Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Prakiurdintu pilvu sėsti prie vairo man nėmaž nesinorėjo, bet mergina nemokėjo vairuoti.

— Atleisk. Užtat aš moku jodinėti, — atsiprašė ji.

— Nuostabu. Tau dar gali tekti ir pajodinėti, — atsakiau.

Prietaisai rodė, kad kuro bakas beveik pilnas. Išvairavau automobilį į gatvę. Kurį laiką laviravome gyvenamojo rajono gatvelėmis, paskui įsukome į miesto greitkelį. Nepaisant vėlyvo meto, eismas buvo gana gyvas, daugiausia zujo taksi. Kažin, kodėl tokia daugybė žmonių kažkur skubinasi pačioj nakties aky? Nejaugi, šeštą valandą baigę darbą, negalėtų ramiai traukti namo, o dešimtą — gesinti šviesas?

Vis dėlto tai jau, kaip įprasta sakyti, ne mano reikalas. Naftą eksportuojančių šalių organizacija, nepaisydama niekieno nuomonės, ir toliau užsiims naftos gavyba, konglomeratai iš šios naftos gamins elektrą bei degalus, o žmonės, naudodami šiuos degalus, ir toliau lakstys po miestą vidury nakties. O man tuo tarpu pakanka ir savų rūpesčių.

Sankryžoje užsižiebė raudonas šviesoforo signalas; sustabdžiau automobilį, sėdėjau, abiem rankomis laikydamas vairą, ir žiovavau.

Dešinėje juostoje sustojo baltas „Skyline“. Jame sėdėjo jauna porelė, važiuojanti pramogauti į naktinį miestą, o gal grįžtanti iš jo; abu atrodė kamuojami nuobodulio. Iš automobilio magnetolos griaudėjo „Duran Duran“. Moteris išsvarino pro atvirą langą ranką, apjuostą dviem sidabrinėmis apyrankėmis, ir metė žvilgsnį į mano pusę. Kažin ar būčiau nusipelnęs daugiau jos dėmesio, jei būčiau „Denny’s“ restoranėlio iškaba ar koks kelio ženklas. Ko gero, pati paprasčiausia, niekuo neįsimenanti graži jauna moteris. Televizijos seriale tokia galėtų vaidinti pagrindinės veikėjos geriausią draugę, pasirodančią vieną kartą, tarkime, scenoje kavinėje ir klausiančią: „Kas tau nutiko? Pastaruoju metu tu kažkokia sutrikusi“.

Užsižiebė žalias šviesoforo signalas; kol priešais mus sustojęs sunkvežimis pajudėjo iš vietos, baltasis „Skyline“ išdidžiai nušvilpė pirmyn, pažėręs kibirkščių spiečių iš išmetamojo vamzdžio.

— Gal pasidairytum į mašinas, važiuojančias mums iš paskos? — paprašiau savo apvalainos bendražygės. — Jeigu tau pasirodys, kad kas nors mus seka, pasakyk man.

Mergina linktelėjo ir atsigręžė.

— Ar manai, kad mus gali kas nors persekioti?

— Net nenumanau, — atsakiau. — Šiaip smalsu. Ar nenorėtum sudoroti kokio mėsainio? Neužtruktume.

— Neatsisakysiu.

Pasukau prie artimiausios įvažiuojamosios greitojo maisto užkandinės. Padavėja raudonu mikro-mini sijonėliu pristūmė padėklus prie automobilio langų ir pasiteiravo, ko norėtume.

— Dvigubą sūrainį su keptomis bulvytėmis ir karšto šokolado, — užsisakė storuliuke.

— Paprastą mėsainį ir alaus, — paprašiau.

— Atleiskite, bet alumi neprekiaujame, — atsiliepė padavėja.

— Paprastą mėsainį ir kokakolos, — skubiai pasitaisiau. Ir kas man šovė į galvą?

Kol laukėme užsakymų, prie įvažiuojamosios užkandinės taip ir nepasirodė nė vienas automobilis. Jei mums kas nors ir prikabino uodegą, savaime suprantama, jie tikrai nesustos toje pačioje aikštelėje kaip ir mes. Reikia manyti, lūkuriuoja kur nors šešėlyje ir stebi, ką darysime toliau. Sutelkiau dėmesį į pristatytą maistą ir stačiais kąsniais mechaniškai sudorojau mėsainį drauge su visu salotos lapu, dydžio sulig greitkelio mokesčių čekiu. Savo ruožtu panelė Rausvoji mėgavosi kiekvienu sūrainio kąsneliu, kartu elegantiškai kramsnodama bulvytes ir šliurpšdama karštą šokoladą.

— Gal nori paragauti bulvyčių? — pasiūlė man.

— Ne, ačiū, — atsisakiau.

Mergina iki paskutinės kruopelės sudorojo viską, kas buvo ant padėklo. Pasigardžiuodama išgrandė paskutinius karšto šokolado lašelius, nulaižė nuo pirštų kečupą ir garstyčias, tada nosinaite nusišluostė pirštus bei lūpas.

