Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Už virtuvės aptinku ir apgriuvusį akmeninį šulinį. Jis jau užžėlęs aukšta žole. Nejaugi šeimininkai, palikdami namus, patys užvertė šulinį žemėmis?

Atsisėdu, nugara atsiremiu į šulinį ir užsižiūriu į dangų. Nuo Šiaurinio kalvagūbrio pučiantis vėjas šnarina medžių šakas. Dangumi slenka drėgmės pritvinkęs debesis. Pasistatau palto apykaklę ir lydžiu žvilgsniu lėtai padange plaukiantį debesį.

Čia pat, už griuvėsių, dunkso dangų remianti Siena. Klaidžiodamas Girioje, dar nė karto nebuvau atsidūręs taip arti Sienos. Statinys iš tiesų gniaužia kvapą. Dabar, sustojęs pailsėti mažytėje Girios proskynoje, atsišliejęs į užakusį seną šulinį, klausydamasis vėjo ir žvelgdamas į Sieną, aš galiausiai suprantu, ką turėjo omeny Vartų Sargas sakydamas: šita Siena — tobula. Ir iš tikrųjų ji — tobulas kūrinys. Ji stūkso tokia pat, kokia stūksojo dar pradžių pradžioje. Kaip tie debesys danguje, kaip Upė, amžiams įrėžta į žemę.

Siena pernelyg didinga, kad įstengčiau aprėpti ją protu ir tiksliai nubrėžti žemėlapyje. Jos pulsavimas gniuždo pojūčius, jos išlinkiai pernelyg vingrūs. Sulig kiekvienu nauju posūkiu ženkliai keičiasi jos paviršius. Tad perteikti popieriuje ją visą — visiškai neįmanoma. Kaskart, skrebendamas brėžinį užrašų knygutėje, jaučiu, kokios bergždžios mano pastangos.

Užsimerkiu ketindamas valandėlę nusnūsti. Aplink mane sūkuriuoja nė akimirkos nenutilstantis vėjas, tačiau medžiai ir Siena sergsti mane nuo smelkiančios žvarbos. Grimzdamas į pusiaumiegį galvoju apie savo šešėlį. Galvoju apie žemėlapį, kurio jis prašė. Laiko liko visai nedaug.

Mano žemėlapis anaiptol netikslus, jame trūksta daugybės detalių. Beveik visa didžiulė mišku apaugusi teritorija taip ir lieka neištyrinėta. Tačiau man į pakaušį jau alsuoja žiema. Tad galimybių leistis į žygius vis mažės. Užrašų knygutėje man pavyko nubrėžti tik apytikslį Miesto kontūrą ir pažymėti kai kurias reljefo detales bei pastatus. Taip pat pridėjau ir pažymėtųjų objektų aprašą drauge su faktais, kuriuos pavyko sužinoti.

Anaiptol nesu tikras, kad Vartų Sargas leis man pasimatyti su šešėliu, nors ir žadėjo netrukdysiąs mudviem susitikti, kai tik dienos taps trumpesnės, o šešėlis nusilps. Dabar, kai žiema jau lipa ant kulnų, lyg ir abi šios sąlygos turėtų būti įvykdytos.

Vis dar neatsimerkdamas susimąstau apie Bibliotekininkę. Mane užplūsta beribis liūdesys, tik niekaip neįstengiu aptikti šio jausmo šaltinio.

Juk susitinku su Bibliotekininke kiekvieną vakarą, tačiau manyje žiojinti tuštuma niekaip nenori užsipildyti. Naktimis sėdžiu Bibliotekoje ir skaitau senus sapnus. Ji visuomet būna šalia. Mudu vakarieniaujame drauge. Neretai lydžiu ją namo. Mudu kalbamės apie visokiausius dalykus. Tačiau, kad ir kaip nelogiškai tai skambėtų, dėl viso to mano sielvartas tik dar labiau auga, rausiasi vis giliau. Kad ir ką būčiau praradęs, toji netektis didėja kaskart, kai tik mudu susitinkame. Tarytum šulinys, kurio, stenkis nesistengęs, niekada neužpilsi. Tamsa jame tokia, kad, rodos, nebeištversiu.

Manau, šitokie mano jausmai kažkaip susiję su išbarstytais prisiminimais. Bibliotekininkė, matyt, priminė man kažkokias nutrūkinėjusias sąryšio gijas. Savyje man taip ir nepavyko nieko surasti. Paslaptis nė už ką nenori būti atskleista. Pati mano egzistencija atrodo trapi, neužtikrinta.

Bandau išguiti iš galvos surizgusias mintis ir ramiai pamiegoti.

* * *

Kai pabundu, diena jau krypsta vakarop, oras netikėtai staigiai atšalęs. Drebu visu kūnu. Kaip įmanydamas susisupu į paltą. Kai atsistoju ir nubraukiu prikibusias žoles, mano skruostą paliečia pirmosios snaigės. Pakeliu galvą. Debesys plaukia visai pažemiu, telkiasi grėsmingos sutemos. Plazdėdamos lėtai leidžiasi didžiulės snieguolės. Atėjo žiema.

