Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Išaušus rytui, Vartų Sargas vėl atkelia Vartus, vėl papučia ragą ir suleidžia žvėris vidun. Kai visi iki paskutinio grįžta į Miestą, jis užkelia sąvarą ir užstumia sklendę.

— Iš tikrųjų ta sklendė nė nereikalinga, — aiškina Vartų Sargas man. — Be manęs, nėra kito tokio stipraus žmogaus, kuriam pakaktų jėgų atkelti šitokius sunkius vartus. Net jeigu susirinktų visas būrys. Tačiau taisyklės yra taisyklės.

Vartų Sargas iki pat antakių užsitraukia vilnonį gobtuvą, ir daugiau iš jo nebeišgirstu nė žodžio. Vartų Sargas — tikras milžinas, storaodis, raumeningas; kito tokio galiūno aš kaip gyvas nesu regėjęs. Raumenų kalnai pūpso taip, kad net keista, jog per siūles ties krūtine neišyra marškiniai. Retsykiais jis užsimerkia ir nugrimzta į gilią tylą. Nežinau, ar tokiomis akimirkomis jį užvaldo melancholija, ar tylos periodą įjungia kažkoks vidinis mechanizmas. Tačiau kai jis susisupa į tokią tylą, gali jam sakyti nesakęs — jis nė neišgirs, kol neatsipeikės. Paskui jis lėtai atsimerkia ir tuščiu žvilgsniu nudelbia mane, o ant kelių gulinčių rankų pirštai vos vos krusčioja, tarsi jis mėgintų įspėti, ką aš čia veikiu stypsodamas priešais jį.

— Kodėl vakare tu sušauki žvėris ir išgeni už sienos, jeigu iš ryto vėl pargeni atgal? — klausiu Vartų Sargo, kai jis pagaliau atsitokėja.

Vartų Sargas dėbso į mane, jo veide nešmėkšteli nė menkiausias jausmų šešėlis.

— Taip mes darome visada, — atsako jis, — ir šitaip reikia. Taip pat kaip saulei tekėti rytuose ir leistis vakaruose.

* * *

Vartų Sargas kiekvieną dieną atidaro ir uždaro Vartus, o beveik visą likusį laiką galanda įrankius. Sarginėje apstu įvairiausių įnagių: kirvukų, skliutų, peilių — o Sargas kone kiekvieną laisvą minutę brūžina juos galąstuvu. Jo išgaląsti ašmenys sužimba kažkokiu neįtikėtinu balzgano ledo blizgesiu, tarsi metalas švytėtų iš vidaus.

Kai apžiūrinėju tvarkingai išrikiuotus įrankius, Vartų Sargas patenkintas šypsosi, įdėmiai sekdamas žvilgsniu mano žvilgsnį.

— Tik atsargiai, įsipjauti gali vos palietęs, — perspėja Vartų Sargas, mėsingu pirštu bakstelėdamas į savo rinkinį. — Tai anaiptol ne žaisliukai. Visus juos pasidariau pats, kiekvieną nukaliau savomis rankomis. Anksčiau aš buvau kalvis, ir visa, ką matai, — mano triūso vaisius. Patogūs rankai, puikiai subalansuoti įrankiai. Ne taip paprasta priderinti ašmenims rankeną. Štai, pamėgink vieną paimti. Tik pasisaugok neprikišti nagų prie geležtės.

Paėmiau mažiausią gulintį ant stalo kirvuką ir pabandžiau užsimoti. Ir iš tikrųjų — pakanka vos krustelėti riešą, netgi vos pagalvoti apie judesį, ir išgaląstas metalas paklūsta tarsi išdresuotas medžioklinis šuo. Vartų Sargas tikrai turi kuo didžiuotis.

— Kirvakotį irgi dariau aš pats. Išdrožiau iš dešimties metų uosio. Kiti renkasi ir kitokią medieną, tačiau man dešimties metų uosis — užvis geriausia. Ne jaunesnis ir ne senesnis. Dešimties metų — aukščiausia klasė. Nepaprastai lankstus, tvirtas, neperdžiūvęs. Rytiniame miške auga iš tiesų puikūs uosiai.

— O kam tau reikia šitiek peilių?

— Daug kam jie praverčia, — sako Vartų Sargas. — Dažniausiai naudoju juos žiemą. Palauk žiemos, tada tau parodysiu. Žiemos čia labai ilgos ir gilios.

* * *

Už Vartų esama žvėrims skirto ploto. Aptverta teritorija, kurioje jie praleidžia naktį; aptvarą kerta upokšnis, iš kurio jie geria. Už Žvėrių aptvaro kiek akys aprėpia veši Obelynas; neaprėpiama obelų jūra driekiasi iki pat horizonto.

