Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Mudu susėdame priešais kits kitą ir valgydami nesikalbame. Troškinys labai gardus, kad ir paskanintas dar niekad neragautais prieskoniais. Pavalgęs jaučiu, kaip šiluma pasklinda po visą kūną. Bibliotekininkė atneša po puodelį karštos arbatos. Žolelių arbata — žalia ir vos vos karstelėjusi.

* * *

Netrunku įsitikinti, kad sapnams skaityti pastangų reikia kur kas daugiau, nei pasirodė iš jos aiškinimo. Šviesos siūleliai tokie smulkulyčiai, kad nors iš paskutiniųjų stengiuosi sukoncentruoti energiją pirštų galiukuose, man taip ir nepavyksta išnarplioti vaizdinių chaoso. Vis dėlto pirštais labai aiškiai jaučiu sapnų pulsavimą. Srautas teka veržliai ir galingai — nenutrūkstama, begalinė vaizdinių srovė. Mano pirštai kol kas neįstengia užčiuopti jokios konkrečios prasmės, tačiau labai aiškiai jaučiu urduliuojančią sapno tirštumą.

Kai man galų gale pavyksta išgliaudyti du sapnus, laikrodis jau rodo gerokai po dešimtos. Grąžinu Bibliotekininkei tuščią, išskaitytą kaukolę, nusiimu akinius ir imu trinti akis.

— Pavargai? — klausia ji.

— Šiek tiek, — atsakau. — Mano akys dar nespėjo prie to priprasti. Man jas peršti: prasismelkė pernelyg daug senų sapnų švytėjimo. Negaliu ilgai į juos žiūrėti — pernelyg stipriai skauda.

— Taip ir turi būti iš pat pradžių — mane dėl to perspėjo, — sako ji. — Tavo akys nepratusios prie šviesos, tad ir skaityti sunku. Kol kas dirbk neskubėdamas.

Bibliotekininkė nuneša seną sapną atgal į saugyklą ir ruošiasi namo. Atkelia krosnelės dangtį, mažyčiu semtuvėliu išsemia rusenančias žarijas ir supila jas į kibirėlį su smėliu.

— Nevalia įsileisti nuovargio, — perspėja ji. — Šitaip visuomet sakydavo mano mama. Tegul kūnas dirba iki visiško išsekimo, tačiau savastį visuomet pasilik sau.

— Geras patarimas.

— Tiesą sakant, aš nelabai žinau, kas yra tas dalykas, vadinamas „savastimi“; nenumanau nei ką ji daro, nei kaip ja naudotis. Tai tik žodis, kurį esu girdėjusi.

— Savastis — ne toks dalykas, kurį galėtum kaip nors panaudoti, — sakau aš. — Savastis tiesiog yra. Panašiai kaip vėjas. Gali tik justi jos judėjimą.

Ji užtrenkia krosnelės dangtį, nuneša išplauti emaliuotą puodą ir puodelius, o grįžta susisupusi į mėlyną šiurkščios medžiagos apsiaustą. Jis blyškiai mėlynas tarsi atplėšta dangaus skiautė, nešiotas jau tiek daug metų, kad sudūlėjo visi prisiminimai apie jo kilmę. Nugrimzdusi mintyse Bibliotekininkė stovi prie užgesintos krosnelės.

— Ar tu atkeliavai iš kokio kito krašto? — klausia ji, tarsi ši mintis jai būtų dingtelėjusi ką tik.

— Man rodos, taip.

— Ir kaip tas kraštas atrodė?

— Aš jau nebeprisimenu, — sakau jai. — Neįstengiu prisiminti nė vienos vienintelės menkiausios smulkmenos. Atrodo, kad drauge su šešėliu jie atėmė ir visus prisiminimus apie mano ankstesnįjį pasaulį. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis buvo labai labai toli.

— Tačiau tokius dalykus kaip savastis tu vis dar supranti?

— Šiek tiek.

— Mano mama irgi turėjo savastį, — ima pasakoti ji. — Tačiau mama pradingo, kai man buvo vos septyneri. Galbūt taip atsitiko todėl, kad ji, panašiai kaip ir tu, irgi turėjo tą savastį.

— Pradingo?

— Taip, išnyko, ir tiek. Bet aš nenoriu kalbėti apie ją. Negerai yra kalbėti apie tuos, kurie pradingsta. Verčiau papasakok apie tą miestą, kuriame gyvenai. Juk ką nors vis tiek dar prisimeni?

— Prisimenu tik du dalykus, — sakau aš. — To miesto, kuriame aš gyvenau, nejuosė jokia siena, o mūsų šešėliai visuomet sekdavo iš paskos, kad ir kur eitume.

* * *

Taip, visi mes ten turėjome šešėlius. Ir niekad su jais nesiskirdavome. Tačiau vos atvykau į šį Miestą, šešėlį iš manęs atėmė.