— Taigi metas pagalvoti apie tavo senelį, — prašnekau. — Turbūt pirmiausia reikėtų nusigauti į jo požeminę laboratoriją?

— Taip. Galbūt ten aptiksime siūlo galą.

— Manai, sugebėsime saugiai prasibrauti pro INKiščius? Juk juos išvaikanti ultragarso sistema nebeveikia, argi ne taip?

— Taip, bet ypatingiems atvejams turime nedidelį nešiojamąjį ultragarso prietaisėlį. Tiesa, nelabai galingą, bet jeigu nešimės jį su savimi, INKiščiai prie mūsų nelįs.

— Tai gerai, — lengviau atsikvėpiau.

— Tiesa, baterija nusėda per trisdešimt minučių, — pridūrė storuliuke. — Paskui ją reikia iš naujo įkrauti.

— Kiek laiko trunka, kol ji vėl įsikrauna?

— Penkiolika minučių. Kelią nuo biuro iki laboratorijos tikrai turėtume spėti įveikti, o tada galėsime atsipūsti ir įkrauti bateriją.

Ką gi, vis geriau negu nieko. Išvažiavome iš užkandinės ir dar kartą stabtelėjome prie visą parą veikiančio prekybos centro — nusipirkau porą skardinių alaus ir nedidelį buteliuką viskio. Nė pats nepastebėjau, kaip ištuštinau abi skardines ir išgėriau gerą ketvirtį viskio. Vis dėlto pavyko šiek tiek atsipalaiduoti. Sandariai užsukau dangtelį ir perdaviau buteliuką merginai, o ši įbruko jį į kuprinę.

— Kodėl tu šitiek geri? — pasidomėjo ji.

— Išgėręs jaučiuosi drąsiau, — paaiškinau.

— Man irgi baisu, bet argi matei mane geriančią?

— Tavo „man baisu“ ir mano „man baisu“ — du skirtingi dalykai.

— Kaip šitai suprasti? — paklausė ji.

— Kuo vyresnis esi, tuo sunkiau atsigaivelioji nuo visokių užgriuvusių įvykių.

— O taip pat ir pavargsti?

— Taip, — atsakiau. — Kuo esi vyresnis, tuo greičiau pavargsti.

Ji atsigręžė, ištiesė ranką ir palietė mano ausies spenelį.

— Viskas bus gerai. Nesijaudink. Nesitrauksiu nuo tavęs nė per žingsnį, — patikino ji.

— Ačiū.

* * *

Įvairavau automobilį į pastato, kuriame buvo merginos senelio biuras, aikštelę. Užsimečiau kuprinę ant pečių, ir čia pat pilvą persmelkė skausmas. Skausmas praeis, kaip praeina lietus, pasakiau sau ir nuslimpinau paskui merginą.

Įspūdingų gabaritų jaunas apsauginis prie laukujų durų tuoj pat pareikalavo gyventojo identifikacijos kortelės. Rubuilė įteikė jam plastiku aptrauktą kortelę, sargas ją įkišo į stalviršyje įmontuoto kompiuterio angą. Sulaukęs jos vardo ir kambario numerio patvirtinimo, jis spustelėjo mygtuką ir atidarė duris.

— Šitas pastatas ypatingas, — ėmė aiškinti man mergina, kol žingsniavome per erdvų, atvirą vestibiulį. — Visi, kurie įsikuria čia, turi paslapčių ir siekia jas išsaugoti. Pavyzdžiui, laiko čia kokių nors mokslinių tyrinėjimų duomenis, verslo sutartis ar panašiai. Dėl to ir apsauga tokia griežta. Pirmiausia kruopščiai patikrina prie durų, paskui seka vaizdo kameromis, kad įsitikintų, jog tikrai pasiekei nurodytą numerį. Taigi net jeigu mus kas nors ir sekė, vidun įsigauti jiems nepavyks.

— Ar jie žino, kad tavo senelis praurbino visą pastatą ir įsirengė vertikalią šachtą?

— Turbūt nežino. Senelis pasirūpino sujungti savo kabinetą su rūsiu dar tais laikais, kai pastatas buvo statomas. Apie tai žinojo tik namo savininkas ir architektas. Statybininkams buvo pasakyta, neva tai — „komunikacijų šulinys“, tam tikras kevalas, kuriame vėliau bus montuojami optinio pluošto laidai. Manau, kad šios pastato dalies net brėžiniai buvo suklastoti.

— Kaip kažin ką, tavo seneliui teko pakloti krūvą pinigų.

— Savaime suprantama. Bet senelis tiesiog apšalęs pinigais, — atsakė mergina. — Beje, aš taip pat. Aš net labai turtinga. Juk paveldėjau tėvų turtą, gavau draudimo išmokas, o paskui gerokai padidinau kapitalą akcijų biržoje.