Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Netgi šį automobilį įsigijau vien tam, kad turėčiau kuo važinėti po parduotuves. Nė nebūčiau jo pirkęs, bet nebeįstengdavau parvilkti namo glėbio prekių. Kartą, kaip tik tempdamas pirkinių maišą, lyg ir visai netyčia pasukau pro aikštelę, kur pardavinėjo naudotus automobilius. Susigundžiau užeiti ir išvydau galybę visokiausių senienų. Dėl ko jau ko, o dėl automobilių iš proto nesikraustau, ne kažin ką apie juos ir išmanau. Tad pasakiau pardavėjui tik tiek:

— Noriu automobilio — bet kokios markės, neprašmatnaus ir nedidelio.

Pagyvenęs pardavėjas jau buvo beišsitraukiąs katalogą, bet aš neketinau vartyti jokio katalogo. Pasakiau tam vyrukui, kad noriu kuo paprastesnės mašinos važinėti po parduotuves, kad ir pačios kukliausios. Greitkeliais važinėti neketinu, taigi nereikia, kad automobilis būtų greitas, nesiruošiu vežioti ir merginų, tad mašinos išvaizda irgi nesvarbu. Jokių pasivažinėjimų su šeima į gamtą. Nereikalingas nei galingas variklis, nei oro kondicionierius. Šunys nematė garso aparatūros, apsieisiu be stoglangio ar ypač patvarių padangų. Noriu padorios mažutės mašinytės, manevringos, ne per daug dūmijančios, ne per daug triukšmingos, o svarbiausia — kad nesulūžtų vos sėdus prie vairo. O jeigu ji būtų dar ir tamsiai mėlyna — išvis nuostabu.

Automobilis, kurį man pasiūlė pardavėjas, buvo geltonas. Ši spalva man nelabai prie širdies, bet visais kitais atžvilgiais mašina tenkino mane kuo puikiausiai. Kadangi modelis buvo senas, įsigyti ją galėjau už visiškai padorią kainą.

— Šitokios ir turėtų būti mašinos, — pareiškė man pardavėjas. — Tiesą sakant, man atrodo, kai kurie vairuotojai tiesiog nuo proto nušoko.

Aš ir nesiginčijau.

Štai taip įsigijau automobilį važinėti apsipirkti.

* * *

Pargabenau pirkinius namo ir patraukiau į artimiausią greitojo maisto restoranėlį. Užsisakiau krevečių salotų, svogūnų griežinėlių ir alaus. Krevetes man atnešė ištraukę tiesiai iš šaldiklio, svogūnai buvo patižę. Vis dėlto, kad ir kiek dairiausi, nepastebėjau, kad koks nors klientas piktai bilsnotų į padėklą ar skųstųsi padavėjai. Tad ir aš ramiai baigiau valgyti nekeldamas triukšmo. Nieko kito ir nevertėjo tikėtis.

Pro užkandinės langą mačiau miesto greitkelį, juo plūdo visokiausių markių, spalvų, dizaino automobilių srautas. Staiga prisiminiau tą linksmų plaučių senelioką ir rubuilę jo dukraitę. Kad ir kaip jie man patiktų, vis dėlto neįstengiau nuvyti minties, jog abu gyvena lyg ir ne visai šiame pasaulyje. Tasai absurdiškas liftas, drabužių spinta su praraja už galinės sienelės, INKiščiai, kad ir kas jie būtų, garso pašalinimas — po šimts, perskaitęs apie visa tai romane, nieku gyvu nepatikėčiau. Ir dar — kažkokio gyvulio kaukolė atminimui.

Laukdamas, kol atneš kavos, užsigalvojau apie putliąją merginą. Prisiminiau jos keturkampius auskarus, rausvą kostiumėlį, rausvus aukštakulnius batelius. Galvojau apie jos kūną, jos blauzdas, riebalų sluoksnį ant jos kaklo, veido bruožus... na, ir panašius dalykus. Kiekvieną smulkiausią detalę prisiminiau kone bauginamai ryškiai, bet tos detalės kažkodėl nebenorėjo susijungti į darnią visumą. Keista. Galbūt dėl to, kad jau senokai nemiegojau su antsvorio turinčia moterimi, dabar net nebepajėgiau susikurti išvis jokios apkūnios moters paveikslo.

Paskutinį kartą su storule mylėjausi tais pačiais metais, kai Karuidzavoje japonų „Raudonoji armija“1 įplieskė kruviną susišaudymą. Tos moters klubai ir šlaunys buvo iš tiesų įspūdingų gabaritų. Ji dirbo kasininke banke, ir mudu retsykiais maloniai pasišnekučiuodavome per langelį. Tad aš matydavau jos tik pusę: nuo juosmens aukštyn. Taip mudu ir susidraugavome, kartą nuėjome išgerti po taurelę, o baigėsi tuo, kad atsidūrėme vienoje lovoje. Ir tik tada, kai sugulėme, aš atkreipiau dėmesį, kokia neproporcingai stambi apatinė jos kūno dalis. Ji man paaiškino, jog taip yra dėl to, kad mokykloje ilgai žaidusi stalo tenisą, nors aš taip ir nesugebėjau perprasti ryšio. Kaip gyvas nesu girdėjęs, kad nuo stalo teniso gerokai išplatėja apatinė kūno dalis.