— Drauge su šituo į Miestą tu negali įžengti, — perspėjo Vartų Sargas. — Arba palieki šešėlį, arba gali užmiršti bet kokią galimybę įeiti pro Vartus.

Ir aš sutikau paaukoti šešėlį.

Vartų Sargas paliepė man atsistoti atviroje erdvėje priešais Vartus. Buvo trečia valanda; popiečio saulėkaitoje mano šešėlis tvirtai prigludo prie žemės.

— Dabar stovėk ir nejudėk, — liepė man Vartų Sargas. Pats išsitraukė peilį ir kruopščiai ėmėsi rėžti šešėlio kontūrą, atskirdamas šešėlį nuo žemės. Šis rangėsi dar mėgindamas priešintis. Tačiau veltui. Vartų Sargas be didesnio vargo nurėžė nuo manęs tamsų pavidalą.

Atskirtas nuo kūno, šešėlis išsyk tarsi sumenko. Jis prarado jėgas.

Vartų Sargas padėjo šalin peilį.

— Ir kuriems galams tampeisi jį su savimi? — palingavo galvą. — Kai tik atskiri, keistas tai lieka padaras. Šiaip ar taip, tie šešėliai niekam tikę. Tik nereikalinga našta.

Aš prislinkau arčiau savo šešėlio.

— Atleisk, kol kas turiu tave palikti, — pasakiau jam. — Ne aš sugalvojau tave atskirti. Neturėjau kitos išeities. Ar galėsi kurį laiką pabūti vienas?

— Kurį laiką? Tai yra — kiek? — paklausė šešėlis.

Šito aš nežinojau.

— Ar esi tikras, kad vėliau nesigailėsi? — prislopinęs balsą paklausė šešėlis. — Šitaip neturėtų būti, dar paminėsi mano žodį. Išvis čia tvyro kažin kas negera. Žmogus negali gyventi be šešėlio, lygiai kaip ir šešėlis negali gyventi be žmogaus. O jie mus štai išskiria. Man tai nepatinka. Čia iš tikrųjų slypi kažkas pragaištinga.

Tačiau buvo per vėlu. Šešėlis jau buvo atskirtas nuo manęs.

— Kai tik įsikursiu, tuojau pat grįšiu tavęs pasiimti, — tikinau jį. — Išsiskiriame laikinai, ne amžiams. Mudu būtinai vėl būsime drauge.

Šešėlis tyliai atsiduso ir pakėlė į mane akis. Saulė pliskino mus abu. Mane be šešėlio ir mano šešėlį be manęs.

— Gal ir tikrai norėtum, kad taip būtų, bet kažin ar iš tikrųjų taip bus, — kalbėjo šešėlis. — Man ši vieta visiškai nepatinka.

Reikia mudviem sprukti iš čia ir grįžti ten, iš kur atvykome. Tau ir man — mums abiem.

— Kaip galime grįžti? Juk net kelio nežinome.

— Kol kas dar ne. Tačiau aš rasiu kelią, net jei dėl to tektų paaukoti viską. Mudviem reikia nuolat matytis ir kalbėtis. Juk tu ateisi manęs aplankyti, tiesa?

Aš linktelėjau ir uždėjau delną šešėliui ant peties, paskui grįžau pas Vartų Sargą. Kol mudu su šešėliu kalbėjomės, Vartų Sargas rankiojo akmenis ir svaidė juos į šalį.

Kai prisiartinau, Vartų Sargas į marškinių kraštą nusibraukė apdulkėjusias rankas ir viena didžiule letena apglėbė mane per pečius. Nė pats nesupratau, ar tai reikėtų suprasti kaip svetingumo ženklą — ar vis dėlto šitaip Vartų Sargas siekė atkreipti dėmesį į jo jėgą.

— Gali manimi pasikliauti, — pasakė jis. — Tavo šešėlis lieka gerose rankose. Maitinsime jį tris kartus per dieną, kartą — išleisime prasimankštinti. Tad nerimauti tikrai nėra dėl ko.

— Ar aš galėsiu retkarčiais su juo pasimatyti?

— Galbūt, — atsakė Vartų Sargas. — Jeigu man pasirodys, kad galima leisti jums susitikti.

— O ką man reikėtų daryti, jei panorėčiau šešėlį susigrąžinti?

— Kaip kažin ką, tu dar visiškai aklas, — pareiškė Vartų Sargas; jo letena tarytum prilipo man prie pečių. — Verčiau apsidairyk. Niekas šitame Mieste neturi šešėlio. Ir niekas iš tų, kuriuos įsileidžiame, niekad iš čia nebeišeina. Taigi tavo klausimas beprasmis.

Šitaip aš praradau šešėlį.

* * *

Kai išeiname iš Bibliotekos, aš pasisiūlau palydėti Bibliotekininkę namo.

— Visai nereikia lydėti manęs iki pat slenksčio, — sako ji. — Vaikščioti naktį viena aš nebijau, o tavo namai juk toli ir į visai priešingą pusę.