Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Koks siaubas! — sušuko ji. — Reikia manyti, jie įsibrovė iš apačios.

— INKiščiai?

— Ne, tikrai ne. INKiščiai nė už ką neliptų šitaip aukštai nuo žemės paviršiaus. Be to, jeigu čia būtų šmirinėję jie, užuostume dvoką.

— Kokį dvoką?

— Dvoktų siaubingai: žuvimi ir pelkių dumblu. Ne, tai ne INKiščių darbas. Kaip kažin ką, čia bus prikišę nagus tie patys, kurie nusiaubė tavo butą.

Apsidairiau. Greta apversto rašomojo stalo voliojosi dėžutė ir krūva iš jos pažirusių sąvaržėlių, spindinčių fluorescentinėje šviesoje. Vos jas išvydus, sąmonėje sukirbėjo kažkokia mintis, bet man taip ir nepavyko jos apčiuopti. Pakėliau vieną sąvaržėlę nuo grindų ir įsimečiau į kišenę.

— Ar tavo senelis laikė čia kokius nors svarbius dokumentus? — paklausiau.

— Ne, — atsakė ji. — Beveik viską, kas buvo čia, galima drąsiai nurašyti į nuostolius. Tik visokios buhalterinės knygos, čekiai, šiokia tokia bendriausia tyrinėjimų medžiaga. Trumpiau tariant, nieko, be ko nebūtų galima apsieiti.

— O kaip tasai INKiščius nuvaikantis prietaisas? Ar jis išliko sveikas?

Storuliuke ėmė raustis šlamšto krūvoje, suverstoje priešais spinteles; išmėtė po kampus žibintuvėlį, kasetinį grotuvą, žadintuvą, skardinėlę čiulpinukų nuo kosulio ir pagaliau ištraukė nedidelę juodą dėžutę su skale, primenančia garso matuoklį. Ji bent kelis kartus išbandė prietaisą.

— Viskas gerai, sveikutėlis. Tikriausiai pamanė, kad tai koks bevertis galaižin kam skirtas prietaisas. Mums pasisekė — mechanizmas toks paprastas, kad būtų sudužęs net nuo nelabai stipraus smūgio.

Paskui putlioji mergina nulindo į kambario kampą, pasilenkė ir nuėmė elektros lizdo dangtelį. Nuspaudė vos įžiūrimą mygtukėlį, tada atsistojo ir įsirėmusi abiem delnais švelniai stumtelėjo gretimą sieną. Čia pat sienoje atsivėrė ertmė, dydžio sulig telefono abonentų knyga, viduje išvydau seifą.

— Neblogai, ką? Argi kam šautų į galvą ko nors ieškoti čia? — džiugiai pareiškė ji. Paskui surinko skaičių kombinaciją ir seifas atsidarė.

Kovodamas su pilvą varstančiu skausmu, padėjau jai pastatyti rašomąjį stalą ir iškrauti ant jo daiktus iš seifo. Ten buvo krūvelė gumele perrištų banko knygelių, pluoštas akcijų sertifikatų, drobinis maišas su kažkuo kietu viduje, užrašų knygutė juodais odiniais viršeliais ir rudas vokas. Mergina iškratė ant stalo, kas buvo voke: auksinį žiedą ir aprūkusį seną „Omega“ firmos laikrodį sutrūkinėjusiu stikliuku.

— Laikrodis — tėčio prisiminimas, — paaiškino mergina. — O žiedas buvo mamos. Visa kita sudegė.

Ji vėl paslėpė žiedą ir laikrodį voke. Paskui iš drobinio maišo ištraukė ryšulį, susuktą į senus marškinius, išvyniojo ir parodė man: ten būta nedidelio automatinio pistoleto. Toli gražu nepanašaus į žaislinį. Ginklas buvo tikras, šaudantis kuo tikriausiomis kulkomis. Apie pyškalus aš ne kažin ką išmanau, bet filmų prisižiūrėjau pakankamai, kad atpažinčiau: brauningas arba bereta. Drauge su pistoletu ryšulyje buvo ir atsarginė dėtuvė bei dėžutė su kulkomis.

— Tikiuosi jūs, kalkutekai, gerai šaudote? — paklausė mergina.

— Bene juokauji? Kaip gyvas nesu laikęs rankoje pistoleto.

— Tikrai? Ką gi, šaudymas — dar vienas iš tų dalykų, kurių išmokau nelankydama mokyklos. Visai neblogas sportas, man patikdavo šaudyti. Šiaip ar taip, jei nemoki elgtis su pistoletu, pasilaikysiu jį sau.

— Dėl Dievo meilės, turėkis savo ginklą. Tik per klaidą nepykštelėk į mane. Kažin ar ištverčiau dar vieną skylę kūne.

— Nesijaudink. Su juo visada elgiuosi labai atsargiai, — pareiškė ji nugramzdindama pistoletą kišenėje.

