Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Buvo malonu su tavim susipažinti. O dabar paklausyk, atskleisiu tau paslaptį. Šiuo metu mes vienu žingsniu lenkiame semiotekus. Tačiau mes — maži, tad jeigu jie sumąstys kaišioti mums pagalius į ratus, toli nenuvažiuosime. Taigi turime pasirūpinti, kad jie turėtų kuo užsiimti ir be mūsų. Capisce?

— Turbūt suprantu, — patikinau jį.

— O dabar pasitelk vaizduotę: kaip manai, ką, mumis dėtas, darytum, kad jie kuo dailiausiai užsiimtų kuo nors kitu?

— Bandyčiau pakišti Sistemą, — šoviau nesitaikydamas.

— Na, ar nesakiau? — Mažius vėl grįžtelėjo į Gremėzdą. — Galvotas vaikinas, kaip kažin ką, ir duria kaip pirštu į akį! Sakiau tau, paminėsi mano žodį! — Jis vėl atsisuko į mane. — Tačiau tam mums reikia jauko. Pagailėsi masalo — niekas neužkibs.

— Tokiems dalykams tikrai nesijaučiu pasiruošęs, — skubiai išbėriau aš.

— O tavo savijauta mūsų tikrai nedomina, — atsakė jis. — Mes mažumėlę skubame. Ir dabar jau mūsų eilė šio to paklausti. Taigi, ką šitoje urkštynėje tu vertini užvis labiausiai?

— Nieko ypatingo čia nėra, — atsakiau. — Bent jau nieko vertingo. Vien tik pigūs niekniekiai.

— Mes tai žinome. Bet vis vien turėtų būti kažkas, vienas kitas mielas niekutis, kurio nenorėtum išvysti sunaikinto. Pigus šlamštas ar ne, bet juk visa, kas yra čia, — tavo gyvenimas, argi ne taip?

— Sunaikinto? — pasitikslinau. — Ką reiškia — sunaikinto?

— Sunaikinti — na, supranti... ir reiškia — sunaikinti. Padaryti kažką panašaus, ką padarėme su tavo durimis, — žmogelis mostelėjo į duris išklaipytais vyriais, gulinčias ant grindų. — Štai kas yra naikinimas.

— Kuriems galams?

— Tiesiog naikinimas dėl naikinimo. Nori, kad paaiškintume? O gal verčiau iš karto pasakyk, ko tau būtų labiausiai gaila, ko labiausiai nenorėtum prarasti. Tuos dalykus mes pasistengsime ypatingai pagerbti.

— Na... vaizdo grotuvas, — pasidaviau. — Ir televizorius. Jie gana brangūs, be to, visai neseniai pirkti. Dar — viskio kolekcija.

— Dar kas nors?

— Mano naujasis kostiumas ir odinis švarkas. Jungtinių Valstijų oro pajėgų bombonešio piloto švarkas su kailine apykakle.

— Dar kas nors?

— Daugiau nieko, — pasakiau.

Mažius linktelėjo. Dičkis irgi linktelėjo.

Nė akimirkos nebedelsdamas, Gremėzdas ėmėsi atidarinėti visas spinteles ir indaujas. Aptiko mano treniruoklį — „bulvorkerį“9, kurį kartais naudoju mankštindamasis, apsuko aplink save, perlenkė, grąžino į pradinę padėtį. Įspūdingas vaizdelis.

Paskui pastvėrė įnagį už vieno galo lyg beisbolo blokštą. Pasilenkiau stengdamasis nepraleisti pro akis nieko, ką jis darys dabar. Gremėzdas nusliūkino prie televizoriaus, iškėlė „bulvorkerį“ ir atsivedėjęs liuobė į ekraną. Drrrrergžt! Į visas puses pažiro šukės, lydimos šimtų virpančių, kibirkščiuojančių blyksnių.

— Ei! — suklykiau pašokdamas ant kojų, bet Mažius čia pat plojo delnu per stalą ir akimoju mane atvėsino.

Tada Gremėzdas paėmė vaizdo grotuvą ir juo kibo tvatyti buvusį televizorių. Mygtukai išsilakstė po pakampes, sušnypštė trumpojo jungimo pakąsti laidai, iš metalo laužo krūvos nuvinguriavo balto dūmo debesėlis tarytum išsigelbėjusi siela. Sudorojęs vaizdo grotuvą, Gremėzdas nubloškė sumaigytus jo griaučius žemėn ir iš kišenės išsitraukė peilį spyruokline geležte. Švilptelėję iššoko ašmenys. Gremėzdas nėrė į drabužių spintą ir ėmėsi savaip pertaisyti du šimtus tūkstančių jenų kainavusį bombonešio piloto švarką, o paskui — ir „Brooks Brothers“ kostiumą.

— Juk sakei, kad mano vertingiausių daiktų neliesite! — suspiegiau.

— Nieko panašaus nesakiau. Sakiau, kad pasistengsime ypatingai juos pagerbti. Mes visuomet pradedame nuo to, kas geriausia. Toks stilius.

Gremėzdas mano jaukiame, skoningame butuke akivaizdžiai demonstravo, ką iš tikrųjų reiškia sąvoka „naikinimas“. Iš šaldytuvo išsitraukiau dar vieną skardinę alaus ir sėdau stebėti fejerverko.

