Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Bokštas yra keturkampis į viršų smailėjantis statinys, jo plokštumos kompaso principu atgręžtos į keturias pagrindines pasaulio šalis. Viršūnėje visose keturiose pusėse įtaisyta po ciferblatą, tačiau sustingusios rodyklės per amžius rodo tą patį laiką — dešimt valandų trisdešimt penkios minutės. Po laikrodžiais matyti nedideli langeliai, peršantys mintį, kad bokštas tuščiaviduris. Nejučia pagalvoji, kad viduje esama laiptelių, kuriais užkoptum į pačią viršūnę, tačiau bokšto papėdėje nė su žiburiu nerasi įėjimo. Bokšto smailė iškilusi taip aukštai virš aikštės, kad, vien norėdamas įžiūrėti laikrodį, turi pereiti Senuoju tiltu į pietinį krantą.

Šiaurinę aikštę supa vėduokle išsidėstę iš akmens ar plytų sumūryti pastatai. Juose neaptiksi jokio į akį krintančio išskirtinio bruožo, jokios puošybos, jokių iškabų. Visos durys aklinai uždarytos, niekur neišvysi nieko nei įeinant, nei išeinant. Štai kad ir šis pastatas — galbūt tai paštas, kuriame seniai nebeliko nė vieno laiško? O šis — gal tai kalnakasybos įmonė, nesamdanti jokių darbininkų? O čia galbūt krematoriumas, į kurį niekad nepatenka joks velionis, tad nėra ko ir deginti? Atrodo, visi pastatai apleisti, čia tvyranti aidi tyla tik sustiprina tokį įspūdį. Tačiau kaskart, kai vaikštinėju šiomis gatvėmis, už mūro sienų jaučiu kažką esant: tarsi nepažįstami man žmonės, sulaikę alsavimą, dirbtų kažkokius savo darbus, apie kuriuos man niekad nelemta sužinoti.

Biblioteka ir įsikūrusi viename šio rajono kvartale. Pats paprasčiausias akmeninis pastatas — niekad nė neįspėtum, jog čia esama bibliotekos. Nėra ir jokios iškabos. Senas niūrus mūras aptrupėjęs, patamsėjęs nuo laiko, siauros karnizų nuosvyros virš grotuotų langų ir masyvių medinių durų — iš pažiūros pamanytum, kad čia įsikūręs koks grūdų sandėlis. Jeigu nebūčiau paprašęs Vartų Sargo smulkiai nupasakoti man kelią, niekad nebūčiau supratęs, jog kaip tik čia ir yra Biblioteka.

* * *

— Kai tik įsikursi ir kaip reikiant apšilsi kojas, keliauk į Biblioteką, — paliepė man Vartų Sargas tą pačią dieną, kai atsidūriau Mieste. — Ten rasi merginą — ji viena pati prižiūri Biblioteką. Pasakyk jai, kad Miesto nurodymu atėjai skaityti senų sapnų. Visa kita tau paaiškins ji.

— Senų sapnų? — pakartoju. — Ką reiškia — „skaityti senų sapnų“?

Vartų Sargas liaujasi drožinėjęs kažkokį kaištelį, padeda į šalį lenktinį peiliuką, delnu nušluoja nuo stalo drožles.

— Seni sapnai... — paaiškina jis, — yra seni sapnai. Nueik į Biblioteką. Ten jų rasi tiek, kad apraibs akys. Paimk tiek, kiek norėsi — ir skaityk sau į valias.

Vartų Sargas apžiūri nusmailintą baigto kaištelio galą, lieka patenkintas ir padeda dirbinį ant lentynos sau už nugaros. Ant jos jau rikiuojasi gal dvidešimt tokių pat kaištelių.

— Klausinėti manęs gali visko, ko tiktai nori, bet žinok, kad aš ne visada tau atsakysiu, — pareiškia Vartų Sargas, sunerdamas pirštus už galvos. — Yra tokių dalykų, kurių negaliu tau sakyti. Bet nuo šiol tu privalai kasdien eiti į Biblioteką skaityti sapnų. Toks bus tavo darbas. Nueisi ten šeštą vakaro. Užtruksi iki dešimtos ar vienuoliktos. Mergina paruoš tau vakarienę. Visą likusį laiką gali užsiimti kuo širdis geidžia. Supratai?

— Supratau, — patikinu. — O kiek laiko turėsiu dirbti šį darbą?

— Kiek laiko? Negaliu pasakyti, — atsako Vartų Sargas. — Tol, kol ateis tinkamas metas baigti.

Tai taręs, jis iš prakurų krūvelės pasirenka dar vieną medienos atskalą ir vėl kimba drožinėti.

— Mūsų Miestas ne itin turtingas. Negalime išlaikyti dykūnų, kurie tik slampinėtų ir nieko neveiktų. Kiekvienam gyventojui skirtas būstas, kiekvienas ką nors dirba. Tavo darbas — Bibliotekoje skaityti sapnus. Juk atvykai čionai ne drybsoti pilvą išvertęs, tiesa?

