Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Sofa, ant kurios išsitiesiau dabar, be jokios abejonės, buvo aukščiausios klasės. Ko gero, kaip tik tai užvis labiausiai ir lėmė šiltus mano jausmus seniokui. Drybsojau ant sofos užsimerkęs ir galvojau apie jį: apie jo keistenybes, senamadišką kalbėseną, pribloškiantį juoką. Ir sugalvok tu man: ieškoti būdų išjunginėti garsus... Galvą galiu guldyti: šitas senis — iš tiesų pačios aukščiausios prabos mokslininkas. Kokiam nors eiliniam tyrinėtojui netgi nešautų mintis pašalinti gamtos garsus. Ir dar vienas dalykas. Tai šen, tai ten vis tenka išgirsti apie kokį kuoktelėjusį keistuolį mokslininką, tačiau koks užkietėjęs ekscentrikas ir vienišius turi būti žmogus, kad įsirengtų slaptą laboratoriją už požeminio krioklio vien tam, kad išvengtų nepageidaujamų smalsių akių? Iš tiesų šitas tipas būtų keistuolis net tarp keistuolių.

Būdų pritaikyti jo išrastas gamtos garsų slopinimo ir stiprinimo technologijas atsirastų į valias, o apie komercinę naudą nedrąsu net šnekėti. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, koncertų salę — nebereikėtų gremėzdiškos aparatūros, stiprintuvų ar garsiakalbių. O garso slopinimas? Kaipmat būtų išspręstos netoli oro uostų gyvenančių žmonių problemos. Kita vertus, galimybė keisti garso stiprumą — labai jau gardus kąsnelis karinei pramonei ir visokio plauko nusikaltėliams. Plika akimi matyti, kokios neribotos galimybės atsivertų: tyliai sprogstančios bombos ir begarsiai šautuvai, bombos, tiesiog išsprogdinančios smegenis griausmingu driokstelėjimu, devynios galybės įvairiausių naikinti skirtų žaisliukų, kuriuos pasitelkus išauštų nauja era masinių skerdynių mėgėjams. Reikia manyti, ir pats seniokas suprato tai kuo puikiausiai, ir tai buvo ne pati menkiausia iš priežasčių, paakinusių jį slėpti savo tyrinėjimus nuo pasaulio. Kuo ilgiau galvojau, tuo labiau augo mano pagarba senajam keistuoliui.

Slinko gal penktas ar šeštas mano darbo ciklas, kai seniokas grįžo, vilkdamas nemenką krepšį.

— Atnešiau dar kavos ir sumuštinių, — pranešė jis. — Su agurkais, kumpiu ir sūriu. Tikiuosi, tau patiks.

— Ačiū. Nieko geriau nė negalima norėti, — atsakiau.

— Gal tuojau pat ir sėsi užkąsti?

— Ne, po kito tabuliavimo ciklo.

Kai vėl sučirškė žadintuvas, aš kaip tik baigiau skalbti penktąjį iš septynių puslapių, primargintų skaičių eilutėmis. Dar vienas geras grybšnis — ir finišo tiesioji. Bet dabar — pertrauka. Aš nusižiovavau ir sutelkiau dėmesį į maistą.

Sumuštinių būtų pakakę pamaitinti kone visą pulką. Bet daugiau nei pusę vienu prisėdimu surijau aš. Ilgai trunkantis tabuliavimas sukelia žvėrišką apetitą. Agurkai, kumpis, sūris — viskas iš eilės nyko mano gerklėje; protarpiais sumuštinius nuskalaudavau keliais gurkšniais kavos.

Seniokas gromuliavo gal triskart lėčiau, lasiodamas sumuštinius tarsi koks neįtikėtinai gerai išauklėtas svirplys.

— Valgyk, kiek tik lenda, — paragino jis mane. — Kai sulauksi mano amžiaus, įsitikinsi, kaip suprastėja apetitas. Nebegali šitiek daug valgyti — nebegali šitiek daug dirbti. Tačiau jaunimui derėtų kimšti į valias. Valgyk kiek nori ir storėk sau į sveikatą. Šiais laikais žmonės siaubingai bijo sustorėti, bet pasakysiu tau štai ką: jų požiūris į lašinius visiškai neteisingas. Sakoma, kad nutukimas kenkia sveikatai, sakoma, kad storas žmogus negražiai atrodo, bet šitaip niekada neatsitiks, jei storėsi deramai. Tada tik stipriau pajausi gyvenimo pilnatvę, patirsi daugiau seksualinių paskatų, tavo protas taps skvarbesnis. Jaunystėje aš pats buvau kaip reikiant apkūnus. Nė nepatikėsi, pažvelgęs į mane dabar. Cho cho cho. — Atrodė, seniokui tenka gerokai tramdytis, kad neužsikvatotų ilgam. — Na kaip? Sumuštiniai — aukščiausios rūšies, tiesa?

— Taip, iš tikrųjų. Nepaprastai skanūs, — atsakiau. Ir nėmaž neperdėdamas. Sumuštiniai iš tiesų buvo labai labai gardūs. O sumuštiniams aš beveik toks pat išrankus kaip ir sofoms.

