Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Regiu kraštovaizdžius, kurių kaip gyvas anksčiau nesu matęs, girdžiu nepažįstamų melodijų aidus, kažkas man kažką kužda išsyk keliomis nesuprantamomis kalbomis. Mane pasiekia šuorais atplūstančios nuotrupos, bet jos tuoj pat vėl nugrimzta į tamsą. Švysteli viena detalė, paskui — kita, bet jų tarpusavyje nesieja jokie ryšiai. Išbandau įvairiausius būdus sutelkti energiją į pirštų galiukus, tačiau rezultatas visada lieka tas pats. Kol dar jaučiu, kad seni sapnai žadina kažkokį atsaką manyje pačiame, nieko nepajėgiu suprasti.

Galbūt iš tikrųjų aš visiškai niekam tikęs sapnų skaitytojas. O gal per nesuskaičiuojamą gausybę metų priblėso sapnų šviesa, sudilo, aptrupėjo pati kalba? Gal pernelyg skirtingi mano ir jų suvokimo kontekstai? Nejaugi mane būdraujantį nuo kaukolių sapnų būsenos skiria neperžengiama bedugnė?

Stebiu, kaip iškyla ir vėl pradingsta pabiros sapnų nuotrupos, ir nieko nesakau. Žinoma, kaukolės protarpiais siunčia man ir tokių vaizdinių, kuriuos atpažįstu. Žolynai, siūbuojantys vėjyje, balti papurę debesėliai dangaus žydrynėje, upokšnis, mirguliuojantis saulės atšvaitais, — gryni ir neįmantrūs vaizdai. Ir vis dėlto kaip tik šie patys paprasčiausi regėjimai man sukelia liūdesį, kuriam išreikšti trūksta žodžių. Tarsi praplaukiantis laivas, kurį išvysta žvelgiantis pro langą, šie regėjimai pasirodo tik tam, kad tuojau pat vėl išnyktų be pėdsako.

Kol skaitau, seno sapno skleidžiama šiluma palengva traukiasi tarsi jūros vandenys per atoslūgį; sapnas iš lėto grįžta, kur buvęs, ir vėl pavirsta tiesiog šalta ir balta kaukole. Jis vėl įminga giliu, laikui nepavaldžiu miegu. Vizijų vandenys srovena pro jų nebenulaikančius pirštus, liejasi ant žemės. Šitai patiriu kaskart, kai tik baigiu skaityti sapną.

Kai iš kaukolės išsunkiu visus senus sapnus, grąžinu ją Bibliotekininkei, o ši tvarkingai padeda ant pertvarėlės greta kitų, jau perskaitytų. Aš tuo tarpu ilsiuosi, abi rankas ištiesęs ant stalo, telkiu jėgas kitiems sapnams. Įsitikinau, kad per vakarą įstengiu perskaityti ne daugiau kaip šešias kaukoles. Jei tik pamėginu įveikti daugiau, nebevalioju sutelkti dėmesio, sapnų melodijos susilieja į beprasmį triukšmą. Vienuoliktą valandą būnu jau toks pavargęs, kad vos bepastoviu ant kojų.

Kai baigiu darbą, ji patiekia kavos. Retsykiais pavaišina ir namie keptais sausainiais ar vaisine duona. Valgydami mudu nesišnekame.

* * *

— O gal tai aš apsunkinu tau sapnų skaitymą? — klausia ji. — Galbūt tavoji savastis užtrenkta taip aklinai dėl to, kad aš nepajėgiu atsiliepti?

Kaip ir visada, mudu sėdime ant siaurų laiptelių, vedančių nuo Senojo tilto žemyn, į smėlėtą Upės salelę. Vandens paviršiuje virpčioja blyškus sidabrinis mėnulis. Siūbuoja prie stulpo pririšta medinė valtis, jos teškenimas antrina srovės gurgėjimui. Sėdžiu prisiglaudęs prie Bibliotekininkės, ranka jaučiu jos kūno šilumą.

— Nieko panašaus, — sakau jai. — Aš pats čia kaltas. Mano savastis tarytum bando išsprūsti. Jaučiuosi visiškai suglumęs.

— Ar tu nebesuvoki savo savasties?

— Nė pats nežinau, — sakau. — Kitąsyk suvokimas gerokai vėluoja — supranti ką nors tik tada, kai tai jau nebesvarbu. O kartais padarau tai, ką privalau daryti, neatsiklausęs savasties valios, ir viskas nukreivoja šleivomis vėžėmis.

— Nejaugi savastis gali būti tokia netobula? — šypsodamasi klausia ji.

Žvelgiu į savo rankas. Mėnesienos šviesoje jos primena baltas statulas, išskobtas nežinia kokiam tikslui.

— Ji gali būti netobula, — sakau, — tačiau ji visada palieka pėdsaką. Ir tuo pėdsaku galima sekti — panašiai kaip pėdomis sniege.

— Ir kur jis veda?

— Į save, — aiškinu. — Juk kaip tik tai ir yra savastis. O kai nėra savasties, tuomet niekas niekur negali nuvesti.

Pakeliu galvą. Žiemiškas mėnulis lieja skaisčią šviesą ant Miesto, nutvieskia ir Sieną.

