Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Pralaukiau iki pusės septynių. Tada grįžau į mašiną ir nuvažiavau į Šindziuku stotį. Patraukiau tiesiai į bagažo saugojimo kamerą ir palikau ten savo „Nike“ sportinį krepšį. Dužus daiktas, paaiškinau tarnautojui. Šis prie mano krepšio pritvirtino raudoną kortelę su užrašu „ATSARGIAI, DŪŽTA“ ir nupiešta taure. Nenuleisdamas akių stebėjau jį, kol dėjo krepšį ant lentynos. Paskui padavė man kvitą.

Ten pat, stotyje, kioske įsigijau voką ir pašto ženklų už du šimtus šešiasdešimt jenų. Įdėjau kvitą į voką, užklijavau, užrašiau pašto dėžutės, kurią nuomojau išgalvotos kompanijos vardu, adresą. Galiausiai užrašiau „SKUBU“ ir išsiunčiau.

Vėl įsiropščiau į mašiną ir parvažiavau namo. Dar palindau po dušu ir kritau į lovą.

* * *

Vienuoliktą valandą sulaukiau svečių. Turint omeny visą įvykių seką, maždaug tokiu metu ir derėjo ko nors laukti. Vis dėlto, prieš lauždami duris, galėjo bent jau pamėginti paskambinti. Ne, kur tau. Įsigriovė panašiai kaip tas didžiulis geležinis rutulys, kuriuo daužomos griaunamų senų pastatų sienos, net grindys sudrebėjo po kojomis. Ir kurių galų šitaip vargintis? Argi ne paprasčiau būtų papurtyti durininką, kad duotų atsarginį raktą? Ir triūsti mažiau, ir išvaduotų mane nuo sąskaitos už naujų durų įstatymą...

Kol mano svečiai plūkėsi lauždami duris, apsirengiau, į kišenę įsimečiau peilį. Paskui, nutaręs, kad atsarga gėdos nedaro, atidariau seifą ir, nuspaudęs vieną grotuvo mygtuką, ištryniau įrašą. Galiausiai priešpiečiams iš šaldytuvo pasitiekiau bulvių salotų ir alaus. Man buvo šmėstelėjusi mintis nešti muilą per balkoną gaisrininkų kopėčiomis, bet tuoj pat nustūmiau ją šalin. Kam vargintis? Pabėgdamas nieko neišspręsiu. O ir ką turėčiau išspręsti? Problemos — ir tos nežinau. Pats metas pasilabinti su tikrove ir bent šį tą išsiaiškinti.

Klausimų gausybė, o atsakymo — nė vieno. Išgrandžiau iki dugno bulvių salotas, baigiau gerti alų. Liko tik iš visos širdies atsiriaugėti, bet čia plieninės mano buto durys driokstelėjo ir su dundesiu virto ant grindų.

Per slenkstį įpūškavo toks žmogus — kalnas margaspalviais havajietiškais marškiniais, geresnių laikų mačiusiomis chaki spalvos kareiviškomis kelnėmis, nusėtomis riebiomis dėmėmis. Avėjo jis baltus teniso batelius, dydžio sulig naro plaukmenimis. Galva skusta plikai, boksininko snukis sumaigyta nosimi, o kaklas storumo sulig mano juosmeniu. Drumzlinos, išsprogusios akys po užgriuvusiais antakiais — tarsi netikros, dirbtinės, dingtelėjo man, bet vos krustelėjo vyzdžiai, ir jos pasirodė pakankamai žmogiškos. Milžinas buvo gerų dviejų metrų ūgio ir tokių plačių pečių, kad atrodė, tuojau išsilakstys visos jo havajietiškų marškinių sagos.

Drimba dėbtelėjo į išverstas duris visiškai abejingai, tarsi į nusviestą butelio kamštį, paskui sutelkė dėmesį į mane. Jokių jausmo virptelėjimų. Jis žvelgė į mane tarsi į kokį baldą. Šiuo momentu aš ir pats nebūčiau atsisakęs virsti baldu.

Milžinas žingtelėjo į šalį, ir paaiškėjo, kad jam už nugaros staiposi dar vienas, tik jau gana smulkus tipelis. Augumo nebus nė pusantro metro, visas dailutis, išsičiustijęs. Žydrais „Lacoste“ marškinaičiais, smėlio spalvos kelnėmis, rudais nesuvarstomais batais. Bene bus susipirkęs visus savo pašvitus turtingų tėvų vaikučiams skirtoje galanterijoje? Ant rankos jam blizgėjo auksinis „Rolex“ laikrodis — normalaus, suaugusiam žmogui skirto dydžio. Ko gero, niekas negamina roleksų vaikams, tad šito tipo laikrodis atrodė neproporcingai didelis, tarsi koks rankinis komunikatorius, kokiais naudojasi Žvaigždžių kelio astronautai. Spėjau, kad jam galėtų būti beveik keturiasdešimt ar šiek tiek daugiau.

