Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Atleisk, kad šitaip kamantinėju. Tiesiog iki šiol nepasitaikė sutikti nė vieno kalkuteko, o aš tiek daug norėčiau sužinoti.

— Kamantinėk kiek širdis geidžia.

— Na, tuomet... taip pat esu girdėjusi, kad baigę darbą kalkutekai būna tiesiog pritvinkę seksualinės energijos.

— Ooo, na... negaliu pasakyti. Gal ir taip. Dirbant mūsų mentalinė būsena būna iš tiesų... ypatinga.

— O su kuo tokiais atvejais miegi tu? Turi kokią nors nuolatinę draugę?

— Ne, nuolatinės neturiu.

— Tuomet su kuo tu miegi? Juk nesi iš tų, kurių visiškai nedomina seksas? Ir ne iš tų, kurie myli vyrus?

— Ne, ne iš tų, — patikinau ją.

— Tai su kuo tu miegi?

— Tikriausiai reikėtų sakyti, kad miegu su įvairiomis moterimis.

— O su manim permiegotum?

— Ne. Ko gero, ne.

— Kodėl?

— Tiesiog toks jau esu. Nemėgstu miegoti su pažįstamomis moterimis. Paskui pernelyg viskas susivelia. Vengiu ir tų, su kuriomis esu susijęs darbo reikalais. Juk man nuolat tenka susidurti su svetimomis paslaptimis, tad privalau kažkur nubrėžti ribą.

— Ar tikrai nenori miegoti su manim ne dėl to, kad esu stora ir bjauri?

— Klausyk, ne tokia jau tu stora, o bjaurumo — ir visai nebjauri, — pasakiau.

Ji patempė lūpą.

— Jeigu jau taip, ar tu paprasčiausiai nusižiūri kokią moterį ir suguli su ja?

— Na... taip.

— O gal pasinaudoji pardavinėjama meile?

— Esu išbandęs ir tai.

— O jeigu aš pasisiūlyčiau permiegoti su tavim už pinigus — ar tuomet sutiktum?

— Kažin, — atsakiau. — Juk aš dvigubai vyresnis už tave. Tai negerai.

— Su manim būtų kitaip.

— Galbūt. Ir vis dėlto, tik neįsižeisk, su tavimi aš tikrai nenorėčiau miegoti. Manau, taip bus geriausia visiems.

— Senelis sako, kad pirmajam vyrui, su kuriuo permiegosiu, turėtų būti daugiau nei trisdešimt. Ir dar jis sako, kad jei susikaupia tam tikras neišnaudotos seksualinės energijos kiekis, pradeda maišytis protas.

— Taip, tavo senelis sakė šitai ir man.

— Kaip manai, tikrai taip ir yra?

— Iš kur galiu žinoti? Aš ne biologas.

— O tu dosniai apdovanotas?

— Ką? — vos nepaspringau aš.

— Na... tiesiog kol kas aš pati nieko nenutuokiu apie savo seksualines paskatas, — paaiškino ji. — Taigi norėčiau išbandyti kuo daugiau skirtingų dalykų.

Pagaliau priėjome liftą. Šis laukė atidarytomis durimis. Kokia laimė!

— Na, tai iki kito karto, — pasakė ji.

Įlipau į liftą, ir durys, be garso slystelėjusios, iš karto užsivėrė. Aš atsišliejau į nerūdijančio plieno sieną ir atsidūsėjau iš visos širdies.

6 Šešėlis

Kai ji ant stalo priešais mane padeda pirmąjį seną sapną, man niekaip netelpa galvoj, kad tai galėtų būti senas sapnas. Kurį laiką žiūriu į daiktą priešais save, paskui pakeliu akis į ją. Bibliotekininkė stovi greta manęs, irgi žvelgia į tą daiktą. Kaip šitai gali būti „senas sapnas“? Pats žodžių junginio „seni sapnai“ skambesys lyg ir vertė tikėtis visai ko kito: galbūt kokių nors senų rankraščių, o gal kažko išvis migloto, neapčiuopiamo.

— Štai čia yra senas sapnas, — sako Bibliotekininkė. Jos balsas beaistris, skamba tarsi iš tolo; gali pamanyti, kad ji ne tiek aiškina man, kiek nori įsitikinti pati. — Ar veikiau reikėtų sakyti, kad senas sapnas yra čia, viduje.

Aš linkteliu, nors vis dar nieko nesuprantu.

— Paimk į rankas, — paragina ji.

Aš paimu ir žvilgsniu tyrinėju paviršių — bene pavyks aptikti bent menkiausią seno sapno pėdsaką? Tačiau taip ir nepastebiu jokios užuominos. Paprasčiausia gyvūno — nelabai stambaus gyvūno — kaukolė. Išdžiūvusi ir trapi, tarsi metų metus pragulėjusi saulėkaitoje; jeigu anksčiau kaulas ir buvo kokio nors atspalvio, dabar šis visiškai išblukęs. Atsikišęs apatinis žandikaulis amžiams sustingo vos vos atkragęs, tarsi gyvūnas būtų staiga suakmenėjęs, vos prasižiojęs kažką sakyti. Jau kadai tuščios akiduobės veriasi į tamsią kaukolės ertmę.

