Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Paaiškėjo, kad tai aprangos nuo lietaus komplektas — gumuotas neperšlampamas apsiaustas ir pora aulinių batų. Ir gražiausia — apsauginiai akiniai, kokius naudodavo Pirmojo pasaulinio karo lakūnai. Aš nėmaž nenutuokiau, kuriems galams man gali prireikti visos šitos amunicijos.

Mergina kažką pasakė, bet jos lūpos judėjo pernelyg greitai, kad ką nors suprasčiau.

— Eee... atsiprašau... Aš dar ne itin įgudęs skaityti iš lūpų, — pratariau.

Dabar jau jos lūpos judėjo lėtai — ji kruopščiai tarė kiekvieną žodį:

— Prašom apsivilkti visa tai ant drabužių.

Tiesą sakant, pasiūlymas manęs visiškai neviliojo, bet jeigu imčiausi skųstis, tik dar labiau įklimpčiau į kebeknę, tad užsičiaupiau ir paklusau. Nusiaviau sportinius batelius, įsistojau į žvejo batus, užsimečiau ir neperšlampamą apsiaustą. Šis svėrė gerą toną, o batai buvo dviem numeriais per dideli, bet argi turėjau iš ko rinktis? Mergina prišoko prie manęs, užsagstė apsiaustą, užmaukšlino man ant galvos gobtuvą. Siekdama gobtuvo, kakta brūkštelėjo man per nosies galiuką.

— Nuostabus aromatas, — pagyriau jos kvepalus.

— Ačiū, — sujudėjo jos lūpos; ji suveržė gobtuvą taip, kad šis pasiekė mano panosę. Tada ji dar užrioglino ir akinius. Na štai: aš visas supakuotas į neperšlampamą aprangą, nors eiti ir neturiu kur — bent jau pats taip maniau.

Bet tada mergina atstūmė sieninės spintos duris, stvėrė mane už rankos ir įsitempė vidun. Ji uždegė šviesą ir nedelsdama paskui save vėl užstūmė duris. Atsidūriau pačioje paprasčiausioje drabužių spintoje — paprasčiausioje drabužių spintoje, kurioje kaip tik drabužių ir nebuvo. Vien tik pakabos ir oro gaivikliai nuo kandžių. Galimas dalykas, tai ir išvis ne drabužių spinta. Kitaip kuriems galams grūsti mane čionai, nuo galvos iki kojų suvystytą kaip mumiją?

Mergina pasuko kažkokią metalinę detalę kampe, ir sienos dalis ėmė kilti aukštyn, panašiai kaip automobilio bagažinė. Atsivėrusioje angoje juodavo aklina tamsa, bet pajutau iš ten siūbtelint žvarbaus, drėgno oro srautą. Gilumoje girdėjosi ir prislopintas vandens grumėjimas.

— Ten teka upė, — lyg ir pasakė mergina. Dabar jau atrodė, kad jos balsą paprasčiausiai užgožia vandens šniokštimas. Ūmai susizgribau, kad be didesnio vargo suprantu, ką ji sako. Labai keista.

— Eikite prieš srovę, kol prieisite didelį krioklį. Reikės pralįsti po juo. Už krioklio — senelio laboratorija. Kai tik nusigausite ten, jums viskas paaiškės.

— Kai nusigausiu ten? Jūsų senelis manęs laukia?

— Visiškai teisingai, — patvirtino ji paduodama man didelį vandeniui atsparų žibintuvėlį, pakabintą ant virvelės. Ką gi, moklinėjimo po juodžiausią tamsą aš tikriausiai nepriskirčiau pramogų kategorijai, bet sutelkiau drąsą ir įkėliau vieną koją į žiojinčią skylę. Susilenkęs nėriau galva ir pečiais pirmyn, iš paskos vilkdamas ir kitą koją. Susipakavus į šitokią gremėzdišką aprangą landžioti pro siauras angas — užduotis ne iš lengvųjų. Atsigręžiau ir pro apsauginius akinius dar kartą pažvelgiau į apvalutę merginą, tebestovinčią spintoje. Dabar ji man pasirodė pasiutusiai žavi.

— Būkite atsargus. Nevalia nutolti nuo upės, nepasukite į kokį nors šoninį taką, — perspėjo ji pasilenkusi, žvelgdama tiesiai į mane.

— Tiesiai pirmyn iki krioklio? — surikau.

— Tiesiai pirmyn iki krioklio, — patvirtino ji.

Ryžausi eksperimentui: be garso, vien judindamas lūpas, ištariau »sela“. Ji plačiai nusišypsojo, atsakė „ sela“ ir užtrenkė sienos plokštę.

* * *

Tą pat akimirką pasinėriau į akliną tamsą — visiškai juodą tamsą be menkiausio šviesos ruoželio. Nemačiau ničnieko. Neįžiūrėjau net prie pat veido pakeltos savo rankos. Taip ir stovėjau apkvaitęs, tarsi gavęs basliu per galvą, kaustomas suvokimo, kad esu visiškai bejėgis. Pasijutau tarsi nuo pietų likęs kąsnis, suvyniotas į juodą plastiką ir įgrūstas į šaldytuvą. Akimirką mano kūnas suglebo.

