Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Kaip tu? — klausdavo ji. — Viskas gerai? Nedaug beliko.

Kiek vėliau ji ėmė ir pasiūlė:

— O kodėl tau nepadainavus?

— Ką turėčiau padainuoti? — pasiteiravau.

— Ogi bet ką, ką tik nori.

— Tokiose tamsiose skylėse aš nedainuoju.

— Na jau, liaukis.

Gerai jau, šunys nematė. Ėmiau ir padainavau jai rusų liaudies dainelę, kurią išmokau dar pradinėje mokykloje.

Sninga sninga visą naktį —

Ei, krosnele, oi

Reiks ugnelei kaitriai degti —

Ei, krosnele, o!

Senos svajos, senos svajos klostosi dainoj —

Ei, krosnele, o /..

Toliau žodžių nebeprisiminiau, tad ekspromtu šį tą prikūriau: visi susirenka prie ugnies — prie krosnelės — ir čia kažkas staiga pabeldžia į duris, tėvas nueina atidaryti, o už durų stovi šiaurės elnias sužalotomis kojomis; jis ir sako: „Aš alkanas, gal duotumėte ko nors paėsti?“; šeima pašeria jį konservuotais persikais. O galiausiai visi susėda aplink krosnį ir dainuoja.

— Nuostabu. Tu iš tikrųjų puikiai dainuoji, — pažėrė man pagyrų storuliuke. — Atleisk, kad negaliu paploti — rankos užimtos.

Pagaliau mudu įsiropštėme į skardį ir atsidūrėme lygioje vietoje. Stabtelėjome atgauti kvapo ir, pasinaudodami proga, ėmėme švysčioti žibintuvėliais į visas puses. Plokščiakalnis driekėsi kiek akys aprėpia, milžiniškas, lygus lyg stalas, glotnus paviršius tęsėsi tolyn į visas puses. Storuliuke pasilenkė ir susižėrė nuo žemės dar keletą sąvaržėlių.

— Kaip manai, ar toli nuo čia nuėjo tavo senelis? — paklausiau.

— Jau nebetoli. Šitą plokščiakalnį jis minėjo daugybę kartų.

— Nori pasakyti, kad tavo senelis ir anksčiau čia lankydavosi?

— Savaime aišku. Senelis juk turėjo kaip reikiant ištyrinėti šias vietas, kad galėtų nubraižyti požemių žemėlapį. Čia jis pažįsta kiekvieną užkaborį.

— Ir visa tai jis išžvalgė vienas pats?

— Žinoma, — atsakė ji. — Senelis mėgsta dirbti vienas. Tik ne todėl, kad neapkęstų žmonių ar jais nepasitikėtų. Tiesiog niekas nespėja paskui jį...

— Štai tuo aš iš tikrųjų galiu patikėti, — pritariau. — Bet pasakyk, kokias paslaptis slepia šitas plokščiakalnis?

— Kaip tik šiame kalne ir gyveno patys pirmieji INKiščiai. Jie prasigrauždavo skyles uoloje, tuose urvuose visi drauge ir įsikurdavo. Kaip tik šioje vietoje, kur mes dabar stovime, būdavo atliekamos religinės apeigos. Buvo tikima, kad čia — jų dievybių būstas, čia INKiščiai aukodavo joms gyvas aukas.

— Kalbi apie tą kraupią naguotą žuvį?

— Pasak senelio, toji žuvis atvedusi čionai INKiščių protėvius. — Ji nukreipė žibintuvėlio spindulį mums po kojomis ir parodė negilią išgraužą žemėje. Griova tiesia linija šovė į tamsą. — Jeigu eisi šia išgrauža, pasieksi senovinį altorių. Tai pati švenčiausia visos šventyklos vieta. Nė vienas INKiščias nedrįs net prisiartinti prie jo. Kaip tik ten tikriausiai ir nulindo senelis — ir dabar tūno sveikas ir gyvas, išjungęs garsą.

Mudu patraukėme išgraužos dugnu. Netrukus ji ėmė gilėti, takas vis pastebimiau krypo žemyn, uolos abipus mūsų stiebėsi vis aukštesnės. Atrodė, kad tos akmens sienos bet kurią akimirką gali susispausti mus sutrėkšdamos, bet jos nė nekrustelėjo. Aidėjo vien tik keistas mūsų sportbačių guminių padų gurgždėjimas. Eidamas protarpiais žvilgčiojau aukštyn.

Nenumaldomas tas noras pakelti galvą ir pažvelgti į dangų. Bet čia, savaime suprantama, virš galvos nebuvo nei saulės, nei mėnulio ar žvaigždžių. Tiktai sunki, drėgnos tamsos pritvinkusi skraistė. Tokia sunki, kad prie žemės ima slėgti kiekvienas įkvėpimas, kiekvienas žliugsintis žingsnis.

