Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Senasis karininkas neatsako. Girdžiu tik grindlenčių girgždėjimą po jo kojomis — jis eina nuo mano lovos prie lango.

— Tai tu sužinosi tada, kai suprasi, kas yra seni sapnai, — pagaliau vėl prabyla. — Negaliu tau pasakyti. Juk Sapnų Skaitytojas — tu. Taigi pats ir turi rasti atsakymą.

Rankšluosčiu nusišluostau ašaras, bandau atsimerkti. Pulkininkas stovi prie lango — įžiūriu tik neryškią dėmę.

— Per žiemą tau daug kas turėtų paaiškėti, — tęsia jis. — Nežinia, ar patiks tau tai, ką sužinosi, tačiau kitaip nebus. Per amžius snigs kaip snigę, o sniege žvėrys mirs. Niekas negali šito sustabdyti. Popietėmis gruzdės žvėrių maitos, nuo jų tumulais virs tamspilkiai dūmai. Ir šitaip kasdien — visą žiemą. Baltas sniegas ir tamspilkiai dūmai.

21 Apyrankės, Benas Džonsonas, velnias

Galinė drabužių spintos siena atsivėrė į tą pačią juodą pragarmę kaip ir anksčiau, bet dabar, kai jau žinojau apie INKiščius, ji atrodė man gilesnė ir šiurpesnė už siaubo filmų bedugnes.

Storuliuke ėmė lipti kopėčiomis pirm manęs. INKiščius nubaidantį prietaisą susibrukusi į talpią neperšlampamo apsiausto kišenę, o žibintuvėlio virvelę persimetusi skersai krūtinės, ji vikriai nusikeberiojo apačion. Kai ji pasiekė dugną, įsimečiau žibintuvėlį į kišenę ir ėmiau rabždintis žemyn pats. Praraja buvo kur kas gilesnė, nei prisiminiau. Lipdamas galvojau tik apie tą porelę „Skyline“ automobilyje ir griaudinčią iš magnetolos „Duran Duran“ muziką. Porelę, kuriai nerūpėjo niekas pasaulyje.

Būtų visai neblogai, jeigu aš sugebėčiau šitaip pasinerti į palaimingą užmarštį. Štai: sėdžiu prie vairo, greta manęs — toji moteris, mudu važinėjamės naktinio miesto gatvėmis, lydimi monotoniško popmuzikos ritmo. Kažin ar mylėdamasi ta moteris nusimauna apyrankes? Būtų šaunu, jeigu nenusimautų. Netgi kai nusirengia visiškai nuoga, tuodvi apyrankės turėtų žaižaruoti ant jos riešo.

O gal vis dėlto nusimauna? Moterys paprastai nusisega visus papuošalus, prieš prausdamosi po dušu. Taigi pirmiausia reikėtų pasimylėti, o tik paskui lįsti po dušu. O gal kaip nors pavyktų įkalbėti ją nenusimauti tų apyrankių? Kažin, kuris variantas geresnis?

Šiaip ar taip, atsiduriu lovoje su ja — su visomis apyrankėmis. Jos veido bruožai atmintyje neberyškūs, tad pritemdau šviesas. Šiugždėdami nuslysta šilkiniai jos apatiniai. Ir dabar visa, ką ji dėvi, — tik tos apyrankės. Jos vos vos švyti ir tykiai, melodingai skimbčioja. Mano kotas taip ir pritvinksta syvų...

Kaip tik tai, pastebėjau kažkur viduryje kopėčių, ir atsitiko. Tiesiog nuostabu. Kodėl jis turėjo iškrėsti man tokį pokštą dabar? Kodėl ne tada, kai man tikrai reikėjo, kad jis styrotų kaip mietas? Ir kodėl mane šitaip jaudina kažkokios dvi šlykščios apyrankės? Ir dar tokiu metu, kai, apsitūlojęs neperšlampamu apsiaustu, kadaruoju ant kopėčių, o pasaulio galas — jau visai ant nosies?

Kai pagaliau pasiekiau tvirtą pagrindą po kojomis, mano bendražygė švysčiojo žibintuvėliu į visas šalis.

— Aplink mus knibždėte knibžda INKiščių, — pratarė ji. — Įsiklausyk. Jie skleidžia garsus.

— Garsus?

— Teškena plaukmenimis. Gerai įsiklausyk. Juos galima pajusti.

Įtempiau visus įmanomus pojūčius, bet vis vien nieko panašaus nepajutau.

— Kai žinai, ko klausytis, gali atskirti netgi jų balsus. Iš tikrųjų tai ne visai kalba, veikiau reikėtų vadinti garso bangomis. Panašias skleidžia šikšnosparniai. Žmogaus ausis girdi tik dalį jų balso diapazono.

— Kaip tuomet su jais užmezgė ryšį semiotekai? Jeigu bendrauti žodžiais išvis neįmanoma?

— Ne taip jau sunku sukurti vertimo prietaisą. Senelis būtų susimeistravęs tokį be didesnio vargo. Bet nutarė to nedaryti.

