Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Atsarginis bendravimo variantas?

— Na tataaaaigi, — vėl sulinkčiojo senis. — Paklausyk, sūneli. Sakau tai tau vienam: ateityje pasaulis bus visiškai begarsis.

— Begarsis? — išsprūdo man.

— Na taip. Visiškai begarsis. Juk garsas žmogaus vystymuisi absoliučiai nereikalingas. Netgi, sakyčiau, trukdo. Tad ir išjungsime garsą — visiškai. Bus tylu nuo ryto iki vakaro.

— Hmmm... Ar norite pasakyti, kad nebegirdėsime nei paukščių čiulbėjimo, nei upokšnių srovenimo? Neliks muzikos?

— Žinoma.

— Jei jums įdomi mano nuomonė, šitoks pasaulis bus labai nykus.

— Tik nekaltink dėl to manęs. Tai evoliucija. O evoliucija — visada rūsti. Rūsti ir nuobodi. Toks dalykas kaip džiaugsminga evoliucija išvis neegzistuoja. — Senis apėjo aplink rašomąjį stalą ir iš stalčiaus išsitraukė manikiūrines žirklutes. Paskui klestelėjo atgal ant sofos ir kibo dailinti šįsyk jau visus dešimt nagų. — Tyrinėjimai dar nebaigti, kaip tik į tai dabar ir gilinuosi, bet detalių tau atskleisti negaliu. Šiaip ar taip, svarbiausios tendencijos... na, kaip tik tai mūsų laukia ateityje. Tik žiūrėk, kad niekam neprasitartum apie tai nė puse lūpų. Jei bent žodelis apie tai pasieks semiotekų ausis, užvirs tikras pragaras.

— Dėl to galite nesirūpinti. Mes, kalkutekai, mokame saugoti paslaptis.

— Ačiū, man akmuo nuo širdies nusirito, — pasakė senis. Abėcėlinės rodyklės kortele jis nubraukė nagų nuokarpas ir subėrė į šiukšlių dėžę. Tada paėmė dar vieną sumuštinį su agurkais. — Skanumėlis, liežuvį gali praryti.

— Ar ji viską gamina šitaip skaniai?

— Na... gal ne visai. Bet štai sumuštinius ištobulino iki tikrų šedevrų. Reikia pripažinti, ir kitką gamina neblogai, bet jos sumuštiniams niekas negali prilygti.

— Retas sugebėjimas, — pastebėjau.

— Tai jau taip, — sutiko senis. — Tenka pripažinti, toks žmogus kaip tu galėtų kaip reikiant įvertinti tą vaiką. Žinai, tokiam jaunuoliui kaip tu galėčiau ją patikėti ir būti ramus, kad pasielgiau teisingai.

— Man? — net krūptelėjau. — Tik todėl, kad man patiko jos gaminti sumuštiniai?

— Argi tau nepatiko jos sumuštiniai?

— Dar ir kaip patiko.

— Mano akimis, tu kažkuo apdovanotas... o gal reikėtų sakyti, kad tau kažko trūksta.

— Kartais ir man pačiam taip atrodo.

— Mes, mokslininkai, žmogiškąsias savybes vertiname kaip evoliucijos proceso apraišką. Anksčiau ar vėliau tuo įsitikinsi ir pats. Evoliucija — iš tiesų labai varginantis reiškinys. Kaip manai, kas visame evoliucijos procese užvis sunkiausia?

— Nežinau. Pasakykite pats, — paprašiau.

— Ogi tai, kad tu neturi jokios galimybės rinktis. Juk niekas savo valia nepasirenka vystytis. Evoliucija — tarsi potvynis ar kalnų lavina, ar žemės drebėjimas. Kol neužgriūva, niekad nežinosi, kas dedasi, o kai užgriūva, būna per vėlu ko nors griebtis.

Valandėlę gromuliavau, ką išgirdęs.

— Na, toji evoliucija... — prasižiojau pagaliau. — O kaip ji susijusi su visu tuo, apie ką kalbėjote anksčiau? Ar norite pasakyti, kad aš visiškai prarasiu kalbos dovaną?

— Pasakyta nevisiškai tiksliai. Kalbėsi ar nekalbėsi — ne tai svarbiausia. Kalba — tik vienas žingsnis.

— Nesuprantu, — prisipažinau. Ir iš tikrųjų ničnieko nesupratau. Tiesą sakant, šiaip aš — gana paprastas vaikinas. Kai suprantu — taip ir sakau, o kai nesuprantu — irgi tiesiai prisipažįstu. Nebandau išsisukinėti. Man atrodo, kad didumą šio pasaulio problemų sukelia būtent polinkis kalbėti miglotai. Dauguma žmonių, kalbėdami užuolankomis tada, kai iš tiesų reikėtų viską iškloti tiesiai šviesiai, kažkur pasąmonės gelmėse patys prašyte prašosi bėdos.