— Tu tikrai dėl nieko nekalta, — bandau ją paguosti.

19 Mėsainiai, „Skyline“, galutinis terminas

Prieš leisdamiesi į žygį, nutarėme šio to užkąsti. Aš vis dar nesijaučiau alkanas, bet nežinia, kada dar kartą pasitaikys proga prisikimšti skrandį. Šiaip ar taip, mano rubuilė bendražygė pareiškė, kad pinigų jai užtekę tik šokoladukui, kurį sudorojusi priešpiečiams, tad dabar ji tiesiog mirštanti badu.

Stengdamasis neužkliudyti žaizdos, šiaip taip įlindau į džinsus; ant marškinėlių apsivilkau marškinius, ant šių — ploną megztinį, ant viršaus dar užsimečiau nailoninę neperpučiamą striukę. Merginos rausvasis kostiumėlis akivaizdžiai nebuvo pritaikytas speleologinėms ekspedicijoms, tačiau mano drabužių spintoje neatsirado nieko, kas jai tiktų. Aš buvau dešimčia centimetrų aukštesnis už ją, o ji — dešimčia kilogramų sunkesnė už mane. Tiesiog verkiant reikėjo aprūpinti ją tinkamesne apranga, bet nebuvo ko nė tikėtis, kad šitokiu metu dirbs kokia nors parduotuvė, tad teko šiaip taip įsprausti merginą į mano senutėlę kareivišką striukę. Aukštakulniai jos bateliai, švelniai tariant, irgi nebuvo pats patogiausias apavas žygiui, bet ji pareiškė biure turinti sportbačius ir kaliošus.

— Rausvus sportbačius ir rausvus kaliošus.

— Atrodo, tu iš tiesų mėgsti rausvą spalvą, — išsprūdo man.

— Ji patinka seneliui. Jis sako, kad apsirengusi rausvais drabužiais atrodau gražiai.

— Taip ir yra, — patvirtinau. Iš tikrųjų taip ir buvo. Paprastai šitokios putlios merginos, apsirengusios rausvais apdarais, primena didžiulius pyragaičius su braškiniu įdaru, besisukiojančius šokių aikštelėje, tačiau jai rausva spalva iš tiesų tiko.

Iš po suverstos patalynės krūvos išrausiau kuprinę, pirmiausia įsitikinau, kad ji nesuraižyta peiliu, o paskui suskatau krautis daiktus: įsidėjau nedidelį žibintuvėlį, magnetą, pirštines, rankšluosčių, didelį peilį, žiebtuvėlį, virvę ir sauso kuro tablečių. Tada patraukiau į virtuvę ir ėmiau knistis produktų kaugėje: pavyko išgelbėti šiek tiek duonos, sūdytos mėsos konservų skardinę, keletą persikų, pakelį Vienos dešrelių ir greipfrutą. Prisipyliau gertuvę vandens, susigrūdau į kišenę visus grynuosius pinigus, kiek pavyko rasti bute.

— Galima pamanyti, kad ruošiamės į iškylą gamtoje, — pratarė mergina.

— Tai jau taip.

Stabtelėjau ir paskutinį kartą apžvelgiau tą sąvartyną, kuriuo pavirto mano namai. Štai man dar viena gyvenimo pamoka: ką nors sukurti trunka metų metus, o sunaikinti pakanka kelių akimirkų. Žinoma, šitas ankštas butukas man jau kadai įgriso, bet, reikia pripažinti, įsikūręs buvau gana jaukiai. Ir štai — visas ankstesnis mano gyvenimas išsisklaidė lyg ryto ūkanos, ir dar taip greitai, kad per tiek laiko kažin ar suskubtum išgerti porą skardinių alaus. Mano darbas, mano viskis, mano tyla ir ramybė, mano vienatvė, mano Somerseto Moemo ir Džono Fordo kolekcijos — viskas nugarmėjo skradžiai, viskas suniokota ir praradę bet kokią vertę.

Laukų žaižaravimas, gėlių spindesys , — patyliukais padeklamavau pats sau senos poemos eilutes. Tada pasistiebęs pasiekiau saugiklį ir išjungiau bute šviesą.

* * *

Mane kamavo pernelyg stiprus fizinis skausmas, kad dar imčiausi mąstyti apie šį savo gyvenimo puslapį, kurį štai tenka užversti. Pernelyg smarkiai skauda, pernelyg kausto nuovargis. Verčiau negalvoti iš viso nei painiotis surizgusiose, trūkinėjančiose mintyse.

Liftu nusileidome į požeminį garažą ir sukrovėme visus daiktus ant užpakalinės mano automobilio sėdynės. Net nesivarginau dairytis kokių nors tykančių persekiotojų. Galbūt jie laukia pasaloje, gal prikabins mums uodegą — tai kas. Po šimts, aš juk net nenutuokiu, kas galėtų būti tie jie. Semiotekai? Vaikinai iš Sistemos? Draugiškai nusiteikusių galvažudžių porelė? O gal teks pasismaginti ir pažaisti gaudynes su visais iš karto? Dievinu staigmenas. Jeigu jie turi užduotį, tegul sau plūkiasi į sveikatą.