14 Giria

Ruduo jau slenka į pabaigą. Vieną rytą atsikeliu ir, vos dirstelėjęs į dangų, suprantu: žiema jau ant slenksčio. Aukšti ir greiti rudeniniai debesys išnyko iš dangaus; jų vietą užėmė tamsių, sunkių debesų siena, pakibusi virš Šiaurinio kalvagūbrio tarsi koks pragaištingas nelaimės pranašas. Ruduo Mieste buvo linksmas ir mielas svečias — pabuvęs pernelyg trumpai, pernelyg staigiai išvykęs.

Išeidamas ruduo palieka laikiną tuštumą, kažkokią niekuo neužpildytą skylę, kurios išvis nepavadinsi jokiu metų laiku. Žvėrių kailis palengva netenka blizgesio, auksinė vilna šeriasi, blunka, po truputį virsdama balta. Tai pats tikriausias ženklas, kad žiema nebe už kalnų. Visi, kas gyvas Mieste, panarina galvas, kūnai įsitempia, ruošdamiesi sutikti artėjančius šalčius. Žiemos požymiai užtraukia Miestą tarsi kokia nematoma oda. Vėjo ūžavimas, žolės siūbavimas, kanopų kaukšėjimas į grindinio akmenis nakties tyloje — visa kas tarytum prislopsta ir nutolsta, prislėgta grėsmės nuojautos. Netgi Upės vanduo, dar neseniai taip žaismingai teškenęs smėlėtas saleles, dabar jau nebegali suteikti man nusiraminimo. Visa kas gūžiasi ir traukiasi, instinktyviai stengiasi sumažėti ir taip išsaugoti gyvastį — užsisklendimas, dvelkiantis neišvengiamos pabaigos nuojauta. Žiema — ypatingas metų laikas, viską apglėbiantis savyje. Paukščiai nebečiulba, tik klykčioja laibais, šaižiais balsais, o protarpiais tuštumą suvirpina tik jų sparnų plakimas.

— Ši žiema žada būti ypač atšiauri, — sako Pulkininkas. — Užtenka pažiūrėti, kaip atrodo debesys. Štai, pats pažvelk, kokie jie tamsūs.

Senasis karininkas vedasi mane prie lango ir rodo tirštus debesis, apsižergusius uolas.

— Kasmet, maždaug šiuo laiku, Šiaurinio kalvagūbrio keterą apglėbia pirmieji žiemos debesys. Jie — busimųjų negandų pranašai. Gana šviesūs, nelabai stori debesys byloja apie švelnią žiemą. Kuo jie tirštesni — tuo šaltesnė laukia žiema. O patys baisiausi yra štai tokie debesys, kurie išskleidžia sparnus tarsi plėšrūs paukščiai. Pavyzdžiui, kaip antai tas.

Prisimerkęs žvilgsniu naršau dangų virš Šiaurinio kalvagūbrio. Nors jis ir sunkiai įžiūrimas, vis dėlto atpažįstu debesį, kurį man stengėsi parodyti senasis karininkas. Milžiniškas tarsi kalnas, jis nusidriekia per visą kalvagūbrį tarsi pragaištingas paukštis rokas, pasirengęs kristi mums ant galvų iš aukštybių.

— Kartą per penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų mus užgriūva tikra žiema žudikė, — sako Pulkininkas. — Juk tu net palto neturi, tiesa?

— Neturiu, — prisipažįstu. Vienintelis šiltesnis mano drabužis — tas pats lengvas medvilninis švarkas, kurį man davė, kai tik atvykau į Miestą.

Pulkininkas atidaro savo drabužių spintą ir nukabina tamsiai mėlyną karišką paltą. Paduoda jį man. Paltas sunkus kaip akmuo, vilna — šiurkšti paliesti.

— Gal kiek ir didokas, bet vis geriau nei nieko. Tikrai pravers. Gavau jį tau prieš porą dienų. Nagi, pasimatuok.

Aš užsimetu paltą. Per pečius jis tikrai platokas, o ir guli kažkaip ne taip, kaip reikėtų, bet tiks ir toks. Kaip sakė senasis karininkas, paltas man tikrai pravers.

— Ar vis dar braižai žemėlapį? — klausia Pulkininkas.

— Taip, — atsakau. — Dar liko kelios vietos, iki kurių nespėjau prisikasti, bet esu tvirtai pasiryžęs žemėlapį užbaigti.

— Nemėginsiu atkalbinėti tavęs nuo šitos užgaidos. Žemėlapio braižymas — tavo vieno rūpestis, niekam jis nekliudo. Visai nenoriu pasakyti, kad užsiėmei kažkuo nederamu, bet žinok: kai įsiviešpataus žiema, bet kokius žygius į miškus teks nutraukti. Klajoti atokiau nuo gyvenamų rajonų — išvis nelabai išmintinga, o ypač šią žiemą. Miestas, kaip žinai, nėra labai didelis, bet vis vien gresia pavojus paklysti. Būtų kur kas geriau, jei žemėlapio sudarinėjimą atidėtum iki pavasario.