Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Tačiau pietuose Upė jau nebeišteka iš Miesto teritorijos po Siena. Prie pat Sienos ji išsilieja į Ežerą — čia jos vandenis praryja kažkokia milžiniška požeminė kiaurymė. Pasak Pulkininko, pietuose už Sienos plyti neaprėpiami tyrlaukiai, nusagstyti kalkakmenio rieduliais, per amžius saugančiais nesuskaičiuojamas požeminio vandens gyslas.

* * *

Savaime suprantama, vakarais aš ir toliau skaitau senus sapnus. Lygiai šeštą atveriu Bibliotekos duris, pavakarieniauju su Bibliotekininke ir sėdu skaityti.

Per vakarą perskaitau gal keturis ar penkis sapnus. Mano pirštai vikriai seka išsiraizgiusių šviesos gyslelių labirintu, ir man kuo toliau, tuo ryškiau pavyksta atkurti vaizdinius bei aidesius. Aš pats nesuprantu, nei ką reiškia tas sapnų skaitymas, nei kokiu principu sapno turinys pasiekia mano sąmonę, tačiau Bibliotekininkės reakcijos aiškiai byloja, kad sekasi man visai neblogai. Nuo kaukolės švytėjimo nebeperšti akių, o ir pavargstu nebe taip greitai.

Kai perskaitau visą kaukolę, Bibliotekininkė deda ją ant pertvaros greta kitų, jau perskaitytų tą naktį. Kai ateinu kitą vakarą, visos kaukolės būna dingusios.

— O tu iš tiesų darai pažangą, — sako man Bibliotekininkė. — Darbas einasi sparčiau, nei tikėjausi.

— Kiek iš viso yra kaukolių?

— Tūkstantis, o gal ir du. Ar nori jas pamatyti?

Ji nusiveda mane į saugyklą. Tai erdvi patalpa, kurioje rikiuojasi lentynos, kiekvienoje lentynoje tvarkingomis eilėmis išdėliotos nubalusios žvėrių kaukolės. Tikras kapinynas. Čia tvyro žvarbos prisisunkusi mirusiųjų tyla.

— Kiek metų užtruksiu, kol perskaitysiu jas visas?

— O tau ir nereikia perskaityti visų, — sako ji. — Privalai perskaityti tiek, kiek sugebėsi. Tas, kurių neįveiksi tu, perskaitys kitas Sapnų Skaitytojas. Lig tol seni sapnai ramiai snūduriuos.

— Ar tu talkinsi ir kitam Sapnų Skaitytojui?

— Ne, aš čia esu tam, kad padėčiau tau. Tokios taisyklės. Vienam Sapnų Skaitytojui — viena pagalbininkė. Kai tu nebeskaitysi sapnų, Biblioteką teks palikti ir man.

Ne visai suprantu, ką ji nori tuo pasakyti, bet kažkokios prasmės jos žodžiuose yra. Mudu atsišliejame į sieną ir apžiūrinėjame lentynas su išrikiuotomis kaukolėmis.

— Ar kada nors esi buvusi prie Ežero pietuose? — klausiu.

— Taip, kartą buvau. Tik labai seniai. Kai buvau dar vaikas, sykį nuėjome ten su mama. Paprastai niekas ten nesilanko, bet mano mama buvo kitokia nei visi. O kodėl tu klausi apie Ežerą?

— Jis mane domina.

Ji purto galvą.

— Jis pavojingas. Tau nereikėtų prie jo artintis. Kodėl tau taip knieti pamatyti Ežerą?

— Noriu sužinoti apie šį Miestą viską, kas įmanoma. Jeigu nesutiksi manęs palydėti, eisiu vienas.

Valandėlę ji įdėmiai žvelgia į mane, paskui giliai atsidūsta.

— Ką gi. Vis vien manęs neklausysi, tad teks eiti su tavimi. Vis dėlto privalai žinoti, kad Ežero aš siaubingai bijau. Ten tiesiog ore tvyro kažkokia pragaištis...

— Viskas bus gerai, — raminu ją. — Jeigu eisime drauge ir būsime atsargūs, nieko mums nenutiks.

Ji tik palinguoja galvą.

— Tu juk niekada nematei Ežero. Tad ir nežinai, koks jis bauginantis. Jo vandenys prakeikti. Jis prisišaukia žmones ir pražudo.

— O mes ir neisime prie pat vandens, — tikinu imdamas ją už rankos. — Tiktai pasižiūrėsime iš tolo.

* * *

Apniukusią lapkričio popietę mudu išsiruošiame į žygį prie Ežero. Ten, kur Pietinės kalvos papėdėje vakarų pusėje Upė garma į Tarpeklį, taką mums pastoja tankiai sužėlę šabakštynai.

Tenka sukti atgal ir eiti kitu keliu — apeiti Pietinę kalvą iš rytų pusės. Paryčiais nulijo, tad dabar takas nuklotas storu permirkusių lapų kilimu, po kojomis žliugsi vanduo. Pakeliui susitinkame porą žvėrių; jie praslenka pro mus tarsi nė nepastebėję, siūbuodami savo auksines galvas.