Kilstelėjau kairę ranką ir, paspaudęs mygtuką, užžiebiau savo skaitmeninio rankinio laikrodžio švieselę. Dvi valandos dvidešimt viena minutė. Kai nusileidome į požemį, buvo pusiaunaktis, vadinasi, šitoje tamsoje praslinko vos kiek daugiau nei dvi valandos. Nesustodami, kietai sučiaupę lūpas, mudu žingsniavome siaura išgrauža vis gilyn.

Nė pats nebesusigaudžiau, ar mano akys dar žiūri, ar jau užmerktos. Vienintelis dalykas, kurį dar įstengiau fiksuoti pojūčiais, buvo žingsnių aidas. Tačiau ar dėl nelygaus pagrindo po kojomis, ar dėl tamsos, ar dėl ore susikaupusios drėgmės netgi šis garsas mano ausis pasiekdavo iškraipytas. Pabandžiau žingsnių šlepsėjimą išreikšti žmogiškais garsais, bet tie garsai niekaip nesidėliojo į prasmingus žodžius. Galbūt žingsniai aidėjo kažkokia man nežinoma kalba, dėstėsi neperprantamomis, besikaitaliojančiomis sąskambių ir pauzių kombinacijomis, skiemenimis, iš kurių nė vieno japonų kalboje nėra. Jeigu mėginčiau atkartoti žingsnių žliugsėjimą prancūziškai ar vokiškai — o gal ir angliškai — išeitų kažkas panašaus į:

Even — through — be — shopped — degreed — well

Tačiau kai pabandžiau pusbalsiu ištarti šiuos žodžius, įsitikinau, kad nuo žingsnių aidėjimo jie gerokai skiriasi. Štai tokia transkripcija būtų jau tikslesnė:

Efgvėn — gthouv — bge — shpevg — ėgvele — wgevl

Suomių kalba? Dar viena ženkli spraga mano lingvistiniame išsilavinime. Jeigu iš šitų sąskambių trūks plyš reikėtų išspausti kokią prasmę, tikriausiai susidėliotų štai kas: „Valstietis sutiko nukaršusį velnią pakelėje“. Ir tai, žinoma, man tik kažkaip panašiai pasigirdo.

Monotoniškai dėliodamas koją už kojos, bandžiau derinti tarpusavyje visokiausius žodžius ir frazes. Stengiausi įsivaizduoti rausvus merginos sportbačius: štai dešinys kulnas atsiremia į žemę, paskui svorio centras persikelia į kojų pirštus, o prieš pat šiems atsiplėšiant nuo žemės nusileidžia kairys kulnas. Ir šitaip be galo be krašto. Sutankėjęs laikas slinko vis lėčiau: nusilpusi laikrodžio spyruoklė nebeišlaikė rodyklių, šios beveik nebejudėjo iš vietos.

Efgvėn — gthouv — bge — shpevg — ėgvele — wgevl

Efgvėn — gthouv — bge — shpevg — ėgvele — wgevl

Efgvėn — gthouv — bge ...

Nukaršęs velnias sėdėjo ant akmens palei kaimo keliuką kažkur Suomijoje. Dešimties, galbūt dvidešimties tūkstančių metų labai labai pavargęs velnias. Visas apdulkėjęs. Ūsai nušepę, išsipešioję. „Ir kurgi skubiniesi šitaipos?“ — šūkteli velnias valstiečiui. „Noragas lūžo, taisyt aną turėsiu aš“, — atsako valstietis. „Nereik skubintis šitaipos, — jam sako velnias, — saulelė dar danguj aukštai, ko kuduliuoji paskubom? Nagi, prisėstum šičionai, mano pasakos pasiklausytum.“ Valstietis puikiai žinojo, jog pavojinga atkišti nelabajam kad ir mažąjį pirštelį, bet šitas velnias atrodė toks varganas, tad valstietis...

Kažkas šleptelėjo man per veidą. Kažkas plokščias ir mėsingas nelabai stipriai atsitrenkė man į skruostą. Kas tai galėtų būti? Stengiausi susikaupti ir sugalvoti atsakymą į šį klausimą, bet kažkas dar kartą pliaukštelėjo per skruostą. Kilstelėjau ranką, norėdamas nusibraukti erzinantį įkyrų kliuvinį, bet nieko nepešiau. Tiesiog man į akis tvieskė nemalonus, siūbuojantis švytėjimas. Atsimerkiau. Ir tik dabar susizgribau, kad lig šiol buvau užsimerkęs. Man į veidą pliskino žibintuvėlio spindulys, o skruostus plekšnojo merginos ranka.

— Liaukis! — surikau. — Šviesa pernelyg ryški. Žilpina akis.