— Juos paruošė mano dukraitė. Taigi ir tavo pagyrimų nusipelnė ji, — pareiškė senis. — Mergaitė puikiai išmano sumuštinių gaminimo subtilybes.

— Dievaži, ji — tikra meistrė. Ne kiekvieno restorano virėjas paruoš tokius puikius sumuštinius.

— Neabejoju, mergaitė labai apsidžiaugs tai išgirdusi. Svečių mes sulaukiame ne taip dažnai, tad jai nė nepasitaiko progų ką nors pavaišinti savo ruoštais patiekalais. Kai ji pagamina valgyti, paprastai prie stalo ir sėdame tik mudu.

— Taip vienudu ir gyvenate?

— Na taigi. Tik mes — du vienišiai, bet aš nemanau, kad tai jai labai sveika. Ji tikrai sumani ir šauni mergaitė, bet štai į viešumą dorai nė nosies neiškiša. O jaunam tai — nelabai geras įprotis. Juk seksualines paskatas žmogui būtina kaip nors realizuoti, ir geriau — konstruktyviai. Nagi, pasakyk, moteriško žavesio jai juk nestinga, tiesa?

— Na — eee... Ji tikrai gundanti, — kliūvančiu liežuviu išdaužiau aš.

— Seksualiniai geiduliai — juk milžiniškas energijos krūvis. Dėl šito neverta net ginčytis. Tik pamėgink slopinti seksualinę energiją, ir ji ilgainiui ima kvaitinti protą. O ir kūnas išglemba. Tą pat galima pasakyti ir apie vyrus, ir apie moteris. Vis dėlto moteriai dar blogiau: gali sutrikti jos mėnesinių ciklas, o kai taip atsitinka, gali pradėti maišytis ir protas.

— Na... taip.

— Vargšei mergaitei būtinai reikia užmegzti ryšius su kokiu tinkamu vaikinu, ir kuo skubiau. Tvirtinu tai ir kaip jos globėjas, ir kaip biologas, — pareiškė seniokas, druskos žiupsniu sūdydamas agurkus.

— Ar jums pavyko ją... na, tai yra... ar jūs grąžinote jai garsą? — paklausiau. Aš nelabai temėgau aptarinėti seksualines paskatas, o ypač — nebaigęs darbo.

— Ak taip, tik pamiršau tau pasakyti, — atsakė senis. — Garsą atkūriau be jokio vargo, viskas gerai, dabar ji gali kalbėti kaip anksčiau. Kokia laimė, kad man tai priminei. Jeigu ne tu, kas žino, kiek dar dienų jai būtų tekę pragyventi bebalsei. Sykį jau prasmengu čia, paprastai be kelių dienų neišlendu paviršiun. Vargšas vaikas: įsivaizduoji, ką reiškia šitiek laiko tverti be garselio.

— Puikiausiai įsivaizduoju.

— Kaip jau sakiau, mergaitė beveik išvis su niekuo nebendrauja. Tad lyg ir nelabai didelė bėda, jei ir negali kalbėti. Bet jeigu kas nors paskambintų, tada jau būtų sunkiau...

— Jeigu negalėtų kalbėti, jai ir apsipirkti būtų sunkoka.

— Nieko panašaus, kaip tik apsipirkti jai ir nebūtų jokio vargo, — patikino mane seniokas. — Juk yra prekybos centrų, kur gali nusipirkti visko ko širdis geidžia, taip ir neprataręs nė žodžio. O mergaitė mėgsta apsipirkti prekybos centruose, tik juose ir lankosi. Iš biuro — į parduotuvę, iš parduotuvės — atgal į biurą. Štai ir visas jos gyvenimas.

— Nejaugi ji niekad nepareina namo?

— Mergaitė mielai užsibūna biure. Ten yra ir virtuvė, ir dušas — viskas, ko jai reikia. Daugių daugiausia ji pareina namo kartą per savaitę.

Aš gurkštelėjau kavos.

— Bet tu juk susikalbėjai su ja kuo puikiausiai, — pastebėjo seniokas. — Kaip tau tai pavyko? Telepatija?

— Skaičiau iš lūpų. Kadaise laisvalaikiu to mokiausi.

— Ak taip, žinoma, skaitei iš lūpų, — seniokas sulinksėjo patenkintas. — Labai naudingas ir efektyvus metodas. Pats šiek tiek jį išmanau. O gal ir mudu pamėginkime pasišnekėti tylomis?

— Gal verčiau nereikia? — skubiai paprieštaravau.

— Sutinku, skaitymas iš lūpų — pakankamai primityvi technika. Daugiau trūkumų nei pranašumų. Vos šiek tiek sutemsta — ir ničnieko nebegali suprasti. Be to, norėdamas susikalbėti, negali nė akimirkos nukreipti žvilgsnio nuo pašnekovo burnos. Šiaip ar taip, ir toks atsarginis bendravimo variantas visai pravartus. O tu, reikia pripažinti, apdovanotas nemenka įžvalga, jeigu jau nutarei mokytis skaityti iš lūpų.