Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

* * *

Lygiai po penkių minučių jau buvome prie krioklio. Tačiau galingo vandens šniokštimo taip ir neišgirdau — matyt, garso išjungimo įranga vis dar veikė.

— Keista, — tarstelėjo mergina, nerdama po begarsėmis vandens kaskadomis. — Garsas nuslopintas, o tai turėtų reikšti, kad į laboratoriją nebuvo įsibrauta. Jeigu į ją būtų įsiveržę INKiščiai, ten nebūtų likę akmens ant akmens. Jie neapkenčia tos laboratorijos.

Kaip ir tikėjomės, laboratorijos duris radome užrakintas. Storuliuke įkišo į plyšį elektroninę kortelę, durys iškart atsilapojo. Laboratorijoje tvyrojo tamsa ir šaltis, stipriai kvepėjo kava. Mergina paskubomis užtrenkė duris sau už nugaros, patikrino užraktą ir tik tada įjungė šviesas.

Ką gi, vaizdas, kurį išvydome laboratorijoje, ne kažin kiek skyrėsi nuo to šiukšlyno, kurį palikome biure viršuje: lygiai taip pat visur išmėtyti popieriai, išvartyti baldai, lėkštės ir puodeliai sudaužyti, o ant kilimo puikavosi kažkas panašaus į kokio abstrakcionisto kompoziciją iš gero kibiro kavos tirščių. Ir vis dėlto iš karto krito į akis, kad niokotojai čia veikė laikydamiesi tam tikro plano. Jie labai aiškiai skyrė, ką galima sunaikinti, o ko liesti nevalia. Pirmuosius dalykus jie šlavė be jokio gailesčio, tačiau kompiuteris, ryšių pultas, garso išjungimo įranga ir elektros generatorius liko sveikutėliai.

Panašiai buvo pasidarbuota ir kitame kambaryje. Patalpa prišnerkšta, viskas apversta aukštyn kojom — bet vėl tiksliai apskaičiuota, ką valia sunaikinti. Lentynose rikiavosi nė pirštu nepaliestos kaukolės, o instrumentai, skirti eksperimentiniam kalibravimui, netgi labai rūpestingai buvo perkelti į saugią vietą. Tačiau ne tokia gyvybiškai svarbi, pigesnė įranga ar lengvai atkuriama tyrinėjimų medžiaga — sutalžyta į druzgus, sudraskyta į skivytus.

Mergina nuskubėjo patikrinti seifo. Durelės buvo neužrakintos. Iš vidaus mergina išsėmė rieškučias baltų pelenų.

— Suveikė pavojaus atvejui skirtas automatinis susideginimas, — paaiškino ji. — Jokių dokumentų jie negavo nė pačiupinėti.

— Kaip manai, kieno tai darbelis? — paklausiau.

— Nėmaž neabejoju, kad žmonių. Semiotekai, ar kas kitas tai būtų, gal ir pasitelkė pagalbon INKiščius, kad įsibrautų čionai, bet į vidų pateko tik žmonės. Jie netgi užrakino duris, kad INKiščiai nesusigundytų pabaigti jų pradėto darbo.

— Neatrodo, kad jiems būtų išdegę pačiupti ką nors vertinga.

— Ne.

— Bet jie pasičiupo tavo senelį, o jis, šiaip ar taip, — didžiausia vertybė iš visų, — pasakiau. — O tai reiškia, kad visa ta bjaurastis, kurios jis prikimšo man į smegenis, veiks ir toliau. Taigi dabar jau įklimpau iki ausų.

— Neskubėk šitaip tvirtinti, — atsakė storuliuke. — Senelio tikriausiai niekas nepagrobė. Iš čia galima pasitraukti slaptu išėjimu. Esu tikra, kad jis spėjo pabėgti, pasinaudojęs kitu INKiščius atbaidančiu prietaisu.

— Iš kur žinai?

— Senelis — ne iš tų, kurie leidžiasi sučiumpami. Jei tik išgirdo ką laužiantis, neabejotinai nešė muilą iš čia.

— Ar tai reiškia, kad dabar jis saugiai tūno kažkur žemės paviršiuje?

— Ne, ne žemės paviršiuje, — pataisė mane ji. — Slaptasis išėjimas yra tikras labirintas. Pačiu geriausiu atveju jį galima įveikti per penkias valandas, o INKiščius atbaidantis prietaisas veikia tik trisdešimt minučių. Vadinasi, senelis tebėra labirinte.

— Arba jį sučiupo INKiščiai.

— Nemanau. Senelis iš anksto pasiruošė ypač saugią slėptuvę — kaip tik tokiems atvejams kaip šis. Tai tokia vietelė po žeme, prie kurios nesiartins nė vienas INKiščias. Kaip kažin ką, ten senelis ir nulindo — ir dabar laukia, kol pasirodysime mes.

— Kur ta slėptuvė?

— Kartą senelis man aiškino, kaip ten nusigauti, o užrašų knygutėje turėtų būti dar ir nubraižytas planas. Jame pažymėti visi pavojingi taškai, kurių verčiau pasisaugoti.

— O kokie pavojai ten gresia?

