Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Kam reikalingas aš? — paklausiau. — Juk esu tik laikinas darbuotojas. Ir nė nesusimąstau apie nieką kitą, tik apie tiesioginį savo darbą. Taigi, jeigu sumanėte mane užverbuoti...

— Atrodo, bendro vaizdo tau taip ir nepavyko aprėpti. — Mažius pliaukštelėjo liežuviu. — Mes visiškai nesiekiame tavęs užverbuoti. Tiesiog tu mums reikalingas. Kitas klausimas?

— O, supratau, — burbtelėjau. — Tuomet gal papasakotumėt ką nors apie INKiščius?

— INKiščius? Toks galvotas vyrukas — ir nieko nežinai apie INKiščius? Na, kitaip jie dar vadinami infra, arba žemutiniais, naktiniais kapais8. O tu manei, kad kapai gyvuoja tik bobučių pasakose? Nieko panašaus — jie gyvena po žeme. Irštvas įsirengia metro tuneliuose, kanalizacijos vamzdynuose, minta miesto atliekomis, geria nutekamuosius vandenis. Žmonių kapai nekliudo. Nebent pradingsta vienas kitas metro darbininkas, štai ir viskas, che che.

— Nejaugi vyriausybė apie juos nežino?

— Savaime aišku, žino. Ne tokie jau beviltiški kvailiai valdo valstybę.

— Kodėl tuomet jie neperspėja gyventojų? Arba neišvaiko pačių kapų?

— Visų pirma, — ėmėsi aiškinti Mažius, — šitokia žinia pernelyg išgąsdintų daugybę žmonių. Juk ir pats šito nenorėtum, tiesa? Tik pagalvok: tiesiog po kojomis knibždėte knibžda INKiščių — kam tai patiktų? O antra, jeigu tau šovė mintis, kad būtų gerai INKiščius išnaikinti, verčiau iš karto tai užmiršk. Kaip manai, ko reikėtų imtis? Visas Japonijos ginkluotąsias pajėgas pasiųsti į Tokijo kanalizaciją? Juk ta tamsoje skendinti klampynė — gimtieji INKiščių namai. Manau, kad rezultatas būtų tikrai nekoks.

Ir dar vienas dalykas. INKiščiai įsirengė irštvą visai netoli nuo Imperijos rūmų. Strateginis ėjimas, supranti? Tik pamėgink juos pajudinti — ir iššliauš naktį paviršiun, ims glėbiais temptis žmones į požemius. Visa Japonija apvirs aukštyn kojom, tataigi. Argi ne tiesą sakau? Štai kodėl vyriausybė nekiša nagų prie INKiščių, o INKiščiai nedrumsčia ramybės vyriausybei.

— O aš maniau, kad semiotekai susiuostė su INKiščiais, — įsiterpiau.

— Gandai. Net jeigu būtų tiesa, tai reikštų tik tiek, kad viena INKiščių grupė nutarė pasinaudoti semiotekų paslaugomis ir galbūt atsilyginti tuo pačiu. Bet tai — tik laikinas ryšys, ne ilgai trunkanti sąjunga. Neverta dėl to nerimauti.

— Bet juk tai INKiščiai pagrobė profesorių?

— Taip, mes irgi apie tai girdėjome. Bet nieko tikro nežinome. Gali būti ir taip, kad viską suorganizavo pats profesorius.

— Kurių galų jam tai daryti?

— Profesorius niekam nėra įsipareigojęs, — atsakė Mažius, vartaliodamas rankoje žiebtuvėlį ir apžiūrinėdamas jį iš visų pusių. — Jis — pats geriausias ir puikiai tai žino. Semiotekai irgi tai žino, taip pat ir kalkutekai. Profesorius tuo tarpu stengiasi laikytis kažkur per vidurį. Šitaip jis gali kuo puikiausiai gyvuoti ir užsiimti kokiais tik širdis geidžia tyrimais. Artimiausioje ateityje jam turėtų pavykti itin reikšmingas atradimas. O štai čia į sceną įžengi tu.

— Kuriems galams jam prireikė manęs? Aš neapdovanotas jokiais ypatingais gebėjimais. Esu tobulas vidutinybės įsikūnijimas.

— I šį klausimą kol kas mes ir patys ieškome atsakymo, — pripažino Mažius, mėčiodamas žiebtuvėlį. — Šiokių tokių minčių turime. Bet nieko konkretaus. Šiaip ar taip, profesorius ištyrinėjo tave iki menkiausios smulkmenos. Jis tikrai kažką ruošė, ir net gana ilgai.

— Štai kaip? Vadinasi, jūs laukiate, kol jis sudėlios į vietas paskutines detales — o jau tada priglobsite ir mane, ir tyrinėjimų rezultatus?

— Viskas už pinigus, — atsakė Mažius. — Bet pastaruoju metu padvelkė kažkokie nepalankūs vėjai. Fabrikas kažką suuodė ir žengė pirmą žingsnį. Taigi mums irgi tenka griebtis veiksmų.