— Darbas — ne vargas, — atsakau. — Geriau dirbti nei išvis nieko neveikti.

— Na ir puiku, — sako Vartų Sargas linkčiodamas ir apžiūrinėdamas peilio geležtės galiuką. — Taigi, kuo greičiau imsies darbo, tuo geriau. Nuo šiol tu — Sapnų Skaitytojas. Jokio kito vardo nebeturi. Lygiai taip pat kaip aš — Vartų Sargas. Supratai?

— Supratau, — dar kartą patikinu.

— Šiame Mieste yra tik vienas Vartų Sargas — lygiai taip pat tėra vienas Sapnų Skaitytojas. Tik vienas asmuo gali būti tinkamas skaityti sapnus. Tuojau aš tau ir padarysiu tai, ką reikia.

Vartų Sargas iš indaujos paima nedidelę baltą lėkštutę, padeda ant stalo, įvarvina lašelį alyvos. Čirkštelėja degtuką, uždega alyvą. Tada iš peilių rinkinio paima vieną — buka, paapvalinta geležte — ir dešimt minučių kaitina jo galiuką. Paskui užpučia ugnį ir laukia, kol peilio ašmenys atvės.

— Štai šiuo aš įrėšiu tau ženklą, — sako Vartų Sargas. — Neskaudės. Nesibaimink.

Jis pirštais išplečia mano dešiniąją akį ir suvaro peilį į akies obuolį. Tačiau, kaip ir žadėjo, man visiškai neskauda, aš ir nebijau. Peilis susminga minkštai, be garso, tarsi į drebučius.

Paskui Vartų Sargas taip pat paženklina ir kairiąją mano akį.

— Kai liausies skaityti sapnus, randai išnyks savaime, — aiškina man Vartų Sargas, dėdamas į vietą lėkštutę ir peilį. — Šitie randai ir yra Sapnų Skaitytojo ženklas. Tačiau kol turi šį ženklą akyse, privalai saugotis skaisčios šviesos. Klausykis atidžiai: nuo šiol tavo akys nebegali pakęsti dienos šviesos. Jeigu pažvelgsi į saulės šviesą, smarkiai pasigailėsi. Taigi į lauką tau valia išeiti tik sutemus ar ūkanotomis dienomis. O saulėtomis dienomis užsidangstyk langus ir nė kojos nekelk iš namų.

Vartų Sargas įteikia man akinius tamsintais stiklais. Privalau nešioti juos visą laiką — nusiimti galiu tik guldamas miegoti.

Šitaip iš manęs buvo atimta dienos šviesa.

* * *

Po kelių dienų, vakarėjant, aš jau traukiu į Biblioteką. Stumiu sunkias medines duris, šios veriasi girgždėdamos. Tiesiai priešais mane driekiasi ilgas tiesus koridorius. Niekada nevėdinamas, pridulkėjęs; oras užsistovėjęs, troškus. Šimtmečių stingulys susitelkęs tame koridoriuje. Grindų lentos išdilusios tose vietose, kur jas kitados mynė kažkieno kojos, sienų tinkas pageltęs, tarsi persismelkęs blausių lempučių šviesa.

Abipus koridoriaus rikiuojasi durys, visos rankenos padengtos baltu dulkių sluoksniu. Vienintelės neužrakintos durys — koridoriaus gale; pro matinį stiklą blykčioja šviečiančios lempos atšvaitai. Pabeldžiu į šias duris, bet niekas neatsiliepia. Uždedu delną ant apskritos pajuodusio žalvario rankenos, pasuku ją — ir durys prasiveria. Kambaryje — nė gyvos dvasios. Patenku į milžinišką tuščią erdvę, primenančią gerokai padidintą geležinkelio stoties laukiamąją salę: erdvu, nė vieno lango, beveik jokios puošybos. Stovi pats paprasčiausias stalas, trys kėdės, geležinė krosnelė su kaitriai degančiomis anglimis — ir daugiau beveik nieko, tik laikrodis ant sienos ir pertvara bibliotekininkei. Ant krosnelės kunkuliuoja ištrupėjęs juodas emaliuotas virdulys. Už pertvaros — dar vienos įstiklintos durys, iš už jų sklinda lempos šviesa. Valandėlę svarstau, ar verta belstis, bet nutariu verčiau palaukti, kol kas nors pasirodys.

Ant pertvaros pažerta sąvaržėlių. Pasemiu saują, paskui prisėdu prie stalo.

Nė pats nežinau, kiek laiko praslenka, kol pro duris už pertvaros pagaliau pasirodo Bibliotekininkė, nešina segtuvu su kažkokiais popieriais. Vos mane išvysta, jos skruostus iš nuostabos išpila raudonis.

— Atsiprašau, — sako ji. — Nežinojau, kad tu čia. Reikėjo pasibelsti. Buvau užpakaliniame kambaryje, saugykloje. Ten viskas taip suversta...