Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Veikia.

— Gerai, — pasakė jis. — Tik atmink: jeigu kas atsitiks, tegul ir visiškai nereikšminga smulkmena, nė akimirkos nedelsdamas skambink man. Ir net nemėgink ką nors aiškintis pats. Tie vyrukai ne šaškėmis žaidžia. Kitą kartą įdrėskimu neatsipirksi.

— Įdrėskimu? Tu vadini tai įdrėskimu?

Sugrįžo viską kruopščiai apžiūrėję krovikai.

— Apžiūra baigta, — pranešė vyresnysis. — Jie nepraleido nė menkiausios smulkmenos, išnaršė kiekvieną siūlelį. Profesionalus darbas. Semiotekai.

Tarpininkas linktelėjo ir abu vykdytojai pasišalino. Mudu su tarpininku likome dviese.

— Jeigu jie ieškojo kaukolės, — ėmiau balsu svarstyti, — kam tuomet draskyti drabužius? Kažin, kaip galėjau juose paslėpti kaukolę? Jeigu išvis būčiau turėjęs kokią nors kaukolę, žinoma.

— Jie — profesionalai. O profesionalai numato visus įmanomus variantus. Pavyzdžiui, galėjai padėti kaukolę į saugojimo kamerą stotyje, tad jie iššniukštinėjo, ar kur nors nesama rakto. Raktą juk galima paslėpti bet kur.

— Tiesa, — burbtelėjau. Kaip pirštu į akį.

— Beje, gal tie Fabriko pakalikai ką nors tau siūlė?

— Siūlė?

— Na taip, gal ką nors siūlė? Tarkime, dirbti jiems. Gal bandė įbrukti pinigų, o gal žadėjo aukštas pareigas?

— Jeigu ir siūlė, aš kažkaip nenugirdau. Girdėjau tik tiek, kad reikalavo kažkokios kaukolės.

— Ką gi, — pareiškė tarpininkas. — Jei tau kas nors ką nors siūlys, turi ir toliau jų negirdėti. Nemėgink pūsti į vieną dūdą su jais. Jei Sistema sužinos, kad susiuostei su jais, iškapstysime tave nors iš po žemių ir pribaigsime. Tai ne grasinimas, tik pagrįstas pažadas. Sistema — tai valstybė. Nėra nieko , ko negalėtume padaryti.

— Turėsiu tai omeny, — pažadėjau.

* * *

Kai pagaliau likau vienas, perkračiau atmintyje visus įvykius iki menkiausių smulkmenų. Kad ir kaip bandžiau dėlioti galvosūkio detales, neišgliaudžiau jokios logiškos išvados. Tamsiausia paslapties skraistė gaubė profesorių ir galaižin kokias jo užmačias. Nežinodamas jų, negalėjau perprasti nieko kita. O apie tai, kas dedasi to seno pakvaišėlio galvoje, neturėjau nė menkiausios nuovokos.

Tik vienas dalykas man nekėlė jokių abejonių: aš leidau sau išduoti Sistemą. Ir jeigu jie tai iššniukštinės — o kaip tik taip ir atsitiks, ir net gana greitai — man galas, su manim susidoros taip, kaip ir teikėsi kilniai pažadėti tasai pasipūtėlis tarpininkas banko tarnautojo pašvitais. Tai, kad meluoti mane privertė — kaip iš tikrųjų ir buvo — anaiptol ne argumentas. Sistema toli gražu negarsėjo įpročiu daryti išimtis, nesvarbu, dėl kokių priežasčių.

Kol svarsčiau visas aplinkybes, sužeistą vietą įsiskaudėjo kaip reikiant. Iš tiesų vertėtų apsilankyti ligoninėje. Išsikviečiau taksi, tada ryžausi apsiauti. Kai pasilenkiau susivarstyti batų, persmelkė toks skausmas, kad maniau, jog kūnas plyš perpus.

Butą palikau atvirą visiems vėjams — tarsi būčiau turėjęs iš ko rinktis — ir nusileidau liftu. Prisiglaudęs už gyvatvorės prie laukujų durų dairiausi, ar neatvažiuoja taksi. Mano laikrodis rodė pirmą trisdešimt. Dvi su puse valandos praslinko nuo tos akimirkos, kai į mano namus įsiveržė griaunamosios pajėgos. Labai jau ilgos dvi su puse valandos...

Pro mane zujo namų šeimininkės, nešinos prekybos centro maišeliais, iš kurių kyšojo porų laiškai ir ridikų koteliai. Staiga pajutau, kaip joms pavydžiu. Niekas nenusiaubė jų šaldytuvo, niekas neperrėžė joms pilvo. Porai, ridikai, vaikų pažymiai — tvarkingas, paprastas pasaulis. Jokių vienaragių kaukolių, jokių slaptų kodų ar sąmonės perkėlinėjimų. Normalus, kasdienis gyvenimas.