— O kaip Sistema?

— Ne, tie išsijudina kur kas lėčiau. Bet duok jiems šiek tiek laiko. Juk profesorių jie pažįsta kaip nuluptą.

— Ką tai reiškia?

— Profesorius ilgai dirbo Sistemai.

— Sistemai?

— Na taip, profesorius — buvęs tavo kolega. Žinoma, jis dirbo kiek kitokį darbą nei tu. Sėdėjo pačiame tyrimų centre.

— Tyrimų centre? — Viskas pernelyg susipainiojo, nebesusigaudžiau kas kur. Buvau iki ausų įklimpęs į kebeknę, nepajėgiau perprasti nė menkiausios smulkmenos.

— Toji jūsų Sistema — didelė, pernelyg didelė organizacija. Jos dešinė amžiais nežino, ką daro kairė. Be to, pernelyg daug ir informacijos — daugiau, nei pajėgiate suvaikyti. Ne geresni ir semiotekai. Štai kodėl profesorius spjovė į organizaciją ir ėmėsi individualių projektų. Jis — žmogus nepėsčias, jo smegenys veikia tobulai. Puikiai išmano psichologiją ir visokius kitokius su galva susijusius dalykus. Tiesiog tobulas Renesanso epochos mokslininko pavyzdys, kaip kartais sakoma. Tad kuriems galams jam susidėti su Sistema?

O aš dar aiškinau jam, kas yra skalbimas ir perskirstymas... Juk jis pats ir išrado šią techniką! Apsikvailinau per visą pilvą...

— Beveik visas kalkutekų naudojamas skaičiavimo sistemas jis ir sukūrė. Taip tvirtindamas, nėmaž neperdedu. Tu — tarsi bitė darbininkė, pripampusi senioko medaus, — pareiškė žmogelis. — Tiesa, gal ir nelabai vykusi metafora.

— Bus gerai ir tokia, — pratariau.

— Kai tik profesorius pasišalino iš Sistemos, kaip manai, kas tą pat akimirką prisistatė prie jo durų? Taip, žinoma. Fabriko žvalgai. Tačiau profesorius nesileido su jais į kalbas. Pareiškė, kad savi marškiniai arčiausiai kūno — ir šitaip prarado daugumą savo gerbėjų. Kalkutekai griežė dantį ant jo, nes jis per daug žinojo, savo ruožtu semiotekai veltui bandė įsodinti jį ne į jo vežėčias. Sakoma, kad tas, kuris ne su tavimi, tas prieš tave, tiesa? Taigi, kai seniokas įsikūrė laboratoriją po žeme, tiesiog INKiščių panosėje, išėjo maždaug taip: profesorius — prieš visus. Spėju, kad toje laboratorijoje tau teko lankytis?

Linktelėjau.

— Trenktas sumanymas, kaip kažin ką, bet tobulas. Niekas negali net prisiartinti prie tos laboratorijos. Aplink ją knibždėte knibžda INKiščių. Tik pats profesorius ateina ir išeina. Eidamas įjungia tokias garso bangas, kurios INKiščius patikimai atbaido. Ideali apsauga. Toji mergiščia ir tu — vieninteliai, kuriems teko ten lankytis. O tai akivaizdžiai įrodo, koks esi svarbus asmuo. Taigi mes manome, kad profesorius galutinai baigia tave suvystyti.

Aš tik niurgztelėjau po nosim. Tai bent dalykėliai. Net jeigu tikėčiau Mažiumi, kažin ar patikėčiau tuo, ką išgirdau.

— Nori pasakyti, jog visi tie eksperimentų duomenys, kuriuos apdoroti mane pasamdė profesorius, buvo tik jaukas, kad užkibčiau ant kabliuko?

— Na neee, visai nenoriu to pasakyti, — nutęsė žmogelis. Jis dar kartą skubriai dirstelėjo į laikrodį. — Tie duomenys — programa. Uždelsto veikimo bomba. Kai tik ateis tinkamas metas — buuumbt! Savaime suprantama, tai tik mūsų prielaida. Kaip yra iš tikrųjų, žino tik tavo profesorius. Ką gi, mus pačius jau smarkiai spaudžia laikas, tad šį malonų pokalbį teks nutraukti pačioje įdomiausioje vietoje. Matai, mums dar reikia su kai kuo susitikti.

— Valandėlę! O kas nutiko profesoriaus dukraitei?

— Ar mergytei kas nors atsitiko? — kuo nekalčiausiai pasiteiravo Mažius. — Nieko apie ją nežinome. Suprask pagaliau, nusaugoti visų neįstengiame nė mes. O ta mažylė krito tau į akį, ar ne?

— Ne, — atsakiau. Ką gi, bent jau manau, kad ne.

Mažius atsistojo, nė akimirkos neatitraukdamas žvilgsnio nuo manęs, susišlavė nuo stalo cigaretes ir žiebtuvėlį, įsimetė į kišenę.