Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Lauke lyja. Girdžiu, kaip aštrūs lediniai lašai kapoja stogą ir susitelkę srovelėmis virvena žemyn. Protarpiais atrodo, kad lietus tyška prie pat mano lovos, o kartais — kad garsai atsklinda iš už kokios mylios.

Matau prie lango sėdintį Pulkininką: kaip visuomet tiesia nugara jis nejudėdamas žvelgia laukan, į lietų. Kažin, kas gali būti ten, lietuje, į ką jis taip įdėmiai žiūri?

Pabandau kilstelėti ranką, bet ši atsisako net pajudėti. Tada prasižioju ką nors sakyti, bet neišspaudžiu nė garselio — tiesiog negaliu išstumti oro iš plaučių. Visas mano kūnas neapsakomai sunkus, o jėgos tarsi iščiulptos. Aš dar pajėgiu nukreipti žvilgsnį į sėdintį prie lango senąjį karininką, bet daugiau — ničnieko. Kas man nutiko? Vos pabandau sutelkti prisiminimus, galvą perveria skausmas.

— Žiema, — sako Pulkininkas, vienu pirštu stuksendamas lango rėmą. — Štai ir užgriuvo mus žiema. Dabar supranti, kodėl ji kelia tokią baimę?

Aš silpnai linkteliu.

Taip, mane pribaigė kaip tik ji, žiema. Klajojau Girioje, o paskui iš paskutiniųjų stengiausi nusigauti iki Bibliotekos.

— Čionai tave pargabeno Bibliotekininkė. Jai padėjo Vartų Sargas. Tu dejavai, karščio krečiamas, buvai visas permirkęs prakaitu. Tai atsitiko užvakar.

— Užvakar?..

— Taip, išmiegojai ištisas dvi paras, — sako senasis karininkas. — Mes jau baiminomės, kad gali niekada nebepabusti. Argi aš tavęs neperspėjau, kad neklaidžiotum po miškus?

— Atleiskite.

Iš puodo, garuojančio ant krosnelės, Pulkininkas semia sriubą ir pila į lėkštę. Paskui bando pasodinti mane lovoje, pataiso nugaros atramą. Atrama išklerusi, girgžda nuo mano svorio.

— Pirmiausia pavalgysi, — sako Pulkininkas. — Atsiprašinėti, jeigu norėsi, galėsi ir vėliau. Tu alkanas?

— Ne, — atsakau. Man sunku ne tik ryti, bet ir įkvėpti.

— Tuomet suvalgysi bent tiek. Bet šitai privalai įveikti. Tris gurkšnius, ne daugiau. Pasistenk.

Sriuba su vaistiniais žolynais nežmoniškai karti, bet prisiverčiu nuryti tris gurkšnius. Iš karto pajuntu, kaip pradeda sklaidytis mano kūną kaustanti įtampa.

— Štai, jau kur kas geriau, — sako Pulkininkas, dėdamas šaukštą atgal į lėkštę. — Suprantu, kad skonis nekoks, bet ši sriuba išvalys iš tavo organizmo nuodus. O dabar miegok. Kai pabusi, jausies kur kas geriau.

* * *

Kai vėl pabundu, lauke jau sutemę. Stiprus gūsingas vėjas bloškia į langą lietaus šuorus. Senasis karininkas sėdi prie mano lovos.

— Kaip jautiesi? Ar bent kiek pagerėjo?

— Taip, jau kur kas geriau, — patikinu. — Kiek dabar valandų?

— Aštuonios vakaro.

Sukruntu ropštis iš lovos, nors galva dar svaigsta kaip reikiant.

— Kur susiruošei? — klausia Pulkininkas.

— Į biblioteką. Juk aš turiu skaityti sapnus.

— Nagi, pamėgink šitokios būklės nužingsniuoti bent penkis metrus, kvaily tu! — bara mane jis.

— Bet man juk reikia dirbti...

Pulkininkas purto galvą.

— Tie seni sapnai niekur nepabėgs. Bibliotekininkė žino, kad tau būtina pailsėti. Bibliotekos niekas net neatidarys.

Senasis karininkas eina prie krosnelės, prisipila puodelį arbatos, paskui grįžta prie mano patalo. Vėtra virpina lango stiklą.

— Pastebėjau, kad Bibliotekininkė krito tau į akį, — vėl užveda šneką Pulkininkas. — Nenorėčiau kaišioti nosies ne į savo reikalus, tačiau karščiuodamas ne kartą jos šaukeisi. Nėra ko čia gėdytis. Visi jauni žmonės įsimyli.

Aš nei patvirtinu, nei paneigiu.

— Ji labai nerimauja dėl tavęs, — kalba Pulkininkas, gurkšnodamas arbatą. — Ir visgi turėčiau tave perspėti: taip įsimylėti tikriausiai nelabai išmintinga. Nemalonu šitai tau sakyti, bet tokia jau mano pareiga.

— Kodėl įsimylėti ją — neišmintinga?