Vis dėlto jos apkūnumas buvo žavingas. Ausimi prigludęs prie jos klubo, pasijutau tarsi gulįs žalioje pievoje ramią pavasario popietę; jos šlaunys buvo stangrios tarsi naujutėlis futonas, minkšti kojų apvalumai grakščiai jungėsi ties gakta. Tačiau kai pažėriau komplimentų, girdamas jos grožybes, ji atsakė tik tiek:

„O, tikrai?“

* * *

Iš restorano patraukiau į biblioteką. Registratūroje prie staliuko sėdėjo jauna liekna mergina, ji įsigilinusi skaitė knygą minkštais viršeliais.

— Gal turite kokios nors medžiagos, susijusios su žinduolių kaukolėmis? — paklausiau jos.

— Atsiprašau? — ištarė ji, pakeldama akis.

— Medžiagos — susijusios — su — žinduolių — kaukolėmis, — pakartojau, tardamas kiekvieną žodį skyrium.

— Žin-duo-lių-kau-ko-lė -mis? — kone progiesmiu pakartojo ji. Nuskambėjo tiesiog žavingai: tarsi kokio eilėraščio eilutė.

Ji prikando apatinę lūpą ir susimąstė.

— Prašom luktelėti valandėlę. Tuojau pasižiūrėsiu, — ištarė ir apsisukusi kompiuterio klaviatūra surinko žodį ŽINDUOLIAI. Ekrane tuoj pat atsirado gal dvidešimt pavadinimų. Paskui ji brūkštelėjo šviesos žymekliu, ir geri du trečdaliai sąrašo akimoju išnyko. Tada ji paspaudė įrašymo į atmintį klavišą ir surinko dar vieną žodį: SKELETAI. Pasirodė septyni ar aštuoni pavadinimai, iš šių ji išsaugojo du ir įrašė į atmintį prie ankstesniųjų. Kaip kažin ką, bibliotekos gerokai pažengė į priekį. Tos dienos, kai knygų priešlapyje būdavo tvirtinamos kišenėlės registracijos kortelėms, atrodė tarsi koks išblukęs sapnas. Vaikystėje aš taip mėgdavau tuos antspaudus su įrašyta grąžinimo data.

Kol bibliotekininkė vikriai tarškino kompiuterio klaviatūrą, apžiūrinėjau ilgus jos plaukus ir grakščią nugarą. Nė pats dorai nesupratau, ką jai jaučiu. Ji buvo graži ir atrodė gana protinga — labai jau įgudusiai dorojosi su kompiuterio paieškos programomis. Nerastum nė menkiausios priežasties, kuri sutrukdytų pavadinti ją išties gundančia.

Spustelėjusi atitinkamą klavišą, visą sąrašą iš ekrano ji išspausdino ant popieriaus ir padavė man.

— Galite rinktis iš devynių knygų, — pasakė.

1. Žinduoliai — pažintinė enciklopedija

2. ŽINDUOLIAI: ILIUSTRUOTAS ATLASAS

3. ŽINDUOLIŲ SKELETAI

4. ŽINDUOLIŲ ISTORIJA

5. AŠ, ŽINDUOLIS

6. ŽINDUOLIŲ ANATOMIJA

7. ŽINDUOLIŲ SMEGENYS

8. GYVŪNŲ SKELETAI

9. KAULAI KALBA

Su skaitytojo kortele galėjau paimti ne daugiau kaip tris knygas. Išsirinkau iš sąrašo antrą, trečią ir aštuntą pavadinimus.

Penktasis ir devintasis irgi skambėjo gana viliojamai, bet iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad šios knygos mano tyrinėjimams galėtų smarkiai praversti, tad nutariau palikti jas geresniems laikams.

— Labai apgailestauju, bet Iliustruoto atlaso mes neduodame išsinešti — juo naudotis galite tik bibliotekoje, — pasakė mergina, rašikliu kasydamasi smilkinį.

— Man tai labai, labai svarbu. Prašau, na, nejaugi nepaskolinsite šios knygos vos vienai nakčiai? — ėmiau maldauti. — Grąžinsiu rytoj dar prieš vidurdienį, prižadu.

— Atleiskite, bet Iliustruotų atlasų serija labai populiari, o aš privalau laikytis bibliotekos taisyklių. Jei leisiu jums išsinešti knygą, skirtą naudotis tik skaitykloje, man smarkiai klius.

— Tik vienai nakčiai. Na, prašau. Niekas nė nesuuos.

Ji sudvejojo; tarp dantų kyštelėjo liežuvio galiukas. Toks dailutis rausvas liežuvio galiukas.