— Nebetoli ir žiema, — aiškina man Bibliotekininkė. — Pradeda trūkti maisto, žvėrys ieško uogų ir riešutų. Dėl to atklysta netgi čia — šiaip stengiasi pernelyg nenutolti nuo Miesto.

Galiausiai Pietinė kalva lieka mums už nugarų; čia jau nebematome ne tik žvėrių — išnyksta ir takas. Mudu traukiame toliau į vakarus per dirvonuojančius laukus ir seniai apleistą gyvenvietę — ir pagaliau mūsų ausis pasiekia Ežero šniokštavimas.

Garsas kažkoks nežemiškas, iki šiol nesu girdėjęs ničnieko panašaus. Visai kitoks nei krioklio šniokštimas ar vėtros stūgavimas, kitoks nei duslus plyštančios žemės plutos grumėjimas. Jį galima palyginti nebent su dusulingu milžiniškos gerklės alsavimu. Protarpiais iš jos atsklinda aimana, protarpiais — švilpiantis unkštimas. O retsykiais ji paspringsta ir valandėlei visai nutyla.

— Atrodo, kad Ežeras piktai urzgia, — sakau.

Sunerimusi ji atsigręžia į mane, bet nieko nesako. Pirštinėtomis rankomis praskiria virš galvos susiraizgiusias šakas ir žengia pirmyn.

— Praeiti šiuo taku kur kas sunkiau nei kadaise, — pagaliau taria ji. — Anksčiau tikrai taip nebuvo. Tikriausiai mums reikėtų sukti atgal.

— Juk jau sukorėme šitokį kelią. Gal paėjėkime dar pirmyn tiek, kiek pavyks.

Kelias minutes mudu dar iriamės viržiais apaugusiu durpynu; kelią mums rodo tik tas slėpiningas Ežero šauksmas. Ir staiga tiesiog priešais mus atsiveria erdvė. Šabakštynai baigiasi, toliau plyti lygi tarsi stalas pieva. Dešinėje pusėje iš Tarpeklio išteka Upė, čia pat išplatėja ir lankstu suka mūsų pusėn. Nuo paskutinio vingio pievos pakraštyje tėkmė staigiai sulėtėja, tarsi panūdusi srūti atgal, vanduo nusidažo sodriu safyro mėliu, Upė išsipučia lyg smauglys, prarijęs nedidelį gyvūną. Šis išsiliejęs telkinys ir yra Ežeras.

Mudu sliūkiname Upės pakrante Ežero link.

— Per arti neikime, — perspėja ji, timpčiodama mane už rankos. — Gal vandens paviršius ir atrodo visiškai ramus, bet gelmėje sukasi verpetas. Sykį ką nors sučiupęs, Ežeras niekada negrąžina.

— Ar jis gilus?

— Nežinau. Girdėjau, kad Ežeras be paliovos gilėja ir gilėja. Sūkurys tarsi didžiulis grąžtas skverbiasi vis giliau į dugną. Kadaise į šį Ežerą mesdavo netikėlius ir nusikaltėlius.

— Ir kas jiems nutikdavo?

— Nė vienas taip ir nesugrįžo. Nejaugi negirdėjai apie urvus? Ežero dugne esama milžiniškų požeminių salių, kuriose pražuvėliai per amžius klaidžioja tamsoje.

Dusulingos Ežero aimanos aidi atsimušdamos nuo kiekvieno paviršiaus ir kyla aukštyn tarsi didžiulis garų tumulas. Jos sklinda iš gelmių lyg sielvartingos dejonės.

Bibliotekininkė pakelia nuo žemės medžio nuolaužą, dydžio sulig delnu, ir sviedžia į patį Ežero vidurį. Kelias akimirkas pagalys plūduriuoja, paskui suvirpa ir neria po vandeniu lyg įtrauktas. Ir jau nebeišnyra.

— Na, įsitikinai?

Mudu susėdame žolėje per dešimt metrų nuo Ežero kranto ir imame kramsnoti duonos kriaukšlius, kuriuos atsinešėme kišenėse. Mus supa nepaprasta apgaulinga ramybe svaiginantis kraštovaizdis. Pieva marguoja rudens gėlėmis, medžiai gaisruoja purpuriniais lapais, Ežero paviršius — lygus kaip veidrodis. Tolimajame jo krante boluoja kalkakmenio uolos, jų viršūnes temdo aukšti juodų plytų Sienos mūrai. Jeigu ne Ežero aimanos, tylos netrikdytų nė garselis.

— Kam tau prireikė to žemėlapio? — klausia Bibliotekininkė. — Iš Miesto tu neišeisi net ir turėdamas žemėlapį.

Ji nužeria nuo kelių duonos trupinius ir įsmeigia žvilgsnį į Ežerą.

— Ar tu nori iš čia išvykti? — dar paklausia ji.

Papurtau galvą. Nė pačiam neaišku, ar tai reiškia „ne“, ar tiesiog nežinau atsakymo.