— Kodėl?

— Todėl, kad išvis nenorėjo su jais kalbėtis. Jie — šlykštūs padarai, šlykšti ir jų kalba. Kad ir kuo jie mistų, pirmiausia palaukia, kol gerai supus.

— Vadinasi, jie jokios šviežienos neėda?

— Ne. Jeigu jie pristvers tave, nepuls doroti iš karto. Įmes į vandenį bent kelioms dienoms. O jau kai kūnas gerokai pašvinks, tada tiks jiems mitalui.

Žavumėlis. Nedaug trūko, kad būčiau apsisukęs ir nuskubėjęs atgal. Ir vis dėlto kėblinome pirmyn. Putlioji mergina atmintinai žinojo kiekvieną žingsnį, tad žvitriai ėjo pirma. Kai nukreipdavau žibintuvėlio spindulį jai į nugarą, sublykčiodavo auksiniai jos auskarai.

— Sakyk, ar prausdamasi po dušu išsisegi auskarus? — prasižiojau.

— Ne, neišsisegu. — Atsakydama ji kiek sulėtino žingsnį. — Lieku vien tik su auskarais. Seksualu, ar ne?

— Turbūt. — Ir koks nelabasis timptelėjo už liežuvio?

— Kaip manai, kas dar gali būti seksualu? Juk jau sakiau, aš — ne itin patyrusi šioje srityje. Tokių dalykų iš viso niekas nemoko.

— Niekas ir neišmokys. Šitokius dalykus kiekvienas išsiaiškina pats, — atsakiau.

Valios pastangomis pabandžiau išmesti iš galvos bet kokius su seksu susijusius įvaizdžius.

— Hmmm... — trūks plyš reikėjo pakeisti temą. — Tai sakai, šitas prietaisėlis skleidžia ultragarso bangas, kurios neleidžia prisiartinti INKiščiams?

— Kol prietaisas veikia, jie neprilįs prie mūsų arčiau nei per penkiolika metrų. Taigi tau reikėtų laikytis kuo arčiau manęs. Kitaip jie tave pasičiups ir sumaumos užkandai. Tau pirmų pirmiausia pradėtų pūti pilvas. O jų dantys ir nagai, žinok, aštrūs kaip skustuvas.

Paspartinau žingsnį ir kone prilipau jai prie nugaros.

— Ar žaizdą tau vis dar skauda? — pasiteiravo ji.

— Tik tada, kai judu, — atsakiau. — O šiaip visai pakenčiama — juk išgėriau nuskausminamųjų.

— Jeigu surasime senelį, jis tau padės, visai pašalins skausmą.

— Senelis? O kaip jis gali padėti?

— Paprasčiausiai. Jis daugybę kartų darė tai man. Pavyzdžiui, kai siaubingai skaudėjo galvą, pasiuntė į smegenis tam tikrą signalą, visiškai blokuojantį skausmo suvokimą. Vis dėlto skausmas — svarbus dalykas, tai kūno siunčiamas signalas apie kokį nors sutrikimą, tad malšinti jo kiekviena pasitaikiusia proga nereikėtų. Vis dėlto dabar — ypatingas atvejis. Esu tikra, senelis susidoros.

— Ačiū, — pratariau.

— Man gali nedėkoti. Padėkosi seneliui. Jei tik jį surasime, — priminė ji.

Galingu žibintuvėliu švysčiodama į kairę ir į dešinę, ji ryžtingai žingsniavo požeminės upės krantu prieš srovę. Uolų įtrūkiuose susitelkę drėgmės lašeliai ritosi žemyn ir plonyčiais vandens siūleliais sroveno mums po kojomis. Visur, kur tik prasismelkdavo vanduo, uolas dengė gleivėtų samanų lopai. Samanos atrodė nenatūraliai žalios — neįmanoma paaiškinti, kaip šitokia ryški spalva gali išsilaikyti taip giliai po žeme, kur neįmanoma jokia fotosintezė.

— Kaip manai, ar INKiščiai žino, kad mes dabar slampinėjame čia?

— Savaime aišku, žino, — ramiai atsakė ji. — Juk tai jų pasaulis. Jie spiečiasi aplinkui ir stebi mus. Nuo pat tos akimirkos, kai nusileidome čia, girdžiu jų skleidžiamus garsus.

Staigiai švystelėjau žibintuvėliu į šoną, bet taip ir neišvydau nieko, tik uolas ir samanas.

— Jie slapstoti plyšiuose bei urvuose, kur šviesos spindulys nepasiekia, — paaiškino mergina. — Ir slenka paskui mus iš užnugario.

— O kiek laiko praėjo nuo tada, kai įjungei prietaisą? — paklausiau.

— Dešimt minučių, — atsakė ji, dirstelėjusi į laikrodį. — Dešimt minučių dvylika sekundžių. Dar penkios minutės — ir pasieksime krioklį. Puikiausiai suspėsime.