Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Oi ne. Nieko panašaus. Gal senelis ir paniurėlis, gal ir pasipūtęs užsispyrėlis, gal jis ir nelabai myli žmones, bet širdies gilumoje jis tikrai geras. Lygiai kaip ir tu arba aš.

— Tai ačiū. — Iki šiol man dar niekas nesakė, kad aš — geras žmogus.

— Be to, jis baiminosi, kad jo tyrinėjimų rezultatai neatitektų kam nereikia. Jis pasišalino iš Sistemos, nes puikiai žinojo: jeigu pasiliks, Sistema anksčiau ar vėliau panaudos jo atradimus kam tik panorėjusi. Dėl to jis ir įkūrė atskirą laboratoriją.

— Vis dėlto Sistema dirba gerą ir naudingą darbą, — užginčijau. — Ji saugo duomenų bankus, kad šių neišgrobstytų semiotekai ir neparduotų juodojoje rinkoje — ir šitaip padeda teisėtiems savininkams išsaugoti informaciją.

Putlioji mergina tik gūžtelėjo pečiais.

— Atrodo, seneliui nelabai rūpėjo, kas gera, o kas bloga. Ar bent jau jis tvirtino, kad gėris ir blogis niekaip nesusiję su nuosavybės teisėmis.

— Na... gal ir taip, — nutariau atsitraukti.

— Senelis niekad nepasitikėjo jokia valdžia. Kurį laiką jis dirbo Sistemoje, bet tik tam, kad galėtų laisvai naudotis informacija, kad jam būtų prieinami ištekliai eksperimentams ir, svarbiausia, universalusis imituoklis.

— Štai kaip? Pasakyk man dar kai ką. Ar tik tavo senelis, išeidamas iš Sistemos, visai atsitiktinai drauge neišsinešė ir mano asmeninės bylos iš duomenų banko?

— Nežinau, — atsakė ji. — Bet jeigu tokia mintis šovė jam į galvą, kas galėjo sutrukdyti? Noriu pasakyti, jis juk buvo Tyrimų centro viršininkas. Tad su bet kokia informacija galėjo elgtis kaip tinkamas.

Tai štai kur šuo pakastas. Profesorius nešė kudašių iš Sistemos, kartu išsinešė ir mano duomenis. Paskui panaudojo juos kažkokiame asmeninių tyrinėjimų projekte, kitaip sakant, aš tapau egzemplioriumi, kurio pavyzdžiu buvo tobulinami perskirstymo metodo principai — ir ištobulinti taip, kaip niekas dar nei matė, nei girdėjo. O dabar, kaip ir spėjo mano bičiulis Mažius, profesorius jau pasiruošęs imtis manęs. Taigi pirminis tyrinėjimų objektas — aš — virto bandomuoju triušiu. Tikriausiai profesorius pakišo man perskirstyti fiktyvius duomenis, į kuriuos įvestas kodas turėjo sureaguoti mano sąmonėje.

O jeigu tikrai taip, vadinasi, reakcija jau prasidėjo. Uždelsto veikimo bomba. Mintyse paskubomis apskaičiavau laiką. Perskirstymo procedūrą baigiau vakar naktį. O tai reiškia, kad praslinko jau beveik dvidešimt keturios valandos. Dvidešimt keturios valandos! Net nenutuokiau, kada turi sprogti toji uždelsto veikimo bomba. Bet jau praradau visą parą.

— Dar vienas klausimas. Tu sakei „ateis pasaulio galas“, tiesa?

— Taip. Šitaip sakė senelis.

— Gal prisimintum: tavo senelis pradėjo šnekėti apie pasaulio galą prieš tai, kai ėmėsi tyrinėti mano duomenis, ar po to?

— Po to, — atsakė ji. — Ar bent man taip atrodo. Šiaip ar taip, senelis tik visai neseniai ėmė nuolat kartoti „ateis pasaulio galas“ ar panašiai. O kodėl tau tai parūpo? Argi tai gali būti su kuo nors susiję?

— Nesu tikras. Bet man atrodo, kad užčiuopiau siūlo galą. Mano slaptažodis, atveriantis perskirstymo procesą, ir yra toks: „Pasaulio galas“. Dabar jau sunkoka patikėti, kad tai — paprasčiausias sutapimas.

— O apie ką tavoji „pasaulio galo“ istorija?

— Šito man nepasakė. Tai mano sąmonės dalis, bet iki jos negaliu prisikasti. Vienintelis dalykas, kurį žinau, tai kodinis pavadinimas — „Pasaulio galas“.

— Ar niekaip negali tos istorijos atkapstyti? Pamėginti atvirkščią procesą ar dar ką nors?

— Visiškai neįmanoma, — atsakiau. — Apsaugą, užkertančią kelią tokiam procesui, kūrė pats Sistemos centras. Išgliaudyti šios informacijos neįstengtų net visa armijos divizija. Apsaugos priemonės — tiesiog neįtikėtinos.

— Bet senelis jas įveikė ir išsinešė tavo bylą?

