Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Bet juk talkinai jam tyrinėjimuose!

— Na taip, aš jam padėdavau, tačiau tik apdorodavau informaciją. Nuveikdavau techninį darbą, ir tiek. Aš juk neturiu nei atitinkamo išsilavinimo, nei pakankamai žinių, taigi niekad iš tikrųjų ir nesuprasdavau, ką darau.

Labai stengiausi surikiuoti mintis. Būtinai reikėjo tvarkingai sudėlioti viską į lentynėles anksčiau, nei būsiu nugramzdintas į patį dugną.

— Ką gi, o dabar štai tu primygtinai tvirtini, kad ateina pasaulio galas. Kaip reikėtų šitai suprasti?

— Nežinau. Taip sakė senelis. „Jei šitaip būtų man pačiam, pasaulio galas jau būtų atėjęs“, — štai kaip jis kalbėjo. Patikėk, tokiais dalykais senelis nejuokauja. Jeigu jis sako, kad ateina pasaulio galas, vadinasi, iš tikrųjų ir gresia pasaulio galas.

— Nieko nesuprantu, — prisipažinau. — Ką vis dėlto reiškia tie paistalai apie pasaulio galą? O gal jis sakė kažką panašaus į „pasaulis bus sunaikintas“ arba „pasaulis bus suniokotas“?

— Ne, jis pasakė būtent šitaip: „Ateis pasaulio galas“.

Vėl pabandžiau atpainioti susivijusi minčių kamuolį.

— Vadinasi, tas... na... tas „pasaulio galas“ kažkaip susijęs su manimi?

— Manau, taip. Senelis tvirtino, kad tu esi raktas. Maždaug prieš porą metų jis pradėjo rinkti žinias apie tave.

— Prieš porą metų! — negalėjau patikėti savo ausimis. — O ką dar jis kalbėjo? Gal kada užsiminė apie uždelsto veikimo bombą?

— Uždelsto veikimo bombą?

— Tai tojo vyruko, kuris praurbino man pilvą, žodžiai. Jis tvirtino, neva duomenys, kuriuos apdorojau tavo senelio užsakymu, yra kažkas panašaus į uždelsto veikimo bombą, kuri bet kada gali sprogti. Gal žinai ką nors apie tai?

— Galiu pasidalyti nebent šiokiais tokiais miglotais įtarimais, — atsakė storuliuke. — Senelis labai ilgai tyrinėjo žmogaus sąmonę. Nelabai tikiu, kad vienintelis jį dominęs dalykas būtų buvęs perskirstymo procesas. Anksčiau, kol dar nebuvo išradęs perskirstymo metodikos, senelis nevengdavo pasakoti man apie savo tyrinėjimus. Kaip jau minėjau, tinkamo išsilavinimo man smarkiai trūksta, bet senelis viską išdėstydavo gana paprastais žodžiais, be to, buvo iš tiesų įdomu. Man tie mūsų pokalbiai labai patikdavo...

— Tačiau, užbaigęs kurti perskirstymo sistemą, jis staiga nutilo?

— Būtent. Senelis užsimūrijo savo požeminėje laboratorijoje ir daugiau ničnieko man nepasakojo. Kad ir kiek bandžiau kamantinėti apie tyrinėjimus, jis tučtuojau nukreipdavo kalbą kitur.

— Ar tai tau nepasirodė keista?

— Na... aš tiesiog pasijutau nelaiminga. Ir labai vieniša. — Staiga ji pažvelgė man tiesiai į akis ir paklausė: — Ar galiu atsigulti greta tavęs ir užsikloti? Čia siaubingai šalta.

— Jeigu neliesi mano žaizdos ir pernelyg nebruzdėsi — gulk, — sutikau.

Ji apėjo lovą iš kitos pusės ir su visu savo rausvuoju kostiumėliu šmurkštelėjo po apklotu. Padaviau jai pagalvę. Papurenusi putlioji mergina pasikišo ją po galva. Nuo jos kaklo sklido jau pažįstamas arbūzų kvapas. Ėmiau rangytis kaip išmanydamas, kol pagaliau atsigręžiau veidu į ją. Taip ir gulėjome abu, atsigręžę vienas į kitą vienoje lovoje.

— Man dar niekad neteko atsidurti šitaip arti kokio nors vyro, — pareiškė storuliuke.

Vaje vaje.

— Aš net į miestą beveik niekad neišeinu. Štai kodėl šįryt niekaip negalėjau rasti kelio į tą Aojamos prekybos centrą. Ketinau išklausinėti tave smulkiau, bet staiga dingo garsas.

— Pirmas pasitaikęs taksi vairuotojas būtų nuvežęs tave ten.

— Taksi aš neturėjau pinigų. Išpuoliau iš biuro taip paskubomis, kad visai užmiršau jų pasiimti. Taigi teko kulniuoti pėstute.

— Nejaugi, be senelio, neturi jokių kitų artimųjų? — paklausiau, nelabai norėdamas ja tikėti.

