Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

* * *

Kai galiausiai pabudau, lauke už lango tvyrojo prietema. Laikrodis rodė penkiolika po šešių, bet aš taip ir nesusigaudžiau — ryto ar vakaro. Užsitempiau kelnes ir kyštelėjęs nosį pro buto duris užmečiau akį į kaimynų kilimėlį prie durų. Ten gulėjo rytinis laikraštis, iš ko ir nusprendžiau, kad dabar turėtų būti rytas. Tokiomis dienomis kaip ši man pasirodo, kad prenumeruoti laikraštį — visai pravartu. Galbūt reikėtų tuo pasirūpinti ir man?

Vadinasi, išmiegojau dešimt valandų. Tačiau kūnas vis dar reikalavo poilsio. Šiandien lyg ir neturiu jokių skubių darbų, tad galėčiau sau patenkintas lįsti atgal į lovą. Bet tuoj pat persigalvojau ir nutariau keltis. Kelkis ir šviesk drauge su saule — toks mano šūkis nuo neatmenamų laikų. Palindau po dušu, kaip reikiant nusigremžiau visą kūną, paskui nusiskutau. Kaip visada, dvidešimt penkias minutes skyriau rytinei mankštai. Galiausiai atėjo metas pasirūpinti pusryčiais.

Šaldytuve buvo tuščia lyg iššluota. Pats metas papildyti maisto atsargas. Įsitaisęs prie stalo su stikline apelsinų sulčių, kibau sudarinėti pirkinių sąrašą. Primarginau visą popieriaus lapą, teko paimti kitą.

Sugrūdau nešvarius drabužius į skalbiamąją mašiną; kaip tik įnikau prie kriauklės gremžti savo teniso batelius, kai staiga prisiminiau paslaptingąją senioko dovaną. Metęs batus į šalį, skubiai nusiploviau rankas ir atsinešiau skrybėlaičių dėžutę. Didelė, bet labai jau lengva — kažko man dingojosi, kad tas lengvumas nieko gera nežada. Kur kas lengvesnė, nei turėtų būti dėžė su dovana.

Mane kažkodėl nukrėtė šiurpulys. Kad norite, vadinkite tai profesine nuojauta. Paskubomis apžvelgiau kambarį. Tylu nors vilku kauk. Beveik taip, tarsi būtų išjungtas garsas. Tačiau kai dėl visa ko pabandžiau kostelėti, išgirdau patį paprasčiausią kosulį. Paskui atlenkiau spyruoklinį peilį ir dunkstelėjau kriaunomis į stalą — visi šie veiksmai sukėlė tokį triukšmą, kokį ir turėjo sukelti. Tačiau kartą patyręs, ką reiškia garso pašalinimas, aš jau nebegalėjau atsikratyti įtarimų. Atidariau langą į balkoną. Išgirdau mašinų burzgimą ir paukščių čiulbėjimą. Lengviau atsidusau. Kad ir kaip ten būtų su ta evoliucija, o garsų pasaulyje neturėtų nelikti.

Atsargiai perpjoviau lipnią juostelę, stengdamasis nepažeisti to, kas yra dėžėje. Pačiame viršuje gulėjo suglamžytas laikraštis. Pasklaidžiau jį — Mainichi Shimbun , trijų savaičių senumo, jokių dėmesio vertų naujienų. Sulamdžiau popierius ir numečiau šalin. Dėžėje suglamžytų laikraščių buvo grūste prigrūsta: gal kokių dviejų savaičių numeriai, visi — Mainichi . Ištraukęs laikraščius radau dar vieną sluoksnį — polietileno? putplasčio? — vienu žodžiu, rutuliukų, dydžio sulig mažuoju piršteliu, paprastai naudojamų pakuotėms. Susėmiau juos ir išverčiau į šiukšlių dėžę. Tai bent dovanėlė, taip lengvai neprisikasi. Kai pašalinau didžiąją tų pusiau plastiko kamuoliukų klodo dalį, dugne išniro kažkoks ryšulys, ir vėl — susuktas į laikraščius.

Tai man visiškai nepatiko. Nuslinkau į virtuvę, atsinešiau skardinę kokakolos. Atsisėdau ant lovos krašto ir išmaukiau visą. Apkirpau nulūžusį nagą. Į balkoną purptelėjo paukščiukas juoda krūtinėle, nutūpė ant sulankstomo staliuko ir ėmė guviai lasioti trupinėlius. Taiki, rami rytinė scenelė.

Galiausiai kur dėsies, vėl sutelkiau dėmesį į tą laikraščių ryšulį; atsargiai iškėliau jį iš dėžės. Gumulas buvo be saiko apvyniotas lipnia juostele ir labiau nei bet ką kita priminė šiuolaikinio meno kūrinį. Kiek ištempto arbūzo formos — ir beveik nieko nesveriantis. Nurinkau viską nuo stalo, tada išlukštenau dovaną iš lipnios juostelės ir laikraščių pakuotės.

Tai buvo kažkokio gyvūno kaukolė.

Nuostabu, dingtelėjo man, tiesiog nuostabu. Nejaugi tas sukriošęs nuokvaka tikrai vylėsi, kad, gavęs šitai, apalpsiu iš laimės? Matyt, jam tikrai koks varžtas atsipalaidavęs, jeigu jau ėmėsi dovanoti kaukoles.