Prieš sukdamas atgalios dar kartą vogčiomis dirsteliu į Sieną. Po snieguolėmis sūkuriuojančiu dangumi ji stūkso dar didingesnė, dar tobulesnė nei kada nors anksčiau. Žvelgiu į ją — ir jaučiu, kaip į mane žiūri jie. Ką tu čia veiki? — rodos, girdžiu juos klausiant. — Ko čia ieškai?

Į šiuos klausimus negaliu atsakyti. Kad ir trumpas buvo miegas staiga užslinkusios žiemos žvarboje, jis išsiurbė iš mano kūno visą šilumą, galva ėmė svaigti, prieš akis plūduriavo kažkokie neaiškūs vaizdiniai. O gal aš įsikūriau svetimame, kažkieno kito kūne? Nepakeliamas svoris lenkia mane prie žemės, akyse tavaruoja.

Protekine skubinuosi per Girią, Rytinių vartų link, tvirtai pasiryžęs nė nedirstelėti į Sieną. Kelias tolimas, bet turiu jį sukarti. Sulig kiekviena akimirka sutemos tirštėja. Nebeišlaikau pusiausvyros, eidamas vis labiau svirduliuoju. Vis dažniau tenka stabtelėti atsipūsti, sutelkti paskutinius jėgų likučius, atpalaiduoti stingstančius raumenis. Visu kūnu jaučiu, kaip užslenka naktis. Net ir čia, Girioje, lyg ir turėčiau išgirsti vakarinį rago gausmą. Tačiau jis praslysta mano sąmonės pakraščiu, jo nė nekliudęs.

Galų gale pasiekiu pamiškę, išnyru į Upės pakrantę. Žemę jau siaučia neperregima ūkana. Nematyti nei mėnulio, nei žvaigždžių, visa kas tirpsta svaigiame snaigių šokyje. Girdžiu žvarbų vandens čiurlenimą ir pašaipų vėjo stūgavimą tarp medžių man už nugaros. Kažin ar dar toli Biblioteka? Nebeįstengiu prisiminti. Nebesuvokiu nieko, tik paupio kelią, kuris driekiasi vis pirmyn — į begalybę. Šešėliuose šakas siūbuoja gluosniai svyruokliai, virš galvos plakasi vėjo šuorai. Aš einu, einu ir einu į priekį, tačiau kelio galo vis nematyti.

* * *

Ji pasodina mane priešais krosnelę ir uždeda delną man ant kaktos. Jos delnas ledinis. Krūpteliu ir noriu nustumti jį šalin, bet neįstengiu kilstelėti rankos. Sykį pabandęs, vos sutramdžiau šleikštulio priepuolį.

— Tu smarkiai karščiuoji, — sako ji. — Ir kur tave galai nešiojo?

Čia pat įsitikinu, kad nesugebėsiu išspausti jokio atsakymo. Manyje nebeliko nė vieno žodžio. Netgi nebesuvokiu, ką sako ji.

Ji atneša bent keletą antklodžių ir susupa mane į jas. Paguldo prie pat krosnelės. Jos plaukai brūkšteli man per skruostą. Nenoriu, kad ji nueitų, bijau likti vienas. Pats nebesuprantu, ar ši mintis — tikrai mano, ar tai tik iš kažkur atplaukusi prisiminimų nuotrupa. Aš tiek daug praradau. Aš toks pavargęs. Jaučiuosi plūduriuojąs, srovė mane neša vis tolyn. Užgriūva pojūtis, kad pats byru į gabalus, kad mano atplaišas vis nuskalauja ir nuneša nežinia kur... Kurioje mano dalyje užgimė ši mintis?

Ji laiko mane už rankos.

— Gerai išsimiegok, — iš sutemų gaubiamos tolumos dar pasiekia mane jos balsas.

15 Viskis, kankinimai, Turgenevas

Gremėzdas sveiko nepaliko nė vieno vienintelio butelio. Nė vieno paties menkiausio buteliuko iš visos mano viskio kolekcijos. Aš palaikau neblogus santykius su gėrimų parduotuvės kaimynystėje tiekėju, šis iš kiekvienos naujos importinio viskio siuntos vis pameti man butelį kitą, tad sukaupiau visai padorų rinkinį. Buvo — nebėr.

Gremėzdas pradėjo nuo dviejų „Wild Turkey“ butelių, paskui perėjo prie vieno „Cutty Sark“ ir trijų „I. W. Harpers“, tada šukėmis pavertė du „Jack Daniel’s“, „Four Roses“ ir „Haig“, o pustuzinį „Chivas Regal“ pasiliko desertui. Nuo stiklo žvangėjimo užgulė ausis, bet kvapą ištverti buvo dar sunkiau.

— Baigiu apsvaigti vien sėdėdamas čia, — susižavėjęs pareiškė Mažius.

Man neliko kas darą: murksojau, alkūnėmis pasirėmęs į stalą, ir stebėjau, kaip kriauklėje auga šukių kalnas. Gremėzdas darbavosi be paliovos švilpaudamas. Melodijos, jei tik jo skleidžiamus garsus galima vadinti melodija, aš nepažinau. Iš pradžių jis švilpavo skvarbiai, spigiai, paskui — kur kas žemesniais, aštresniais tonais, sakytum kas bet kaip brūžuotų smuiko stryku. Džeržgimas stačiai varė iš proto.