— Kai man buvo šešeri, tėvai ir brolis žuvo avarijoje. Į mūsų mašiną įsirėžė sunkvežimis, sprogo benzino bakas. Visi trys sudegė gyvi.

— Ir tu vienintelė išsigelbėjai?

— Aš tuo metu gulėjau ligoninėje. Jie kaip tik važiavo manęs lankyti.

— Štai kaip... — pratariau.

— Nuo tos dienos manimi rūpinosi senelis. Aš nelankiau mokyklos, beveik niekur neišeidavau, neturėjau ir jokių draugų...

— Kodėl nelankei mokyklos?

— Senelis tvirtino, kad mokykla — tik beprasmis laiko gaišimas, — lyg niekur nieko paaiškino ji. — Mane mokė jis pats: anglų ir rusų kalbų, anatomijos, visko. O virti ir siūti mane išmokė tetulė.

— Tavo teta?

— Netikra teta. Namų darbininkė, kuri gyveno su mumis, ji mus apskalbdavo, ruošdavosi namie. Buvo iš tiesų labai gera.

Prieš trejus metus ji mirė nuo vėžio. Kai tetulė pasimirė, mudu su seneliu likome dviese.

— Vadinasi, nuo šešerių metų net nelankei mokyklos?

— Nelankiau, bet argi tai svarbu? Noriu pasakyti, aš ir be mokyklos daug ko išmokau. Susišneku keturiomis užsienio kalbomis, moku groti pianinu ir altiniu saksofonu. Galiu surinkti radijo imtuvą, mokiausi navigacijos, sugebėčiau pereiti ištemptu lynu. Perskaičiau kalnus knygų. O ir sumuštinius gaminu visai neprastus, ar ne?

— Tavo sumuštiniai iš tiesų nuostabūs, — pripažinau.

— Senelis visuomet sakydavo, kad mokykla — tai tokia skylė, kur tau ištisus šešiolika metų10 sunkia smegenis. Senelis ir pats beveik neragavo mokyklos mokslų.

— Neįtikėtina, — išsprūdo man. — Bet argi nejautei jokios nuoskaudos dėl to, kad niekad neturėjai galimybės draugauti su bendraamžiais?

— Na, nepasakyčiau. Buvau tokia užsiėmusi, kad neturėjau kada apie tai susimąstyti. Be to, net nenumanau, apie ką reikėtų kalbėtis su bendraamžiais.

— Hmmm... — numykiau.

— Bet, — tuoj pat atkuto ji, — mane sužavėjai tu.

— Ką?

— Noriu pasakyti — štai tu guli toks išsekęs, ir vis vien atrodo, kad išsekimas suteikia tau kažkokio gyvybingumo. Tiesiog neįtikėtina! — ulbėjo ji. — Kaip kažin ką, turėtum puikiai groti saksofonu.

— Atsiprašau?

— Gal turi Čarlio Parkerio įrašų?

— Manding, turėjau. Bet dabar jaučiuosi taip, kad tikrai nesiimčiau ieškoti jų šitoje stichinės nelaimės nusiaubtoje zonoje. Be to, sudaužytas ir grotuvas, tad, šiaip ar taip, nieko negalėtum pasiklausyti.

— Ar moki groti kokiu nors instrumentu?

— Ne.

— Gal galiu tave paliesti?

— Ne! — atrėžiau. — Be viso kito, mane pernelyg kamuoja žaizda.

— O kai žaizda užgis, ar galėsiu tave paliesti?

— Kai žaizda užgis ir jeigu neateis pasaulio galas... Gal verčiau pratęskime, apie ką kalbėjomės. Sakei, kad kai išrado perskirstymo metodą, senelis liovėsi ką nors pasakojęs.

— Na taip. Atrodo, kad po to senelis visiškai pasikeitė. Jis man beveik nė žodžio nepratardavo. Suirzdavo dėl menko nieko ir vis kažką murmėdavo sau po nosimi.

— Pasistenk prisiminti: galbūt jis dar ką nors užsiminė apie perskirstymą?

Storuliuke patimpčiojo savo auksinį auskarą.

— Na... prisimenu, jis lyg ir minėjo, kad perskirstymas — tai durys į naują pasaulį. Sakė, neva kūręs tai tik kaip metodą užšifruoti kompiuterio duomenis, jau dabar dar šiek tiek patobulintą metodą įvaldęs žmogus galėtų pakeisti pasaulį. Panašiai atsitiko ir branduolinės fizikos pradininkams...

— Gerai, tarkime, perskirstymas yra durys į naują pasaulį. Bet, įdomu, kodėl raktą nuo jų turiu aš?

— To aš nežinau.

Pašėlusiai norėjosi didelės taurės viskio su ledu. Deja, nelemta: manoji sėkmė pasirūpino, kad namie neliktų nei vieno, nei kito.

— Ką gi, pamėginkime iš naujo. Ar tasai minėtasis pasaulio galas ir yra tavo senelio tikslas?