Gremėzdas net nesivargino nusiauti — su visais batais įklampojo į virtuvę ir atitraukė nuo stalo kėdę priešais mane. Mažius įstypčiojo jam iš paskos ir tylutėliai prisėdo. Gremėzdas nutupdė savo masyvų pasturgalį ant kriauklės krašto. Jis sunėrė ant krūtinės rankas, storumo sulig vidutinio žmogaus šlaunimis, ir įsmeigė akis į vieną tašką mano nugaroje — šiek tiek aukščiau inkstų. Pasirodo, išties reikėjo nešti kudašių, kol dar galėjau.

Mažius, atrodo, nė nepastebėjo, kad aš išvis egzistuoju. Išsitraukė cigarečių pakelį, žiebtuvėlį, pasidėjo viską ant stalo. „Benson & Hedges“ cigaretės, auksinis „Dupont“ žiebtuvėlis. Jeigu Mažiaus mantą galima laikyti iškalbingu ženklu, tuomet akivaizdu, kad kaltė dėl prekybos disbalanso neabejotinai tenka užsienio valstybėms. Mažius vikriai žongliravo žiebtuvėliu tarp pirštų. Nė menkiausio netikslaus judesio.

Apsidairiau „Budweiser“ peleninės, kurią andai gavau dovanų gėrimų parduotuvėje, suradęs pirštais nušluosčiau dulkes ir kyštelėjau tam vyručiui po nosimi. Jis spragtelėjo žiebtuvėliu, prisidegė cigaretę, prisimerkė ir išpūtė didžiulį dūmų kamuolį.

Mažius nutarė kol kas negražbyliauti ir mąsliai užsižiūrėjo į smilkstantį cigaretės galiuką. Žano Liuko Godaro filme šitokią scenelę lydėtų subtitras: Il regardait le feu de son tabac 6 . Mano laimė, kad Godaro filmai jau kadai nebemadingi. Kai geras Mažiaus cigaretės galas virto pelenų stulpeliu, jis tiksliu judesiu kepštelėjo pirštu, ir pelenai nubiro ant stalo. Peleninė jam buvus nebuvus.

— Taigi apie duris, — pagaliau prašneko Mažius laibu, spigiu balseliu. — Jas būtinai reikėjo išlaužti. Todėl mes ir išlaužėme. Jei būtume norėję, būtume atidarę kur kas mandagiau. Bet kaip tik šito ir nereikėjo. Tikiuosi, nepamanei apie mus ko nors blogo.

— Bute nėra nieko vertingo, — patikinau jį. — Galite naršyti — įsitikinsite patys.

— Naršyti? — sučiepsėjo žmogeliukas. — Naršyti? — Prisikišęs cigaretę prie lūpų, jis pasikasė delną. — O ko mes turėtume ieškoti?

— Na, nežinau. Bet jeigu jau išlaužėte duris ir įsiveržėte į butą, tikriausiai jums kažko reikia.

— Ko gero, aš tave nelabai capisce 7, — svariai pareiškė jis. — Patikėk, tu klysti. Mums nieko nereikia. Atėjome tiesiog pasišnekučiuoti. Štai ir viskas. Ne ko nors ieškoti, ne ko nors pasiimti. Vis dėlto jeigu pasiūlytum gurkšnelį kokakolos, tikrai neatsisakyčiau.

Ištraukiau iš šaldytuvo porą skardinių kokakolos, pastačiau ant stalo ir dvi stiklines.

— Jis tikriausiai nenori? — paklausiau mostelėdamas į kalną, dunksantį man už nugaros.

Mažius pamojo pirštu ir Gremėzdas atstypčiojo artyn pasiimti skardinės. Kad ir koks buvo griozdas, judėjo jis stulbinamai grakščiai.

— Kai išgersi, parodyk jam nemokamą spektakliuką, — paragino Mažius Gremėzdą. — Vienas papildomas numeris, — paaiškino jis, atsigręždamas į mane.

Atsisukęs dar spėjau pamatyti, kaip Gremėzdas vienu gurkšniu iškliukino visą skardinę. Paskui apvertė ją dugnu aukštyn, vaizdžiai parodydamas, kad nebeliko nė lašelio, ir suspaudė tarp delnų. Gremėzdo veide nekrustelėjo nė raumenėlis, o gerai pažįstama raudona skardinė virto graudžiu plokščiu metaliniu blynu.

— Čia dar ne spektaklis, šitai sugeba kiekvienas, — pratarė Mažius.

Dabar Gremėzdas pirštų galiukais iškėlė suplotą aliuminio blyną. Ir be jokių pastangų suplėšė jį į skutus, nors šįkart man pasirodė, kad viršutinė jo lūpa vos vos virptelėjo. Tai bent cirkas.

— Jis gali perlenkti perpus ir šimto jenų monetą. O tai padarys tik labai nedaugelis šios Žemės gyventojų, — solidžiai pareiškė Mažius.

Pritariamai linktelėjau.

— O ausį jis gali nuplėšti vienu krustelėjimu.