Kažkodėl užsigalvojau ne apie ką kita, o apie šaldytų krevečių, jautienos ir pomidorų padažo mišrainę, kuria nutaškytos mano virtuvės grindys. Galbūt šiandien pat reikėtų suvalgyti tai, ką dar įmanoma išgelbėti? Taupumas — ne yda. Visa bėda, kad visiškai nesijaučiau alkanas.

Apsižergęs raudoną „Supercub“ motorolerį atskubėjo paštininkas, išskirstė paštą po dėžutes prie laukujų durų ir nuvažiavo toliau. Į kai kurias dėžutes jis prikimšo pluoštus popierių, į kitas — beveik išvis nieko. Manosios dėžutės paštininkas net nepalietė. Nė nepažvelgė į ją.

Greta pašto dėžučių stovėjo vazonas su kambariniu kaučiukmedžiu. Kai kam vazonas atstojo šiukšlių dėžę: buvo kaupinas pagaliukų nuo ledinukų ir nuorūkų. Vargšas augalas atrodė toks pat nusibaigęs, koks jaučiausi aš. Tarytum kiekvienas praeinantis jaustų pareigą nelaimėlį užgauti. Net nenutuokiau, kiek laiko jis stovi čia. Tikriausiai kiekvieną mielą dieną pats praeidavau pro vazoną su augalu, bet pastebėjau jį tik dabar, kai kažkas pasirūpino išskrosti man vidurius.

* * *

Vos išvydęs žaizdą, gydytojas išsyk pasiteiravo, kaip sugebėjau šitaip persirėžti pilvą.

— Nieko ypatingo, mažumėlę susiginčijome dėl moters, — paaiškinau. Nieko gudriau nesugebėjau sukurpti.

— Tokiu atveju privalau pranešti policijai, — pareiškė gydytojas.

— Policijai? Ne, jokiu būdu. Aš pats ir buvau neteisus, o ir pjūvis, mano laimei, ne toks jau gilus. Prašau jus, ar negalėtume apsieiti be policijos?

Gydytojas pūkštė ir kažką murmėjo, bet galiausiai nusileido. Jis išdezinfekavo žaizdą, suleido man porą ampulių nuskausminamųjų, tada ėmėsi siūlo ir adatos. Įtariai dėbčiodama į mane, seselė aptvarstė žaizdą storu marlės sluoksniu ir apvyniojo man juosmenį elastiniu bintu, kad tvarstis nenusmuktų. Pasijutau nei šiaip, nei taip.

— Venkite bet kokio fizinio darbo, — perspėjo gydytojas. — Jokio sekso ir, žiūrėkite, nesikvatokite iš visų plaučių. Atsipalaiduokite, paskaitykite knygą ir rytoj vėl ateikite.

Padėkojau, užsimokėjau ir patraukiau namo. Iš skausmo sukandęs dantis kibau į duris ir šiaip ne taip jas pastačiau, tada, paklusdamas gydytojo nurodymams, įsiropščiau į tą laužą, kuris liko iš mano lovos, ir atsiverčiau Turgenevo Rudiną . Iš tiesų norėjau paskaitinėti Pavasario vandenis , bet nuolaužomis užgrioztame bute nepavyko norimos knygos rasti. Kita vertus, kai pagalvoji, Pavasario vandenys — ne kažin kiek geresnis romanas už Rudiną.

Išsiropščiau iš lovos ir nusliūkinęs į virtuvę ėmiau raustis duženų kupinoje kriauklėje. Netikėtai aptikau stiklo šukėmis užverstą apysveikę „Chivas“ butelio dugno nuoskilą, kurioje tebebuvo lašelis brangaus gintarinio skysčio. Pakėliau nuskeltą butelio dugną prieš šviesą ir, kadangi taip ir nepastebėjau plūduriuojančių smulkių šukelių, ryžausi surizikuoti ir nusiraminimui bei paguodai išgerti tą vasarodrungnio viskio gurkšnį.

Rudiną jau esu skaitęs anksčiau, bet tai buvo prieš penkiolika metų, kai dar mokiausi universitete. O dabar, visas sutvarstytas, popietę tysodamas lovoje, sriubčiodamas viskio likučius, dar kartą skaitinėjau šią knygą — ir iš naujo pajutau užuojautą pagrindiniam veikėjui Rudinui. Man beveik niekad nepavyksta susitapatinti su kokiu nors Dostojevskio sukurtu herojumi, tačiau senamadiškų Turgenevo romanų personažai visuomet būna tokios aplinkybių aukos, tad aš daug ką nejučia prisitaikau sau. Kažkuo mane traukia visokiausi nevykėliai. Savi trūkumai kitąsyk padeda užjausti kitą, taip pat nestokojantį trūkumų. Tiesa, Dostojevskio personažai irgi turėtų sukelti gailestį, tačiau jų ydos — kitos kategorijos, dėl šitokių trūkumų paties veikėjo neapkaltinsi. Beje, jei jau pradėjau kalbėti šia tema, reikėtų pridurti, kad Tolstojaus personažų ydos tokios įspūdingos, tokio protu sunkiai aprėpiamo masto, kad virsta kone kažkokiu statišku fonu.