Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Aš net nenutuokiau, kas jo dabar laukia. Tuos semiotekus — o kad čia nagus prikišo jie, aš nėmaž neabejojau — džentelmenais vargu ar pavadinsi. Jie amžinai daro tai, kas tuo metu šauna į galvą. Štai kodėl dar niekam nepavyko perkrimsti jų veikimo būdo. Gali atsitikti, kad dabar jie iškabins šitam žmogeliui akis. Bet gali būti ir taip, kad įbruks dar penkiasdešimt tūkstančių jenų ir palinkės sėkmės kitą kartą.

— Sakai, vienas jų — tikras gorila? — paklausiau.

— Tai jau taip. Tikras pabaisa. O antrasis — visiškas mažius, gal pusantro metro ūgio, užtat apsirengęs prašmatniu kostiumu. Iš pažiūros abu — kieti vyrukai.

Paaiškinau vargšui žmogeliui, kaip išsmukti iš pastato per požeminį garažą. Namo gale buvo siauras, nekrintantis į akis išėjimas. Galbūt pro ten jam ir pavyks dingti nepastebėtam.

— Labai, labai jums ačiū, — vėl puolė dėkoti dujų inspektorius. — Prašau, tik nepraneškite apie tai mano kompanijai.

Gerai jau, gerai, nuraminau jį ir išstūmiau lauk. Užrakinau duris, vėl užkabinau grandinėlę. Nuėjau į virtuvę, ištraukiau kaukolę iš plastikinio maišo. Ką gi, bent jau vieną dalyką pavyko sužinoti: semiotekai šitos kaukolės nori.

Apsvarsčiau aplinkybes. Kaukolė — mano rankose, bet aš nenutuokiu, ką ji reiškia. Savo ruožtu jie žino — ar bent miglotai numano — ką ji reiškia, bet neturi pačios kaukolės. Vadinasi, kol kas — lygiosios. Šiuo metu aš galiu rinktis iš dviejų variantų: pirmas — atskleisti viską Sistemai, kad ji apgintų mane nuo semiotekų, o kartu apsaugotų ir kaukolę; ir antras — susisiekti su putliąja mergina ir iškamantinėti, kokios paslaptys slypi toje kaukolėje.

Pirmasis variantas man nepatiko. Pasipiltų nesibaigiantys beprasmiški kamantinėjimai ir tikrinimai. Mano santykiai su milžiniškomis organizacijomis visuomet buvo nekokie. Jos amžiais pernelyg nelanksčios, kiekvienam niekui sugaišta begalę laiko, be to, jose visuomet dirba tuntai kvailių.

Savo ruožtu antrasis variantas buvo neįgyvendinamas. Aš net nenutuokiau, kaip reikėtų susirasti putliąją merginą. Jos telefono numerio neturėjau. Žinoma, galėjau pats nueiti į jos senelio biurą, bet dabar jau atrodė, kad išeiti iš namų — pernelyg pavojinga. Be to, kaip įkalbėsiu apsaugą įleisti mane į pastatą?

Taigi apsispręsti nebuvo labai sunku: nedarysiu nieko.

Dar kartą lengvai kepštelėjau kaukolę nerūdijančio plieno židinio žnyplėmis. Ji atsiliepė taip pat kaip ir anksčiau: mooou. Slopi, graudi aimana, beveik galėjai pamanyti, kad toji dūsaujanti kaukolė — gyva. Nejaugi tai įmanoma? Paėmiau kaukolę į rankas. Paskui vėl barkštelėjau žnyplėmis. Ir vėl tas pats gailus garsas: mooou... Atidžiau apžiūrėjęs kaukolę nutariau, kad garsas sklinda iš vienos konkrečios jos vietos.

Barškinau ją žnyplėmis tol, kol pagaliau aptikau tikslų aimanomis atsiliepiantį tašką. Dejavimas sklido iš negilios gal dviejų centimetrų skersmens įdubos pačiame kaktos centre. Pabandžiau spustelėti duobutę pirštu. Lyg ir šiek tiek ruplėta... Tarsi toje vietoje būtų kas nulaužta. Kažkas, sakykime, panašaus į ragą...

Ragą?

Jeigu čia iš tikrųjų būta rago, vadinasi, gyvūnas ir teturėjo vieną ragą. Gyvūnas su vienu ragu? Dar kartą perverčiau iliustruotą žinduolių atlasą, ieškodamas žinduolio, kuriam vidury kaktos styrotų vienas ragas. Vienintelis lyg ir tinkamas variantas buvo raganosis. Tačiau ši kaukolė — tikrai ne raganosio: neatitinka nei dydis, nei forma.

Išsitraukiau iš šaldiklio ledo ir šliūkštelėjau taurėn gerą gurkšnį „Old Crow“. Jau vakarėjo, tad pats metas išgerti. Atsidariau šparagų skardinę; mėgstu šparagus. Pasidariau sumuštinį: skrudintos duonos riekutė su rūkytomis austrėmis. Tada įsipyliau dar vieną stiklą viskio.

