Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Trečią dieną pasiskolinu iš Pulkininko lazdą ir pasiramsčiuodamas traukiu pasivaikščioti po Valdininkų kvartalą. Eidamas jaučiu, kad mano kūnas tapęs kažkoks lengvas, nebe taip paprasta jį suvaldyti. Galbūt jį išdegino karštinė, tačiau tai negali būti vienintelė priežastis. Viską aplink mane žiema prislėgė kažkokiu slėpiningu svoriu, atrodo, kad tik aš vienas likau besvoris — svetimkūnis šiame gremėzdiškame, masyviame pasaulyje.

Nuo Kalvos šlaito, kuriame ir įsikūręs Valdininkų kvartalas, žvilgsnis aprėpia vakarinę Miesto dalį: matau Upę, Bokštą su laikrodžiu, Sieną, o toli vakaruose — ir Vartus. Nusilpusios mano akys už tamsių akinių stiklų neišskiria smulkesnių detalių, vis dėlto negaliu atsikratyti įspūdžio, kad žiemos žvarboje visi Miesto kontūrai paryškėję.

Staiga prisimenu žemėlapį, kurį turiu atiduoti savo šešėliui. Žemėlapis jau užbaigtas, tačiau prikaustytas prie lovos užgaišau — vėluoju jau gerą savaitę. Be jokios abejonės, šešėlis nerimauja. O gal neteko paskutinės vilties ir mano, kad jį apleidau? Ši mintis mane prislegia.

Išprašau iš Pulkininko porą senų darbinių batų.

— Mano šešėlis avi plonapadžiais vasariniais batais, — sakau. — Kai ims spausti žiemos speigas, jam tikrai reikės apsiauti šilčiau.

Kai niekas nemato, nuplėšiu vieno jų kulną, vidinėje ertmėje paslepiu sulankstytą žemėlapį, tada vėl pritvirtinu kulną. Ir vėl kreipiuosi į Pulkininką:

— Vartų Sargu aš nepasitikiu. Ar negalėtumėte pats pasirūpinti, kad mano šešėlis tikrai gautų šiuos batus?

— Būtinai, — pažada jis.

Vakarėjant Pulkininkas sugrįžta ir praneša įteikęs batus mano šešėliui tiesiai į rankas.

— Tavo šešėlis susirūpinęs dėl tavęs.

— Kaip jis atrodo? — klausiu.

— Sumenkęs: šaltis jau smarkokai jį nukamavo. Tačiau jo nuotaika visai nebloga.

* * *

Dešimtos dienos, kai pakilau iš ligos patalo, vakarą jau įstengiu nulipti į Vakarinės kalvos papėdę ir nuklibikščiuoti iki Bibliotekos.

Kai pastumiu sunkias Bibliotekos duris, į mane tvoksteli užsistovėjęs, sudusęs oras — dar labiau sudvisęs, nei prisimenu iš anksčiau. Nedega jokia švieselė, prietemoje girdėti tik mano žingsnių aidas. Krosnyje nežioruoja ugnis, kavinukas atšalęs. Ir lubos atrodo aukštesnės, negu buvo. Pertvarėlę dengia dulkių sluoksnis. Bibliotekininkės nei regėti, nei girdėti. Nepajuntu arti esant jokios žmogiškos būtybės.

Veikti neturiu ką, tad tiesiog atsisėdu ant medinio suoliuko. Laukiu, kada ateis Bibliotekininkė. Durys juk buvo neužrakintos, vadinasi, ji būtinai sugrįš. Laukiu, tačiau ji nesirodo. Laikas už Bibliotekos sienų išvis sustojo. Sėdžiu čia, visiškai vienas pasaulio gale. Ištiesiu ranką — bet pirštai nieko nepaliečia.

Kambarį slegia žiemos sunkumas, kiekvienas daiktas tvirtai laikosi savo vietoje it prikaltas. Tik mano rankos ir kojos tampa visiškai besvorės. Galva, tarsi įgijusi savo atskirą valią, čia išsipučia, čia susitraukia.

Atsistoju ir užžibinu lempą. Paskui semiu iš kibiro anglis, pilu į krosnelę, čirkšteliu degtuką, prikišu liepsnelę prie prakurų, vėl sėduosi. Kažkodėl nuo šviesos kambarį semiančios sutemos tik dar labiau sutirštėja, krosnelei kaistant, vis labiau smelkiasi žvarba.

* * *

Tikriausiai pernelyg giliai nugrimztu į mintis. O gal nuolat apmirę kūno audiniai visai sustingsta ir mane apima miegas? Vis dėlto kai vėl pakeliu galvą, priešais mane stovi ji. Geltona šviesa jai už nugaros išsisklaido, apgaubdama ją aureole, švytėjimu išryškindama kūno apribus. Ji vilki savo mėlynąjį apsiaustą, plaukai sukišti po apykakle. Nuo jos sklinda vis dar neišsivadėjęs žiemos vėjo kvapas.

— Jau maniau, kad nebeateisi, — sakau. — Aš tavęs laukiau.

