Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Ji išsitraukė iš kišenės raktą ir atidarė lifto duris. Sveika gyva, peraugusi skardine, senokai nesimatėme.

— Tu loši biržoje?

— Žinoma. Senelis išmokė mane visokių gudrybių. Pavyzdžiui, kaip atsirinkti patikimą informaciją, kaip perprasti biržos kurso svyravimus, išvengti mokesčių, pervesti lėšas į užjūrio bankus — ir taip toliau, ir panašiai. Žaisti akcijomis — vienas malonumas. Niekad nebandei?

— Ko gero, ne, — atsakiau. Tiesą sakant, netgi niekad nebuvau atsidaręs terminuotos sąskaitos su skaičiuojamais nuo palūkanų procentais.

Liftas judėjo įprastu nepakenčiamu sraigės greičiu, nesuprasi — aukštyn ar žemyn.

— Senelis tvirtina, kad lavinimo sistema mokykloje — pernelyg neefektyvi ir negali prigaminti medžiagos būsimiems aukščiausios klasės specialistams rengti. O tu kaip manai? — paklausė ji.

— Ką gi, gal ir taip, — nesiginčijau. — Aš pats lankiau mokyklą daugybę metų, bet nemanau, kad tai mano gyvenime ką nors iš esmės pakeitė. Nemoku nė vienos užsienio kalbos, negroju nė vienu muzikos instrumentu, nieko neišmanau apie biržą ir akcijas, niekada nejodinėjau.

— Tai kodėl nemetei mokyklos? Juk galėjai mesti kada tik panorėjęs, argi ne taip?

— Na... turbūt taip, — pasakiau. — Tikriausiai būčiau galėjęs mesti mokyklą, bet nenorėjau. Veikiausiai net tokia mintis niekad nešovė į galvą. Priešingai nei tu, augau paprastoje vidutiniokų šeimoje, mane auklėjo taip kaip visus. Aš niekad negavau nieko, ko reikėtų, norint tapti kurios nors srities žinovu.

— Netiesa, — pareiškė ji. — Kiekvienas turi savyje kokią nors užuomazgą, kurią išpuoselėjęs taptų pats geriausias kurioje nors srityje. Svarbu tik laiku tą įgimtą gebėjimą išlukštenti. Bet kaip tik šito mokykla ir nesugeba. Ji gniuždo talentą. Nenuostabu, kad dauguma žmonių taip niekad ir netampa tuo, kuo iš tikrųjų norėtų būti. Jie paprasčiausiai sutrypiami į purvą.

— Pavyzdžiui, aš, — pratariau.

— Visai ne. Tu — kitoks. Galiu drąsiai tvirtinti, kad tu ypatingas,. Tave supantis emocinis kiautas toks kietas, kad visa, kas yra viduje, neabejotinai išliko nesužalota.

— Emocinis kiautas?

— Taip, — patvirtino ji. — Štai kodėl dar ne per vėlu. O kai visa tai baigsis, kodėl mudviem neapsigyvenus drauge? Susituokti visai nebūtina. Tiesiog imtume ir išvažiuotume kur nors drauge, gal į Graikiją ar Suomiją, ar dar kur nors, gyventume ten be jokių rūpesčių, jodinėtume ir dainuotume dainas. Pinigų turėtume pakankamai, o tau štai ir būtų proga atgimti kaip brandžiai asmenybei.

— Hmmm... — Visai neprastas pasiūlymas.

Liftas sustojo. Mergina išlipo, aš išsekiau paskui ją. Ji sparčiai nužingsniavo pirmyn, kaip ir anąsyk, kai pirmą kartą susitikome; aukšti jos kulniukai aidžiai kaukšėjo ilgu koridoriumi. Tiesiog priešais save mačiau švelniai siūbuojančius jos klubus, blykčiojančius auksinius auskarus.

— Tarkime, priimsiu tavo pasiūlymą, — pasakiau jos nugarai. — Bet tuomet tu duosi man viską — o aš turėsiu viską iš tavęs imti. O tai man neatrodo teisinga.

Ji kiek sulėtino žingsnį, kad pasivyčiau ją.

— Be jokios abejonės, esama šio to, ką tu galėtum duoti man, — atsakė.

— Ir kas gi tai?

— Na, pavyzdžiui, tavasis emocinis kiautas. Apie tai aš tikrai norėčiau sužinoti daugiau. Man įdomu, iš ko jis, kaip veikia — ir panašiai.

— Na jau, nieko ten ypatingo, — susiraukiau. — Vienokį ar kitokį, pasak tavęs, emocinį kiautą turi kiekvienas. Tu juk beveik visiškai nebendravai su žmonėmis. Tad ir nežinai, kaip veikia paties paprasčiausio, eilinio žmogaus protas.

— Šneki taip, lyg būtum koks visai niekam vertas menkysta! — sušuko putlioji mergina. — Bet tu juk sugebi savo smegenimis perskirstyti duomenis, tiesa?

— Žinoma, tai aš galiu. Tačiau šis gebėjimas išlavinamas pratybomis. Ne kažin kiek skiriasi nuo gebėjimo naudotis skaitytuvais ar skambinti pianinu.