Galiausiai ji daugmaž ties viduriu atsivertė juodąją užrašų knygutę odiniais viršeliais ir, pakišusi po pat lempa, ėmėsi apžiūrinėti. Visas puslapis buvo primargintas iš pažiūros beprasmiu raidžių ir skaičių kratiniu.

— Senelio užrašų knygutė, — paaiškino mergina. — Viskas surašyta šifruote, kurios raktą žinome tik mudu su juo. Senelis viską užsirašinėdavo čia: planus, dienos įvykius ir panašiai. Aha! Štai rugsėjo dvidešimt aštuntoji — tada tu baigei skalbti duomenis, tiesa?

— Teisingai.

— Štai, žiūrėk, čia įrašytas vienetas. Tikriausiai reiškia pirmą etapą. Paskui senelio nurodymu turėjai duomenis perskirstyti — rugsėjo dvidešimt devintąją arba trisdešimtąją. Ar aš klystu?

— Ne, viskas teisingai.

— Vadinasi, tai skaičius du. Antras etapas. O paskui, štai... na, pažiūrėkime, ką mes čia turime?.. Vidudienis, spalio antroji, paženklinta skaičiumi trys. „Nutraukti programą“.

— Spalio antrosios vidudienį turėjau susitikti su tavo seneliu. Spėju, kad tada jis ir ketino sustabdyti tą programą, kurią man įdiegė. Kad neateitų pasaulio galas. Tačiau daug kas pasikeitė. Ir kažkas atsitiko jam pačiam. Kažkas, matyt, bus jį pagrobęs.

— Palūkėk, — tarstelėjo ji, neatitraukdama-žvilgsnio nuo užrašų knygutės. — Šifras čia labai painus, priskrebenta kaip su vištos koja...

Kol ji šifravo senelio užrašus, sutvarkiau kuprinę, įmečiau jon ir rausvuosius storuliukės sportbačius. Neperšlampami apsiaustai ir guminiai batai voliojosi išblaškyti po visą kambarį, bet, laimė, drabužiai nebuvo suplėšyti ar supjaustyti. Jeigu mėgintume pralįsti po tuo kriokliu neapsirengę neperšlampamais drabužiais, neišvengiamai permirktume iki siūlo galo ir klaikiai sušaltume. Ką ir kalbėti, mano žaizdai tokia terapija būtų tikras balzamas, kurgi ne. Laikrodis rodė jau beveik pusiaunaktį.

— Užrašų knygelė prirašinėta kažkokių baisiai sudėtingų skaičiavimų, — pasiskundė putlioji mergina. — Kažkokie elektros krūviai, nusėdimo greitis, medžiagų atsparumo faktoriai, kompensacijos... na, ir panašiai. Ničnieko nesuprantu.

— Praleisk visa tai. Laiko turime ne kažin kiek, — pasiūliau. — Pamėgink iššifruoti bent tai, ką pavyks suprasti.

— Čia nieko nė nereikia šifruoti.

— Kodėl?

Ji padavė man užrašų knygutę ir bakstelėjo pirštu.

Ten, kur ji parodė, išvis nebuvo jokio šifro, tik paskubomis nubrėžtas didelis kryžius:

— Kaip manai, ar tai ženklina galutinį terminą? — paklausė ji.

— Arba tai, arba ketvirtą etapą. O tai turėtų reikšti štai ką: jeigu trečiame etape programa nutraukiama, X neįvyks. Bet jeigu dėl kokių nors priežasčių programa nebus sustabdyta ir liks veikti, tuomet tikriausiai sulauksime X.

— Vadinasi, tai reiškia, kad mums trūks plyš reikia surasti senelį iki spalio antrosios vidudienio?

— Jeigu mano prielaida teisinga, taip.

— Kiek mums dar liko laiko? Iki Didžiojo Sprogimo...

— Trisdešimt šešios valandos, — atsakiau. Nebereikėjo nė žiūrėti į laikrodį. Per tiek laiko Žemė pusantro karto apsisuka aplink savo ašį — štai kiek mums liko. Dukart išeis rytiniai laikraščiai, kartą bus pristatytas vakarinis paštas. Dukart suskambės žadintuvai, vyrai dukart nusiskus. Laimės kūdikiai suspės pasimylėti du arba tris kartus. Trisdešimt šešios valandos — ir nė vienos daugiau. Viena septyniolika tūkstančių trisdešimt trečioji gyvenimo, jei vidutine jo trukme laikysime septyniasdešimt metų. Bet dabar, kai prabėgs tos trisdešimt šešios valandos, pasauliui ateis galas.

— Tai ką dabar darysime? — paklausė mergina.

Ant grindų voliojosi pirmosios pagalbos vaistinėlė. Aptikau joje nuskausminamųjų tablečių ir nugurkiau visą saują, skalsiai užsigerdamas vandeniu iš gertuvės. Tada užsimečiau kuprinę ant pečių.