— Tau verčiau nė nežinoti. Tu, rodos, imi pernelyg nervintis, kai išgirsti per daug.

— Na taip, žinoma. — Neturėjau ūpo ginčytis. — O per kiek laiko galima pasiekti tą slėptuvę?

— Iki prieigų nusigausime per pusvalandį. O iš ten — dar valanda ar pusantros iki pačios slėptuvės. Kai tik pasieksime prieigas, būsime saugūs; sunkiausias etapas — tas pirmasis pusvalandis. Jeigu kaip reikiant nepasiskubinsime, INKiščius atbaidančio įtaiso baterija išseks anksčiau, nei spėsime įlįsti į tarpeklį.

— O kas nutiks, jei prietaisas nustos veikti pusiaukelėje?

— Tuomet liks pasimelsti, kad sėkmė neapleistų. Turėsime kaip išprotėję švaistytis žibintuvėlių spinduliais.

— Verčiau iš karto ir judinkimės, — pasiūliau. — INKiščiai tikrai laiko veltui neleidžia ir jau tikriausiai šnipštelėjo semiotekams, kad mes čia. Jie gali grįžti bet kurią minutę.

Ji nusimetė neperšlampamą aprangą, apsivilko kareivišką striukę ir apsiavė sportbačius, kuriuos buvau sugrūdęs į kuprinę. Aš irgi mečiau šalin apsiaustą nuo lietaus ir užsitempiau nailoninę neperpučiamą striukę. Nusispyriau guminius batus, apsiaviau sportbačius, užsirioglinau ant pečių kuprinę. Laikrodis rodė beveik pusę pirmos nakties.

Mergina nuskubėjo prie spintos antrojo kambario gale, bloškė visas pakabas ant grindų ir pasuko strypą, ant kurio jos kabojo. Pasigirdo besisukančių krumpliaračių girgždėjimas ir apatiniame dešiniajame spintos kampe ėmė vertis kvadratinė anga. Iš jos siūbtelėjo šalčio ir pelėsių kvapo gūsis.

— O tavo senelis — tikras spintų meistravimo maniakas, — tarstelėjau.

— Nieko panašaus, — stojo piestu ji. — Juk maniakas sutelkia visą dėmesį į kokį nors vieną objektą, argi ne taip? Senelis, savaime suprantama, sugeba tobulai projektuoti. Tačiau jis puikiai daro viską. Genijus — ne tas, kuris tobulai pasireiškia kurioje nors vienoje srityje. Genijus yra genijus iš esmės.

— Liaukis pasakojusi man apie genijus. Niekuo dėtiems aplinkiniams iš jų tikrai maža džiaugsmo. Ypač jei ir visiems kitiems parūpsta dalyvauti spektaklyje. Štai kodėl ir užvirė visa šita šūdliava. Ar būtum genijus, ar kvailys, vis dėlto nederėtų užmiršti, kad šiame pasaulyje gyveni ne vienas. Gali pasikasti po žeme, gali apsistatyti sienomis, bet kas nors anksčiau ar vėliau būtinai prikiš nagus, ir jau tuomet viskas nukreivos šleivomis vėžėmis. Tavo senelis — anaiptol ne išimtis. Tai jam reikėtų padėkoti, kad vaikštau prakiurdintu pilvu, o dar gresia ir pasaulio galas.

— Kai tik surasime senelį, viskas susitvarkys, — pasakė ji prisigretinusi prie manęs ir pakštelėjusi į ausį. — Dabar tu jau nebegali sukti atgal.

Viena akimi mergina visąlaik stebėjo INKiščius atbaidantį prietaisą. Kai tik baterija visiškai įsikrovė, ji, kaip ir anksčiau, ėmėsi rodyti kelią. Vos išlindusi pro skylę, storuliuke kibo tampyti angą uždarančią rankeną. Kaskart jai trūktelėjus, šviesos ruoželis vis labiau siaurėjo, virsdamas plonyte linija ir pagaliau visai išnykdamas.

— Kodėl tavo senelis atsitraukti pasirinko kaip tik šį kelią?

— Todėl, kad šis kelias veda tiesiog į patį INKiščių urvų centrą, — nė akimirkos nesudvejojusi atsakė ji. — Jie patys negali prie jo net prisiartinti. Tai jų šventovė.

— Šventovė?

— Savo akimis aš tos vietos nė karto nemačiau, bet šitaip ją pavadino senelis. INKiščiai garbina žuvį. Milžinišką beakę žuvį. — Paaiškinusi tai, ji švystelėjo žibintuvėliu į priekį. — Eime. Laiko turime nedaug.

Urvas buvo žemas; eiti galėjome tik susilenkę, protarpiais vis kaukštelėdavome galva į kokį stalaktitą. Maniau, kad mano būklė dar visai pakenčiama, tačiau dabar, kai teko slinkti dvilinkam, sulig kiekvienu klubų krustelėjimu man į pilvą taip ir susmigdavo ledinis varveklis. Vis dėlto kur kas geriau tverti skausmą, kad ir koks stiprus jis būtų, nei slampinėti čia vienam, jei netyčia pamesčiau iš akių bendražygę.