Apgraibomis susiradau žibintuvėlio mygtuką, ir tvykstelėjęs ryškus šviesos spindulys džiaugsmingai smigo kažkur į tamsą. Nukreipiau jį į savo kojas, paskui ėmiau lėtai kreipti į šonus, apžiūrinėdamas aplinką. Paaiškėjo, kad stoviu ant trijų kvadratinių metrų betoninės platformos, kyšančios virš juodos bedugnės. Nė kokios tvorelės, turėklo — ir tai nėra. Po šimts, nejaugi ji negalėjo perspėti apie tai iš anksto? — suirzau aš; džiaugtis tikrai nebuvo ko.

Prie platformos glaudėsi aliuminio kopėčios — vienintelis kelias žemyn. Pasikabinau žibintuvėlį ant krūtinės, virvelę persimetęs per petį, ir ėmiau palengva leistis, atsargiai statydamas kojas nuo vienos slidžios pakopos ant kitos. Kuo žemiau leidausi, tuo aiškiau, tuo garsiau po manimi šniokštė vanduo. Kas čia dedasi, po galais? Paprasčiausia drabužių spinta biurų pastate atsiveria į prarają su dugne tekančia upe? Ir dar ne kur kitur, o vidury Tokijo!

Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau vėlėsi mintys galvoje. Pirmiausia — tas neįtikėtinas liftas, paskui — toji mergina, kuri kalbėjo neišleisdama nė garselio, o štai dabar — dar ir šitoks nerūpestingas pasilaipiojimas kopėčiomis? Galbūt reikėjo atsisakyti užsakymo ir ramiai traukti namolio? Bet — šaukštai popiet: štai, ropščiuosi žemyn, į bedugnę. Ir dėl ko? Dėl profesinės garbės? O gal mane paveikė apvalutė mergina rausvu kostiumėliu? Gerai jau, prisipažinsiu: ji tikrai apvyniojo mane apie pirštą, ir dabar teks kapstytis per visą šią nesąmonę iki galo.

Pasiekęs dvidešimtąją pakopą stabtelėjau atsipūsti, paskui įveikiau dar aštuoniolika ir pagaliau atsidūriau ant žemės. Kojomis palietęs tvirtą pagrindą, atsargiai slystelėjau žibintuvėlio spinduliu per lygų akmens paviršių, kol išvydau priekyje upę. Žibintuvėlio šviesos nutviekstas vanduo raibuliavo. Šniokštė greita srovė, tačiau nevaliojau įspėti upės gylio, netgi vandens spalvos. Mačiau tik tiek, kad upė teka iš kairės į dešinę.

Nukreipęs šviesos spindulį tiesiog sau po kojomis, lėtai patraukiau krantu prieš srovę. Rodos, galėčiau galvą guldyti: protarpiais tai šen, tai ten kažkas krustelėdavo netoliese, bet matyti nemačiau nieko. Vien tik vertikalios, tarsi nutašytos uolos abipus upės. Tikriausiai nuo šitos tamsos bus išklibę nervai.

Šitaip kėblinau kokias penkias ar šešias minutes, ir staiga urvo lubos tarytum gerokai pažemėjo — ar bent jau taip atrodė, nes smarkiai pasikeitė aidas. Švystelėjau žibintuvėlio spindulį aukštyn, bet virš galvos nieko neišvydau. Visai netoli, kaip ir buvo perspėjusi mergina, į abi puses šakojosi šoniniai tuneliai. Pavadinti juos tako atsišakojimais būtų per daug garbės — tai buvo paprasčiausi įtrūkiai uoloje, kuriais gurgėjo į upę sutekantys vandens siūleliai. Priėjau prie vieno tokių plyšių ir pašviečiau žibintuvėliu vidun. Juodutėlė skylė vėrėsi į koridorių, kuris labai greitai pastebimai išplatėjo. Tai bent jauki vietelė...

Tvirtai suspaudęs žibintuvėlį dešinėje rankoje, nuskubėjau prieš upės srovę tarsi kokia į nerštavietę besiveržianti žuvis. Uola po kojomis buvo drėgna, tad žengti turėjau atsargiai. Jeigu dabar paslysčiau ar sudaužyčiau žibintuvėlį, mano dainelė būtų sudainuota.

Visą dėmesį sutelkiau į kojas. Bet sykį atsitiktinai pakėlęs akis pastebėjau artėjančią švieselę, nuo jos mane skyrė vos septyni ar aštuoni metrai. Akimoju išjungiau žibintuvėlį. Apsigraibęs neperšlampamo apsiausto gelmėse, išsitraukiau peilį ir atlenkiau geležtę — tamsa ir vandens šniokštimas puikiausiai slėpė visus mano veiksmus.