— Tai, ką sakai, anaiptol ne viskas, — tęsė ji. — Iš pradžių visi manė taip kaip tu. Manė, kad po specialių mokymų bet kas — bet kas, žinoma, iš tų, kurie atitinka reikalavimus ir išlaiko patikrinimą — gali atlikti perskirstymą. Net ir pats senelis taip manė. Ir ką gi? Būtina operacija buvo atlikta dvidešimt šešiems žmonėms, visi jie buvo deramai išmokyti — tada visi įgijo gebėjimą atlikti perskirstymą. Iš pradžių neiškilo jokių problemų...

— Palauk, palauk, apie kokias nors problemas aš iš viso nesu girdėjęs. Kiek žinau, viskas vyko tiksliai pagal planą.

— Oficialiai ir buvo skelbiama, kad viskas klostosi sklandžiai, — solidžiai pareiškė ji. — Tačiau tiesa štai kokia: po mokymų per pusantrų metų iš tų dvidešimt šešių žmonių dvidešimt penki mirė. Gyvas iš jų liko tik vienas.

— Ką? Nori pasakyti...

— Taip. Tu. Tu — vienintelis, kuris, praėjus trejiems metams, tebesi gyvas. Tu nuolat atlikdavai duomenų perskirstymą, bet tau taip ir neiškilo jokių problemų, jokio išsekimo, nepasireiškė jokie nerimą keliantys simptomai. Ar ir dabar vis dar manai, kad esi visiškai eilinis? Juk tu — dar ir kokia išskirtinė asmenybė!

Susibrukau rankas į kišenes ir valandėlę tylėdamas žingsniavau koridoriumi. Man ir šiaip jau visko per daug, o pragarmė, į kurią pakliuvau, vis dar plečiasi, jai nematyti nei galo, nei krašto.

— O nuo ko mirė tie kiti? — paklausiau.

— Nemanau, kad kas nors žinotų. Nenustatyta jokia aiški mirties priežastis. Kažkoks smegenų sutrikimas, bet nieko konkretaus.

— Bet juk kokias nors prielaidas jie apsvarstė?

— Na, senelis aiškina tai šitaip. Iš tikrųjų eilinių žmonių smegenys tikriausiai netoleruoja apšvitinimo, kuris buvo pritaikytas siekiant katalizuoti giluminę sąmonę. Smegenų ląstelės pradeda gaminti antikūnus, kurie reaguoja baisia naikinamąja galia. Esu tikra, viskas daug sudėtingiau, bet paprasčiausias paaiškinimas būtų toks.

— Kodėl tuomet aš vis dar gyvas?

— Gali būti, kad tavo smegenims gebėjimas kurti antikūnų luobą — natūralus. Tai ir yra tavo emocinis kiautas. Dėl kažkokios priežasties tavo smegenyse prieš švitinimą jau buvo tasai apsauginis veiksnys, dėl kurio tu ir išgyvenai. Senelis bandė dirbtinai sukurti tokį kiautą, bet šis neišlaikė.

Bandžiau sugromuliuoti, ką išgirdęs.

— O tasai antikūnų veiksnys ar apsauginis luobas, ar kas tai būtų — ar tai mano įgimta savybė? Ar įgyta?

— Jeigu teisingai prisimenu, iš dalies įgimta, iš dalies įgyta. Nieko daugiau senelis man neatskleidė. Baiminosi, kad jei žinosiu per daug, man grės pavojus. Vis dėlto, pasak jo hipotezės, tokių žmonių kaip tu, kurių smegenyse antikūnai kuriasi natūraliai, esama vieno iš milijono, gal net pusantro milijono. O išsiaiškinti, kurie žmonės apdovanoti šia savybe, neįmanoma niekaip kitaip, tik įdiegiant gebėjimą atlikti perskirstymą.

— Jei tavo senelio hipotezė teisinga, vadinasi, tai, kad aš pakliuvau tarp tų dvidešimt šešių — tiesiog neįtikėtinas atsitiktinumas.

— Štai todėl tu ir esi toks vertingas pavyzdys. Todėl tu ir esi raktas.

— O ką dar tavo senelis numatė man? Tie duomenys, kuriuos jis davė man perskirstyti, ta jo padovanota vienaragio kaukolė... ką visa tai reiškia?

— Jeigu žinočiau, galėčiau dabar pat tave ir išgelbėti, — pareiškė mergina.

— Mane ir pasaulį.

* * *

Biure kažkas irgi pasidarbavo iš peties, tiesa, nenusiaubė taip negailestingai kaip mano buto, bet sujaukė viską kaip reikiant. Visur voliojosi kaugės popierių, stalas riogsojo apverstas, seifas išlaužtas, rašomojo stalo stalčiai išsvaidyti po visą patalpą, profesoriaus ir jo dukraitės drabužių pamaina ištraukta iš spintos ir tarsi salotos ant sumuštinio nudrėbta ant sofos sudraskytu apmušalu. Įsitikinau, kad iš tiesų visi merginos drabužiai rausvos spalvos — visų įmanomų atspalvių: nuo blyškiai rožinės iki tamsiai alyvinės.