— Panašu į tai. Kita vertus, tai tik mano prielaida. Reikėtų paklausti paties senelio.

— Vadinasi, padėsi išgelbėti jį iš INKiščių nagų?

Delnu užspaudęs žaizdą, išsiropščiau iš lovos. Galvoje tvykstelėjo skausmas tarsi signalinė lemputė valdymo pulte.

— Atrodo, neturiu kitos išeities, — pasakiau. — Net nenutuokiu, ką reiškia tasai tavo senelio „pasaulio galas“, bet, iš visko sprendžiant, negaliu leisti sau nekreipti į jį dėmesio.

— Ar šiaip, ar taip, o seneliui mes turime padėti.

— Ar dėl to, kad mes visi trys — geri žmonės?

— Žinoma, — patikino storuliuke.

18 Sapnų skaitymas

Taip ir nesugebėjęs perprasti savosios savasties, vėl įninku skaityti senus sapnus. Žiemos galios vis labiau stiprėja, o aš visą dėmesį sutelkiu į darbą, tad ir nuolat mane persekiojantis netekties jausmas pasimiršta, tiesa, tik laikinai.

Kita vertus, kuo daugiau senų sapnų perskaitau, tuo aštriau suvokiu savo bejėgiškumą. Vis dar nevalioju suvokti, ką man byloja tie sapnai. Be paliovos skaitau juos, tačiau prasmės taip ir neperprantu. Jie — tarsi neiššifruojamas tekstas, naktis po nakties plaukiantis man prieš akis. Ne ką daugiau suprasčiau paprasčiausiai žiūrėdamas į srovenančius Upės vandenis.

Tiesa, skaityti sapnus aš įgudau. Perpratau metodo esmę ir per naktį perskaitau iš tiesų nemažai sapnų. Bet kas iš to?

— Ką iš tiesų reiškia tasai sapnų skaitymas? — klausiu Bibliotekininkės. — Na taip, kaip ir sakei, toks mano darbas — iš šių kaukolių išskaityti senus sapnus. Tačiau tie sapnai be jokio tikslo praplaukia pro mane, nieko neužkliudydami. Jaučiuosi pavargęs — kaskart vis labiau.

— Ir vis vien skaitai senus sapnus lyg apsėstas. Argi ne taip?

— Pats nežinau, — atsakau. Juk iš tikrųjų: aš iš paskutiniųjų stengiuosi sutelkti dėmesį, kad tik kaip nors užpildyčiau manyje žiojinčią tuštumą. Ir ji sako tiesą: sapnų skaitymas mane tarytum užvaldė.

— Gali būti, kad tu pats dėl to kaltas, — tęsia ji.

— Aš pats?

— Svarstau, galbūt tau labai knieti prisikasti prie savo esmės? Tiesa, visų tų dalykų apie savastį gerai nesuprantu, bet gali būti ir taip, kad tavoji užrakinta po devyniais užraktais. Seniesiems sapnams reikia, kad juos perskaitytum, bet ir tu pats jauti tokį pat poreikį skaityti senus sapnus.

— Kodėl taip manai?

— Toks jau yra tas sapnų skaitymas. Kaip paukščiai, metui atėjus, pakyla skristi į pietus ar atgal į šiaurę, taip ir Sapnų Skaitytojas privalo skaityti sapnus.

Ji ištiesia ranką skersai stalą ir uždeda delną ant manojo. Ir nusišypso. Jos šypsena — tarsi pavasario pažadas.

— Išlaisvink savo savastį. Juk tu — ne kalinys. Tu — aukštai skrendantis paukštis, padangėse besidairantis sapnų.

* * *

Imdamasis skaityti seną sapną, nuoširdžiai visas jam atsiduodu. Išsirenku vieną iš ilgose lentynose išrikiuotų kaukolių ir nešuosi ant stalo. Bibliotekininkė padeda man: pirmiausia nušluosto kaukolę drėgnu skudurėliu. Paskui nepaprastai kruopščiai blizgina ją sausu, kol kaukolė pabąla lyg ką tik iškritęs sniegas.

Priglaudžiu delnus prie kaukolės ir žiūriu, įsmeigęs žvilgsnį, laukdamas, kol iš jos ims sklisti šilta šviesa. Kai sušyla maždaug tiek, kiek šildo saulės spindulys žiemą, nublizginta iki baltumo kaukolė atveria man savo senus sapnus. Aš įtempiu regėjimą, giliai alsuoju ir braukdamas pirštų galiukais susiraizgiusius šviesos siūlelius pradedu vynioti man porinamą istoriją. Šviesos balsas, kaip visuomet, skamba labai tyliai tarsi tolimas aidas; mano atsiveriančios sąmonės skliautu tarsi senoviniai žvaigždynai priešaušriu blykštančiu dangumi ima iš lėto plaukti vaizdiniai. Tačiau jie taip ir lieka miglotomis, pabiromis mozaikos detalėmis, niekad nesusiliejančiomis į vientisą paveikslą.