Taigi. Patogumo dėlei sutinku pripažinti nelabai tikėtiną hipotezę, kad šitos kaukolės savininkas kadaise buvo, tarkime, vienaragis.

Už ko daugiau galėčiau užsikabinti?

Rankose aš laikau vienaragio kaukolę.

Puiku, pagalvojau, tiesiog nuostabu. Ir kodėl visos šitos keistenybės turėjo užgriūti mane? Kuo gi nusikaltau, kuo užsitraukiau visa tai ant savo galvos? Juk aš — tik pats paprasčiausias praktiškas vienišius kalkutekas. Nei aš labai ambicingas, nei godus. Neturiu nei šeimos, nei draugų, nei meilužės. Taupau pinigus. Kai išeisiu į pensiją, ramiai kur nors sau įsikursiu ir kibsiu mokytis griežti violončele arba graikų kalbos. Tad kaip, po šimts, sugebėjau įklimpti į šitokią kebeknę?

Išlenkęs antrą viskio taurę, atsiverčiau telefono abonentų knygą ir surinkau numerį.

— Prašom sujungti su skaitytojų aptarnavimo skyriumi, — ištariau.

Po dešimties sekundžių atsiliepė anoji ilgaplaukė bibliotekininkė.

— Kalba Žinduoliai: iliustruotas atlasas , — prisistačiau.

— Labas. Ačiū už ledus, — atsakė ji.

— Į sveikatą, — pasakiau. — Bet ar galėčiau paprašyti dar vienos paslaugos?

— Paslaugos? — pakartojo ji. — Nelygu kokios.

— Gal žvilgtelėtumėte, kokios turite literatūros apie vienaragius?

— Vie-na -ra-gius ? — pakartojo ji.

— Ar aš per daug noriu?

Tyla. Tikriausiai ji svarsto, prikandusi apatinę lūpą.

— Norite, kad paieškočiau informacijos apie vienaragius? Kas jus domina?

— Viskas, — atsakiau aš.

— Klausykite, dabar penkiolika po keturių. O prieš uždarymą čia visada užgriūva minios žmonių. Gal ateitumėte rytoj iš pat ryto? Tuomet galėtumėte peržiūrėti viską ir apie vienaragius, ir apie triragius, ir apie visokius kitokius!

— Aš negaliu laukti. Bijau, kad tai labai labai skubu.

— O, tikrai? — lyg ir nusišaipė ji. — Kaip skubu?

— Tai susiję su evoliucija, — paaiškinau jai.

— E-vo-liu-ci-ja ? — Atrodo, būsiu užklupęs ją iš netyčių. — Bet... juk kalbėdamas apie evoliuciją, jūs turite omeny tą milijonus metų trukusį vystymąsi, argi ne taip? Atleiskite, jei jūsų nesupratau, bet tuomet man visiškai neaišku, kodėl jums visko reikia šitaip skubiai. Ką gali lemti dar viena diena?

— Esama tokios evoliucijos, kuri trunka milijonus metų, bet esama ir tokios, kuri trunka vos tris valandas. Negaliu aiškinti telefonu. Tik noriu, kad patikėtumėte: tai iš tikrųjų skubu, gyvybės ar mirties klausimas. Tai nulems kitą žmogaus evoliucijos etapą.

— Panašiai kaip filme 2001: kosminė odisėja ?

— Kaip tik taip, — patvirtinau. Tą filmą pats esu matęs daugybę kartų.

Ji nieko neatsakė.

— Negalite apsispręsti, ar aš — koks maniakas, ar šiaip nekenksmingas trenktas tipas? — ryžausi spėti.

— Pataikėte, — patvirtino ji.

— Neįsivaizduoju, kaip galėčiau jus įtikinti, bet aš — tikrai ne beprotis. Gal kiek riboto proto, gal kiek užsispyręs, bet pamišėlis tikrai nesu.

— Hm, — tiek teatsakė. — Ką gi, kalbate lyg ir pakankamai protingai. O ir bibliotekoje neatrodė, kad būtumėte smarkiai trenktas. Net pavaišinote mane ledais. Gerai jau, pusę septynių susitinkame kavinėje priešais biblioteką, kitapus gatvės. Tinka?

— Deja, viskas ne taip paprasta. Aš — na... atleiskite, negaliu dabar aiškinti visų smulkmenų, bet šiuo metu man nieku gyvu nevalia palikti savo buto be priežiūros. Labai atsiprašau, bet...

— Ar norite pasakyti... — Ji taip ir neužbaigė sakinio. Girdėjau, kaip nagais barškina į priekinius dantis. — Taigi, tariant tiesiai šviesiai, jūs pageidaujate, kad aš... atneščiau knygas iki pat jūsų durų. Šįkart jau tikrai trenktas sumanymas.