— Ką pasakysi, jeigu pasiūlysiu tiesiog keisti temą? — pareiškė seniokas. — Pernelyg jau viskas sudėtinga. Jei įsivelsime į keblias šnekas, tai pradės trukdyti tau tabuliuoti. Tad kol kas verčiau nekalbėkime apie tai.

To dar betrūko, kad prieštaraučiau. Netrukus sučirškė žadintuvas, ir aš vėl kibau į darbą. Tuo tarpu seniokas atidarė stalčių ir ištraukė kažką panašaus į židinio žnyples iš nerūdijančio plieno. Tada prisiartino prie lentynų su išrikiuotomis kaukolėmis, pakilnojo čia vieną, čia kitą, lengvai pastuksendavo į jas tomis žnyplėmis ir įsiklausydavo į atsako toną — panašiai smuiko virtuozas galėtų apžiūrinėti savąją Stradivarijaus smuikų kolekciją. Kiekviena kaukolė suaidėdavo vis kitokiu tembru ir aukštumu: nuo skimbtelėjimo, kokį išgautum užkliudęs viskio taurę, iki duslaus dunkstelėjimo, tarsi pabarbenus į didelį gėlių vazoną. Sunku net protu aprėpti: juk kiekvieną šių kaukolių kadaise dengė mėsos ir odos sluoksnis, kiekviena jų buvo prikimšta pilkosios drebutienos — tiesa, nevienodais kiekiais — o šioje knibždėte knibždėjo minčių apie maistą, seksą, galią. O dabar — visa pražuvę amžiams.

Pabandžiau įsivaizduoti savo paties kaukolę: apnuogintą, nulupta oda, nuvalytais kūno audiniais, išimtomis smegenimis — ir patupdytą ant lentynos greta visų kitų vien tam, kad protarpiais atsliūkinęs seniokas galėtų pabarbenti ją plieninėmis židinio žnyplėmis. Nuostabu. Kažin, kokių žinių jam pavyktų išlukštenti iš manosios kaukolės skambesio? Ar jis sugebėtų išskaityti mano prisiminimus? O gal įsigautų kažkur dar toliau, netgi giliau atminties?

Šiaip jau ypatinga mirties baimė manęs nekamuoja. Kaip kadaise sakė Šekspyras, jei mirsi šįmet, kitąmet nebereikės. Jei žvelgsi šitaip, viskas atrodys gana paprasta. Gyvenimas — gal ir ne saldainiukas, sutinku, bet jis mano — ir tik man valia elgtis su juo kaip noriu. Sykį taip nutaręs, galiu visai pusėtinai su juo susigyventi. Tačiau kai jau numirsiu, norėčiau, kad mane ir paliktų gulėti ramybėje. Atrodo, Egipto faraonai ne šiaip sau pageidaudavo užsimūryti piramidėse.

* * *

Praėjo dar kelios valandos, ir pagaliau skalbimas buvo baigtas. Nė pats nežinau, kiek valandų užtrukau skalbdamas, bet, sprendžiant iš nuovargio, turbūt ne mažiau nei aštuonias ar devynias. Pakilau nuo sofos ir pasirąžiau, mankštindamas užtirpusius raumenis. Kalkuteko darbo vadove netgi su iliustracijomis pateikti pratimai, kaip atpalaiduoti dvidešimt šešias raumenų grupes. Išvargusios smegenys sugebės atsigauti pačios, jei po tabuliavimo sesijos kaip reikiant išmankštinsi atitinkamus įtampos mazgus raumenyse — o kartu, manoma, pailgės ir paties kalkuteko gyvenimas.

Maždaug prieš dešimt metų niekas dar nė girdėt nebuvo girdėjęs apie kalkuteko profesiją, tad niekas negali ir žinoti, kokia vidutinė eilinio kalkuteko gyvenimo trukmė. Kiek laiko aš išgyvensiu dirbdamas šitokį darbą? Vieni tvirtina: dešimt metų, kiti žada dvidešimt; bet kuriuo atveju mirti teks darbo vietoje. Kažin ar man iš tiesų rūpi, kiek dar trauksiu? Jeigu neišvengiamai, tik neaišku, anksčiau ar vėliau, išdeginsiu paskutinius smegenų likučius, kam sukti dėl to galvą dabar? Belieka deramai atpalaiduoti raumenis ir neužmiršti laikyti špygą kišenėje.

Išjudinęs visus kūne mazgais susimetusius raumenis, klestelėjau ant sofos, užsimerkiau ir lėtai vėl sujungiau dešinįjį ir kairįjį smegenų pusrutulius. Darbo diena baigėsi. Viskas atlikta tiksliai kaip iš vadovėlio.

Seniokas tuo tarpu sėdėjo prie stalo, priešais save pasidėjęs stambią kažkokio šuns giminaičio kaukolę, apsiginklavęs slankmačiu ir įsigilinęs į matavimus; čia pat jis skaičiais margino to paties pavyzdžio fotografiją.

— Na kaip, baigei? — paklausė.

— Viskas atlikta.

— Nelengva tau buvo dienelė, — pasakė jis.