumautos smulkmenos, kurią vertėtų paminėti. Neturiu namų. Neturiu šeimos. Draugų — irgi neturiu. Nei durų su savo pavarde. Erekcijos — ir tos stinga. O jau labai greitai nebeturėsiu nė darbo.
Gulėjau ir stebėjau, kaip sklaidosi mano jauki fantazija apie violončelės ir graikų kalbos pratybas. Jeigu neteksiu darbo, galėsiu visiems laikams užmiršti ramią, be jokių rūpesčių senatvę. O jeigu Sistema ims vaikytis mane iki pasaulio krašto, man tiesiog nebeliks kada nė mėginti įsiminti netaisyklingų graikiškų veiksmažodžių formas.
Užsimerkiau, giliai atsidusau, o tada vėl pasinėriau į Raudona ir juoda . Kas prarasta — prarasta. Kad ir kokius kurtum planus, atgauti to, ko netekai, nebeįmanoma, niekaip nebesugrąžinsi praeities, niekas nebebus taip, kaip buvę.
* * *
Jei ne susitelkusios aplink mane Turgenevo-Stendalio sutemos, ko gero, nė nebūčiau pastebėjęs, kad diena baigėsi.
Visą popietę prasivoliojau lovoje, tad skausmas pilve gerokai atlėgo. Protarpiais žaizda sutvinkčiodavo tarsi tolimas būgnų dudenimas, bet stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Beveik visiškai pavyko nustumti skausmą kažkur į suvokimo užribį.
Laikrodis rodė pusę aštuonių vakaro, bet alkio taip ir nepajutau. Po šitokios dienelės lyg ir turėtų žarna žarną ryti, bet vien nuo minties apie maistą ėmė sukti vidurius. Aš neišsimiegojęs, mano pilvas perrėžtas, butas virtęs griuvėsių krūva. Apetitui tiesiog nebeliko vietos.
Dairydamasis po mane supantį šiukšlyną, nejučia prisiminiau tą netolimos ateities pasaulį, virtusį dykyne, giliai palaidotą po savo paties atliekų kalnais. Nelabai seniai skaičiau tokį mokslinės fantastikos romaną. Ką gi, kaip tik taip dabar ir atrodė mano butas — tarsi perkeltas čionai tiesiai iš tos knygos. Sumaigyti kostiumo skivytai, vaizdo grotuvo ir televizoriaus griaučiai, gėlių vazono šukės, nebeatpažįstamai sulankstytas toršeras, sutryptos plokštelės, visa kur telkšančios pomidorų padažo balos, sutraukyti laidai... Džozefo Konrado ir Tomo Hardžio romanai, sulaistyti pašvinkusiu, iš vazos išsiliejusiu vandeniu, puokštelė kardelių — tarsi antkapinės gėlės voliojasi ant nelygioje kovoje kritusio kašmyro megztinio „Pelikan“ rašalu įmirkusia rankove... Visa kas — niekam tikęs šlamštas, atmatos.
Iš žūstančių mikroorganizmų žemės gelmėse susidaro nafta, irstant milžiniškiems išvirtusiems medžiams formuojasi akmens anglių klodai. Tačiau visa tai, kas voliojosi mano namuose, buvo šiukšlės gryniausiu pavidalu; jos netiko netgi antrinėms žaliavoms, jų į nieką neperdirbsi. Na, sakykite, ką dar įmanoma išpešti iš sumaigyto vaizdo grotuvo?
Ir vėl pasukau į virtuvę — bene pavyks išgelbėti dar lašą kitą viskio? Tačiau garsiojo paskutinio gurkšnio man taip ir nepavyko rasti. Viskas nutekėjo į kanalizaciją, tiesiai INKiščiams į gerkles.
Rausdamasis kriauklėje, sugebėjau stiklo šuke persirėžti pirštą. Apžiūrėjau žaizdą, o kraujas tuo tarpu lašas po lašo varvėjo ant viskio butelio etiketės. Dabar, kai esu rimtai sužeistas, ką man bereiškia kažkoks įdrėskimas? Niekas dar nenumirė paprasčiausiai įsipjovęs pirštą.
Nekreipiau dėmesio į besisunkiantį kraują. Bet šis nė neketino liautis, tad galiausiai pristigau kantrybės ir nuvaliau žaizdelę „Kleenex“ servetėle.
Virtuvėje mėtėsi keletas sumaigytų alaus skardinių — tarsi šovinių tūtelės po žūtbūtinio mūšio. Pasilenkiau vienos jų pakelti. Metalas buvo šiltas. Geriau keletas lašų šilto alaus nei išvis nieko, tariau sau. Susirinkau visas skardines, kiek pavyko rasti, nusinešiau jas į lovą ir vėl atsiverčiau Raudona ir juoda , kartu stropiai išlašinau paskutinius mililitrus alaus iš kiekvienos. Man trūks plyš reikėjo atsipalaiduoti; žinojau: kol įtampa neatlėgs, pailsėti man taip ir nepavyks. Nejaugi pernelyg daug prašau? Troškau visiškai išsijungti ir neatsipeikėti bent jau tol, kol Žemė neatliks mažų mažiausiai vieno Maiklo Džeksono stiliaus pirueto aplink savo ašį.
Šiek tiek prieš devynias mane, tebetysantį savųjų namų dykroje, galų gale ėmė marinti miegas. Numečiau Raudona ir juoda ant grindų, išjungiau šviesą ir susirangiau į kamuoliuką. Gulėjau embriono poza vidury griuvėsių.
* * *
Tačiau pailsėti gavau vos porą valandų. Apie vienuoliktą mane už peties jau purtė putlioji mergina rausvu kostiumėliu.
— Prašau, pabusk. Prašau! — meldė ji. — Dabar ne metas miegoti! — Ji ėmė tvatyti mane kumščiais. — Prašau! Jei tučtuojau neatsikelsi, galas visam pasauliui!
16 Užslenka žiema
Vos pabudus, mane pasiekia pažįstami kvapai, ir tai nuostabiai paguodžia. Guliu savo lovoje, savo kambaryje. Tačiau visa kas čia atrodo šiek tiek pasikeitę. Tarsi vaizdas būtų atkurtas iš atminties. Pajuodusios dėmės ant lubų lyg ir nebe tokios, kokios buvo, taip pat ir įtrūkiai tinkuotose sienose, kitos smulkios detalės.
Читать дальше