— Be tavęs, niekas daugiau nebesižvalgo į žvėris, — sako man Vartų Sargas. — Bet tu juk dar visai neseniai atvykai čionai. Įprasi čia gyventi — ir viskas stos į vietas. Žvėrys tavęs nebedomins. Visiems taip atsitinka. Niekas nebeateina į juos pasižiūrėti — niekad, išskyrus vieną savaitę pavasarėjant.

Pirmąją auštančio pavasario savaitę, pasakoja man Vartų Sargas, žmonės ateina ir lipa į Sargybos bokštą stebėti žvėrių kovos. Mat tuo metu patinams pabunda senovinis instinktas kovoti — tai atsitinka iškart po to, kai nusišeria jų žieminis kailis, savaite anksčiau, nei patelės atsiveda jauniklius. Patinai tuomet tampa nepaprastai nuožmūs, kovoja iš paskutiniųjų, neretai sunkiai vieni kitus sužeidžia — matydamas tai, niekaip neįspėtum, kokie romūs paprastai būna tie žvėrys.

* * *

Tuo tarpu rudens vakarą žvėrys be garso sugula, glausdamiesi vieni prie kitų, ilgaplaukė auksinė jų vilna žaižaruoja saulėlydžio gaisuose. Nejudėdami tarsi statulos jie laukia pakėlę galvas, kol paskutiniai saulės atšvaitai nugrims tolumoje už obelų. Tik tada, kai visiškai užgęsta vakarė žara ir juos apsiaučia nakties sutemos, žvėrys nuleidžia galvas, ištiesia ant žemės baltutėlius ragus ir sumerkia akis.

Šitaip Mieste baigiasi diena.

3 Apranga nuo lietaus, INKiščiai, skalbimas

Atsidūriau erdviame, gana tuščiame kambaryje. Baltos sienos, baltos lubos, grindys užtiestos baltintos kavos spalvos kilimu — iš tiesų skoningai suderintos spalvos. Taip, netgi balta spalva gali būti skoninga, bet gali būti ir visai nevykusi, pasitaiko net tokių baltos atspalvių, kurių net baltais dorai nepavadinsi.

Pro matinio stiklo langus ničnieko nesimatė, tačiau besiskverbianti šviesa galėjo būti tik saulės spinduliai. Tai reiškė, jog mes esame tikrai virš žemės paviršiaus. Vadinasi, liftas vis dėlto iš tikrųjų kėlė mane aukštyn. Vos tai supratus, man akmuo nusirito nuo krūtinės: kol kas bent spėdamas kryptį nesuklydau.

Mergina mostelėjo man sėstis ant oda aptrauktos sofos, stovinčios kambario viduryje. Aš atsisėdau ir užsikėliau koją ant kojos, tuo tarpu ji pasišalino pro kitas duris.

Baldų kambaryje buvo visai nedaug. Priešais sofą stovėjo žemas kavos staliukas, ant jo — keraminė peleninė, žiebtuvėlis ir cigarečių pakelis. Sprigtelėjau šį — tuščias. Sienos — irgi tuštutėlės: nei kokio paveikslo, nei kalendoriaus, nei fotografijos. Ničnieko.

Greta lango stovėjo gremėzdiškas rašomasis stalas. Pakilau nuo sofos ir patraukiau prie lango, pakeliui užmesdamas akį į stalą. Stalviršis — iš storos tvirtos plokštės, abiejose pusėse — daugybė stalčių. Ant stalo stovėjo lempa, gulėjo trys paprasčiausi šratinukai ir darbo kalendorius, greta jo mėtėsi visa sauja palaidų sąvaržėlių. Kalendorius buvo atverstas — ties šios dienos data.

Viename kambario kampe spietėsi trejetas labai jau įprastų plieninių spintelių, kurios čia visai nederėjo su aplinka — tiesiog rėžė akį. Paprasčiausi standartiniai gaminiai. Jei būtų mano valia, pasirūpinčiau įsitaisyti ką nors elegantiškesnio — na, kad ir pagal specialų užsakymą pagamintą drabužių spintą. Bet mano nuomonės niekas neklausė. Be to, aš čia tik tam, kad atlikčiau užduotį, tad pilkšvos plieninės spintelės ar blyškaus persiko spalvos automatinis patefonas — visiškai ne mano reikalas.

Kairėje pusėje išvydau sieninę spintą stumdomomis durimis. Tai ir buvo paskutinis daiktas kambaryje, kurį galėtum pavadinti baldu. Daugiau nieko: nei knygų lentynų, nei laikrodžio, nei telefono, nei drožtuko, nei aplankų su dokumentais, nei vandens ąsočio. Tai bent darbo kabinetas, po šimts... Aš vėl klestelėjau ant sofos, sukryžiavau kojas ir nusižiovavau.

Po kokių dešimties minučių sugrįžo mergina. Beveik nė nedirstelėjusi mano pusėn, ji atidarė vieną spintelę ir ištraukė visą glėbį kažkokios blizgančios juodos medžiagos, ją čia pat atvilko ir sukrovė ant kavos staliuko.