— Todėl, kad ji į tavo jausmus negali atsiliepti tuo pačiu. Niekas dėl to nekaltas. Nei tu, nei ji. Ir šito pakeisti neįmanoma — taip pat, kaip neįmanoma priešinga kryptimi pasukti Upės tėkmės.

Aš abiem delnais pasitrinu skruostus.

— Ar kalbate apie žmogaus savastį? Turite omeny — be jos žmogus nebegali mylėti?

Senasis karininkas linkteli.

— Aš tebeturiu savastį, o ji — nebe. Kad ir kaip ją mylėčiau, indas vis vien taip ir liks tuščias. Teisybę sakau?

— Visiškai teisingai, — patvirtina Pulkininkas. — Galbūt ir tavo savastis jau nebe tokia, kokia buvo, tačiau Bibliotekininkė išvis nebeturi nieko panašaus. Nebeturiu ir aš. Kaip ir visi kiti čia.

— Tačiau argi jūs nebuvote ypač geras man? Argi nesirūpinote, kad man nieko netrūktų, argi nebudėjote prie ligonio patalo? Nejaugi visa tai — ne rūpestingos žmogaus savasties požymiai?

— Ne. Gerumas ir rūpestinga žmogaus savastis — du skirtingi dalykai. Gerumas yra gero tono ženklas. Jis paviršinis, veikiau įgytas įprotis, įsišaknijusi tradicija. O savastis — visai kitas dalykas. Kur kas gilesnis ir stipresnis, ir, manau, daug nepastovesnis.

Užsimerkiu ir stengiuosi sutelkti išsiblaškiusias mintis.

— Jeigu teisingai suprantu, — prašnenku vėl, — žmogus savastį praranda tada, kai miršta jo šešėlis. Ar ne taip?

— Taip.

— Jeigu jos šešėlė, kaip ji pati kad sako, tikrai mirusi, ar tai reiškia, kad savasties ji jau niekad nebeatgaus?

Pulkininkas linkteli.

— Aš mačiau jos metrikus Miesto Rotušėje. Viskas teisingai. Jos šešėlė iš tikrųjų mirė, kai jai buvo septyniolika. Kaip ir pridera, šešėlė buvo palaidota Obelyne. Galbūt pati Bibliotekininkė dar prisimena šį įvykį. Šiaip ar taip, mergaitė šešėlę prarado anksčiau, nei pradėjo sąmoningai suvokti pasaulį, tad ji net nežino, ką tai reiškia — turėti savastį. O tai — visai kas kita nei atsikratyti šešėlio daug vėliau, sulaukus senyvo amžiaus, kaip kad nutiko man. Štai kodėl aš galiu suprasti tavosios savasties bruzdėjimą, o ji — ne.

— Tačiau savo motiną ji prisimena. Ir tvirtina, neva jos motina išsaugojusi savastį. Nejaugi tai nieko nereiškia?

Pulkininkas maišo šaukšteliu arbatą, paskui ima iš lėto gurkšnoti.

— Ne, — pagaliau atsako. — Siena ničnieko nepalieka atsitiktinumams. Siena randa, kaip pasielgti su visais, kurie turi savastį: įsiurbia juos arba išgena lauk. Atrodo, kaip tik tokia lemtis ir bus ištikusi jos motiną.

— Ar gebėjimas mylėti ir priklauso nuo savasties?

— Nenorėčiau, kad smarkiai nusiviltum. Miestas galingas, o tu — silpnas. Per visą čia praleistą laiką tau lyg ir derėjo tai perprasti.

Senasis karininkas tyrinėja tuščią savo puodelį.

— Ateis toks metas, kai savastis tau neberūpės. Ji nepastebimai išnyks, o drauge išsisklaidys ir bet koks netekties pojūtis, nebejausi jokio sielvarto. Nebesvarbu bus ir meilė. Liks tik pats gyvenimas. Ramus, jokių rūpesčių netrikdomas gyvenimas. Tave traukia ta mergina, o tu, manau, trauki ją; tad niekas jums netrukdo. O ko nors daugiau nė neverta tikėtis.

— Kaip keista, — sakau. — Tebeturiu savastį, bet kartais atrodo, kad ji tartum kažkur išnyksta. Ne visai taip. Pasitaiko, kad aš jos nebejaučiu, bet taip nutinka retai. Ir kaskart, kai tik nebeįstengiu jos užčiuopti, nėmaž neabejoju, kad ji vėl atsiras, kad nepraradau jos amžiams. Ir šis įsitikinimas neleidžia man sugniužti.

* * *

Nuo tos dienos saulė nebesirodo labai, labai ilgai.

Kai karštis man pagaliau nuslūgsta, ropščiuosi iš lovos ir atsidarau langą, norėdamas įkvėpti gryno oro. Ant kojų jau pastoviu, tačiau jėgos negrįžta dar geras dvi dienas. Neįstengiu net pasukti durų rankenos. Kas vakarą Pulkininkas atneša man jau įprastą karčių gyduolių sriubos lėkštę, taip pat ir skystos košės. Vakarieniaujant jis pasakoja visokiausias istorijas, senų karų nutikimus. Nebemini nei merginos, nei Sienos, o klausinėti aš nesiryžtu.