Ji išskalauja kavinuką, užkaičia šviežio vandens. Paskui ištraukia ir paskleidžia plaukus, nusivelka apsiaustą.

— Nejaugi netikėjai, kad būtinai ateisiu? — klausia.

— Nežinau, — sakau. — Maniau, nebeateisi, bet tai buvo tik nuojauta.

— Kol tau manęs reikės, aš visada ateisiu.

Savaime aišku, man jos reikia. Nors praradimo pojūtis gilėja kaskart, kai tik susitinkame, ji man vis vien visada bus reikalinga.

— Norėčiau, kad papasakotum apie savo šešėlę, — prašau jos. — Galbūt aname, ankstesniajame, pasaulyje ją pažinojau.

— Taip, gali būti. Prisimenu, andai sakei, kad tau atrodo, jog kažkur jau buvome susitikę.

Ji sėdasi priešais krosnelę ir užsižiūri į ugnį.

— Kai iš manęs atėmė šešėlę ir išsiuntė už Sienos, man buvo ketveri. Ji gyveno anapusiniame pasaulyje, o aš — čia. Nežinau, kas ji ten buvo, mes nepalaikėme jokių ryšių. Kai man suėjo septyniolika, mano šešėlė grįžo į Miestą mirti. Šešėliai visuomet sugrįžta mirti čionai. Vartų Sargas palaidojo ją Obelyne.

— Ir tada tu tapai visateise Miesto piliete?

— Taip. Paskutiniai mano savasties likučiai buvo palaidoti drauge su šešėle. Tu andai sakei, kad žmogaus savastis — tarsi vėjas, bet gali būti ir taip, kad tarsi vėjas esame mes patys. Nieko nežinome ir negalvojame, skriejame pavėjui, ir tiek. Niekuomet nesenstame, niekuomet nemirštame...

— Ar tu dar susitikai su savo šešėle prieš jos mirtį?

Ji purto galvą.

— Ne, daugiau niekada jos nebemačiau. Susitikti mums nebuvo jokios prasmės. Ji jau kadai buvo tapusi kažkuo visiškai man svetimu.

Virdulys ant krosnelės ima burbuliuoti — garsas man primena tolimą vėjo šniokštimą.

17 Pasaulio galas, Čarlis Parkeris, uždelsto veikimo bomba

— Prašau! — neatlyžo putlioji mergina. — Jeigu neatsikelsi, ateis pasaulio galas!

— Ma jį bala, tą pasaulio galą, tegul sau ateina, — sudejavau. Žaizda pilve skaudėjo taip, kad niekas kita man nerūpėjo.

— Kodėl taip sakai? Kas tau? Kas čia atsitiko?

Aš sugraibiau marškinėlius ir nusišluosčiau prakaitą nuo veido.

— Čia įsiveržė pora vyrukų ir prakiurdino man pilvą, pjūvis — gerų šešių centimetrų ilgio, — drėbiau aš.

— Peiliu?

— Kaip kokiai kiaulei taupyklei.

— Bet kodėl?

— Kaip tik tai aš ir pats norėčiau išsiaiškinti, — atsakiau. — Logiškiausia būtų manyti, kad tuodu tipai su peiliu — tavo draugeliai.

Putlioji mergina tik išsprogino akis.

— Kaip galėjai šitaip pagalvoti? — cyptelėjo.

— Na, nė pats nežinau. Bet ką nors juk reikia apkaltinti. Tada pasijuntu bent kiek geriau.

— Bet tai ničnieko neišsprendžia.

— Tai ničnieko neišsprendžia, — pritariau. — Na ir kas? Visa šita kebeknė — ne mano reikalas. Bet štai apsireiškia tavo senelis, mosteli ranka — ir aš įklimpstu iki ausų.

Siūbtelėjo dar viena skausmo banga. Užsičiaupiau ir palaukiau, kol ji atslūgs.

— Na, pavyzdžiui, kad ir šiandien. Pirmiausia paryčiais, galaižin kurią valandą, paskambini tu. Pasakai, kad pradingo tavo senelis, ir išprašai mane pulti pagalbon. Išskubu su tavim susitikti, bet tu taip ir nepasirodai. Tada grįžtu namo miegoti, bet čia įsiveržia galvažudžių porelė ir prakiurdina man pilvą. Paskui užgriūva Sistemos vyrukai ir mane iškvočia. Ir galiausiai įsibrauni tu. Kaip kažin ką, bet kas pamanytų, kad viskas vyksta tiksliai pagal tvarkaraštį. Tai bent draugiją susirinkai... — Aš atsikvėpiau. — Ką gi, dabar pats metas papasakoti man viską, ką žinai apie tai, kas čia dedasi.

— Prisiekiu, žinau ne ką daugiau nei tu pats. Na taip, padėdavau seneliui, bet darydavau tik tai, ką jis liepdavo. Atlikdavau įvairias užduotis. Padaryk tą ir aną, nueik šen, nueik ten, paskambink tam, parašyk anam ir panašiai. Nieko daugiau nė nežinau.