Kaukolė nepaprastai lengva, tarsi kone nemateriali. Net negaliu įsivaizduoti, kokios rūšies padaras kadaise alsavo joje. Nelikę nieko: nei kūno, nei šilumos, nei atminimo. Pačiame kaktos viduryje užčiuopiu šiurkštoką duobutę. Panašu į nulūžusio rago pėdsaką.

* * *

— Ar tai vieno iš Miesto vienaragių kaukolė? — klausiu Bibliotekininkės.

— Taip. Senas sapnas glūdi viduje.

— Ir aš privalau iš kaukolės perskaityti sapną?

— Toks yra Sapnų Skaitytojo darbas, — sako Bibliotekininkė.

— O ką turėsiu daryti su perskaitytais sapnais?

— Nieko. Tau tereikia juos skaityti — ir tiek.

— Kaipgi taip? — nesusigaudau. — Na taip, aš perskaitysiu iš kaukolės sapną — tai aišku. Bet kaip gali būti, kad paskui su juo nieko nereikia daryti? Šito nesuprantu. Tai kokia prasmė skaityti? Juk turėtų būti koks nors tikslas.

Ji linguoja galvą.

— Paaiškinti negaliu. Galbūt skaitydamas sapnus viską suprasi pats. Aš tik galiu parodyti, kaip skaityti.

Vėl padedu kaukolę ant stalo ir atsilošęs apžiūrinėju ją. Kaukolę supa gili tyla, primenanti tuštumą gryniausiu pavidalu. Toji tyla tvyro ne kaukolės paviršiuje, o prasismelkusi į vidų ir sūkuriuoja ten it dūmas, negalintis išsiveržti laukan. Ji beribė ir nesuvokiama, amžina — bekūnė vizija, mirganti kažkokiame taške tuštumoje.

Nuo jos dvelkia liūdesiu, neišmatuojamu grauduliu. Aš nepajėgiu išreikšti to žodžiais.

— Prašom parodyti, — tariu. Vėl paimu kaukolę nuo stalo, pajuntu saujoje trapų jos svorį.

Vos pastebimai šyptelėjusi Bibliotekininkė ima man iš rankų kaukolę ir nepaprastai kruopščiai nušluosto dulkes. Šiek tiek pašviesėjusią vėl padeda ant stalo.

— Štai kaip reikia skaityti sapnus, — pradeda aiškinti Bibliotekininkė. — Žiūrėk atidžiai. Tik turėk omeny, kad aš tegaliu tau parodyti — skaityti iš tikrųjų man neskirta. Tu — vienintelis, kuris gali skaityti senus sapnus. Pirmiausia štai šitaip atgręži kaukolę į save, paskui švelniai priglaudi delnus iš abiejų pusių.

Ji pirštų galiukais prisiliečia prie kaukolės smilkinių.

— O dabar žiūri tiesiai į kaktą. Nemėgink pragręžti jos akimis — žvilgsnį sukoncentruok švelniai. Jokiu būdu nevalia atitraukti akių nuo kaukolės. Kad ir koks ryškus būtų švytėjimas, nusigręžti tau negalima nieku gyvu.

— Švytėjimas?

— Taip, švytėjimas. Atsidūrusi tau prieš akis, kaukolė ims skleisti šviesą ir šilumą. Brauk pirštų galiukais tuos švytinčius ruožus. Šitaip ir skaitomi seni sapnai.

Mintyse iš eilės pakartoju nurodymus. Taip ir nepavyksta įsivaizduoti, apie kokį švytėjimą ji kalba ar kaip aš turėčiau jį pajusti, tačiau metodą lyg ir perprantu. Žvelgiu į kaukolę po liaunais jos pirštais, ir mane užgriūva nepaprastai stiprus deja vu pojūtis. Nejaugi kažkur jau esu matęs šią kaukolę? Tasai išblukęs, balzganas kaulo paviršius, duobutė kaktos viduryje... Kažkas nekantriai suspurda širdies gilumoje — lygiai taip pat kaip ir tąsyk, kai pirmąsyk išvydau Bibliotekininkės veidą. Ar tai tikro prisiminimo nuotrupa? O gal kažkaip išsikreipė pats laikas? Negaliu pasakyti.

— Kas nors negerai? — klausia ji.

Papurtau galvą.

— Viskas gerai. Manding, supratau, kaip skaityti. Leisk man pamėginti.

— Gal verčiau pirmiausia užvalgykime? — siūlo ji. — Kai pradėsi dirbti, užkandžiauti nebebus kada.

Ji atneša puodą su daržovių troškiniu ir pašildo ant krosnelės. Tiršta sriuba užkunkuliuoja, po visą kambarį pasklinda nuostabus aromatas. Bibliotekininkė išpilsto maistą į du dubenis, atriekia graikinių riešutų duonos ir patiekia šią paprastą vakarienę ant stalo.