Forma kaukolė buvo panaši į arklio, tik gerokai mažesnė. Pasitelkęs visas savo kuklias biologijos žinias, sugebėjau išsiaiškinti, kad tai kažkokio ne itin stambaus žinduolio — kanopinio žolėdžio siauru snukiu — kaukolė. Nagi, pagalvokime. Mintyse perverčiau šį apibūdinimą atitinkančių gyvūnų katalogą. Elnias, ožys, avinas, asilas, antilopė... Nieko daugiau neįstengiau prisiminti.

Patupdžiau kaukolę ant televizoriaus. Labai stilinga. Jei būčiau Ernestas Hemingvėjus, tikriausiai užkelčiau ją ant židinio atbrailos greta elnio ragų. Tačiau mano bute židinio nėra. Nei židinio, nei indaujos, netgi drabužinės — ir tos nėra. Taigi tinkamiausia vieta kaukolei — ant televizoriaus.

Sugrūdau visą likusią pakuotę į šiukšliadėžę. Tik dabar pastebėjau dėžės dugne dar vieną daiktą — ilgą, irgi susuktą į laikraštį. Išvyniojęs ryšulį, radau nerūdijančio plieno židinio žnyples — lygiai tokias pat, kokiomis seniokas andai barškino savąją kaukolių kolekciją. Nejučia prisiminiau Berlyno filharmonijos dirigentą ir jo batutą iš dramblio kaulo.

— Gerai jau, gerai, mėginsiu žaisti pagal tavo taisykles, — burbtelėjau.

Prisiartinau prie kaukolės ir žnyplėmis pabarbenau į kaktą. Pasigirdo gailus mooou — tarsi būtų graudžiai sucypęs gana didelis šuo. Nieko panašaus į skardų barkštelėjimą, kokio tikėjausi. Gal ir keista, bet ir sunerimti nėra jokios priežasties. Jeigu ši kaukolė užgauta skleidžia šitokias gailias aimanas, nejaugi imsiu ginčytis su ja?

Barbenti kaukolę žnyplėmis greitai pakyrėjo. Atsisėdau ir paskambinau į Sistemą — norėjau pasitikrinti darbotvarkę. Atsiliepė mano atstovas ir pranešė priėmęs naują užsakymą — po keturių dienų, ar man tiks? Kuo puikiausiai, patikinau. Šovė į galvą mintis patikrinti, ar tikrai mano vardu gautas leidimas perskirstyti, bet tuoj pat nuvijau ją šalin. Jei tik prasižiočiau apie tai, niekaip neišvengčiau ilgų šnekų. Šiaip ar taip, visi popieriai tvarkingi, o ir dalį atlygio jau gavau. Be to, seniokas juk užsiminė saugumo sumetimais vengęs bet kokių kontaktų su agentais. Tad verčiau jau neprisivirti košės.

Maža to, mano santykiai su atstovu anaiptol nebuvo itin šilti. Aukštas, išsičiustijęs gal trisdešimties metų tipas, laikantis save pasaulio bamba. Su šitokiais aš išvis stengiuosi nešnekėti daugiau, nei verčia būtinybė.

Kuo skubiau užbaigiau dalykinį pokalbį ir padėjau ragelį. Nuslinkau į svetainę ir išsidrėbiau ant sofos su alaus bokalu rankoje. Įsijungiau vaizdo grotuvą, įdėjau Largo tempu su Hamfriu Bogartu. Šiame filme mane ypač žavi Loren Bakol. Žinoma, Bakol patinka man ir Didžiajame sapne , tačiau Largo tempu jos vaidybą pavadinčiau kone alegorine.

Žiūrint į ekraną, akys nejučia vis krypo į kėpsančią ant televizoriaus kaukolę. Tad sutelkti viso dėmesio į filmą man taip ir nepavyko. Sustabdžiau įrašą kaip tik ties ta vieta, kur herojus užklumpa uraganas, pažadėjęs sau filmo pabaigą pasižiūrėti vėliau, ir ėmiausi kliukinti alų, įsmeigęs žvilgsnį į tą daiktą ant televizoriaus. Nejučia atsėlino įtarimas: juk šitą kaukolę kažkur jau esu matęs. Tik kur? Ir kaip šitaip gali būti? Ištraukiau iš stalčiaus marškinėlius ir užmečiau ant kaukolės, kad galėčiau ramiai pasižiūrėti filmą iki galo. Pagaliau man pavyko sutelkti dėmesį į Loren Bakol.

* * *

Vienuoliktą valandą išėjau iš buto ir patraukiau į prekybos centrą prie stoties, paskui užšokau į gėrimų parduotuvę apsirūpinti raudonojo vyno, sodos vandens ir apelsinų sulčių atsargomis. Užsukau į cheminę valyklą, pasiėmiau švarką ir dvejus marškinius. Raštinės reikmenų parduotuvėje įsigijau parkerį, vokų, laiškinio popieriaus, metalo dirbinių krautuvėlėje — smulkiausio, kokio tik buvo, grūdėtumo galąstuvą. Paskui užsukau į knygyną, nusipirkau porą žurnalų, elektros prekėse — keletą lempučių ir garso kasetę, fotografinėse prekėse — „Polaroid“ fotojuostelę. Paskutinis sustojimas — muzikos prekių parduotuvė, kur išsirinkau keletą kompaktinių diskų. Tuo metu mano mažyčio automobiliuko užpakalinė sėdynė buvo jau grūste užgrūsta pirkinių maišais. Ko gero, aš iš prigimties sergu pirkimo manija. Kaskart, kai tik išlendu į miestą, grįžtu apsikrovęs kauge visokiausių smulkmenų tarsi voveraitė lapkritį.