Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Ar nebūtų paprasčiau mėginti išplaukti? — paklausiau merginos. — Tiesiog plūduriuoti, o vanduo pats užkeltų mus viršun. Kaip kažin ką, tai būtų lengviau nei ropštis uola.

— Ne, — griežtai atkirto ji. — Vandenyje pilna sūkurių. Jei kuris tave įtrauks, paviršiun nebeišsikapstysi — ir po viso plūduriavimo.

Vadinasi, kapanotis laipteliais — vienintelis būdas pasiekti viršūnę. Ropštis nuo vienos aptrupėjusios pakopos ant kitos ir dar žinoti, kad kojos kiekvieną akimirką gali imti šlapti. Man nuo viso šito susuko vidurius.

Vėl prisiminiau matytąją kino kroniką. Per visą ekraną plūstantys vandens srautai, didžiuliu lankstu krintantys į duburį apačioje. Kameros fiksuoja vaizdą visais įmanomais rakursais: iš apačios ir iš viršaus, iš priekio ir iš visų šonų, bendru planu, vidutiniu planu, stambiu planu, iš visiškai arti — šniokščiantis, krintantis vanduo. Ant betoninės perdangos virpčioja milžiniškas krintančio vandens lanksto šešėlis. Žiūriu į jį akis įsmeigęs, ir galų gale vandens šešėlis virsta mano šešėliu. Sėdžiu nebeįstengdamas nė krustelėti, nuostabos sukaustytas. Žinau — tai mano šešėlis mirguliuoja ant pylimo šlaito, bet nė nenumanau, kaip aš, vienas iš žiūrovų, turėčiau reaguoti. Man tik dešimt metų, sėdžiu išplėtęs akis ir bijau net pirštą pajudinti. Ar turėčiau kaip nors susigrąžinti šešėlį iš ekrano? O gal man bėgti į kambarėlį salės gale, kur įtaisytas kino projektorius, ir pavogti juostą? Sėdžiu ir nieko nedarau.

Mano šešėlis taip ir lieka ekrane — tamsi dėmė tolyje, iškraipyta mirguliuojančio karščio. Kalbėti jis negali, nemoka ir gestų kalbos, jis toks pat bejėgis kaip ir aš. Šešėlis žino, kad aš čia, kad sėdžiu ir žiūriu į jį. Bando kažką man pasakyti.

Niekas iš žiūrovų nesusigaudo, kad šešėlis ekrane yra mano šešėlis. Greta sėdi mano vyresnysis brolis, jis irgi nieko nepastebi. O jei ir pastebėtų, tikrai nepraleistų progos kumštelėti man į ausį. Jis — iš tokių brolių.

Aš ir pats neketinu skelbti, kad tasai šešėlis — mano. Vis vien niekas nepatikėtų.

Staiga reportažas apie užtvanką baigiasi, dabar jau rodomos kažkokio karaliaus karūnavimo iškilmės. Per akmenimis grįstą aikštę žirgų su siūbuojančiomis ant galvų plunksnomis kinkinys traukia pasakiškai išpuoštą karietą. Naršau akimis: bene kur nors procesijoje esama ir mano šešėlio? Bet taip ir nerandu — matau tik žirgų ir karietos šešėlius.

Čia prisiminimai nutrūko. Niekaip nebegalėjau suvokti, ar visa tai iš tikrųjų man nutiko. Atmintis eižėja ir trupa. O gal visa tai — tik haliucinacija, kurią sukėlė vandens teškenimas tamsoje, tik regėjimas, susikurtas akis į akį susidūrus su nepaprastomis aplinkybėmis? Tačiau tas vaizdinys pernelyg gyvas, pernelyg tikras. Tiesiog jutau nuo jo sklindantį prisiminimo — tikro prisiminimo — kvapą. Man visa tai nutiko iš tikrųjų — persmelkė tarsi elektros srovė.

Atrodo, iki šios akimirkos tuos mano prisiminimus nuo paviršinio sąmonės klodo buvo atkirtusi kažkokia pašalinė jėga.

Pašalinė jėga?

O gal juos nugramzdino kokia nors operacija, pavyzdžiui, tokia kaip anoji smegenų operacija, po kurios įgijau gebėjimą atlikti perskirstymą? Juk jie iššlavė prisiminimus iš sąmoningo mąstymo lygmens! Jie mane apiplėšė — pagrobė prisiminimus!

Niekas neturi tokios teisės. Niekas! Mano prisiminimai priklauso man. Vogti prisiminimus — tas pat, kas vogti laiką. Įsiutau taip, kad išdulkėjo visa baimė. Neberūpėjo netgi tai, kas mane ištiko. Aš noriu gyventi! — pasakiau sau. Ir aš gyvensiu . Kaip nors išsikrapštysiu iš šito beprotiško, pašvinkusio požeminio pasaulio, susigrąžinsiu pagrobtus prisiminimus ir gyvensiu. Užmiršęs pasaulio galą, būsiu pasirengęs atgauti visą savo prarastąją esybę.

— Virvė! — iš tuštumos atsklido merginos balsas.

— Virvė?

— Greičiau, ropškis čionai! Nuo viršūnės kadaruoja virvė!

Paskubomis užsirangiau aukštyn dar tris ar keturis laiptelius, atsidūriau greta jos ir viena ranka apčiupinėjau uolos paviršių. Be jokios abejonės, čia kabaliavo virvė, maždaug tokia, kokiomis naudojasi į kalnus kopiantys alpinistai. Virvės galas maskatavo maždaug mano krūtinės aukštyje. Timptelėjau jį, tarsi norėdamas išmėginti stiprumą. Atrodė, kad kitame gale virvė išties patikimai pritvirtinta.

— Tai senelis pasirūpino! — suriko storuliuke. — Senelis nuleido mums virvę!

Nors būtinybė kojomis grabalioti kiekvieną žingsnį, ir dar avint paprasčiausiais teniso bateliais, pasiutusiai erzino, vis dėlto ryžomės įveikti dar vieną bokštą supančios spiralės viją. Tada vėl užčiuopėme virvę, kabaliuojančią toje pačioje vietoje. Maždaug kas trisdešimt centimetrų ji buvo surišta mazgu — visai patogi atrama kojoms. Liko tikėtis, kad šitaip ji sumaizgyta iki pat viršaus.

— Taip, tai senelis, nėmaž neabejoju. Tik jis galėjo pasirūpinti tokiomis detalėmis.

— Nesiginčysiu, — linktelėjau. — Ar moki kopti virve?

— Žinoma, — atrėžė ji. — Nuo mažų dienų sugebu bet kur užlipti virve. Argi nesakiau?

— Tuomet ir lipk pirma, — paraginau. — Kai pasieksi viršūnę, švystelėk apačion žibintuvėliu. Tada žinosiu, kad kelias laisvas, ir kopsiu pats.

— Bet per tą laiką tave gali pasiekti vanduo. Verčiau kopkime drauge.

— Na jau ne. Viena virvė — vienam asmeniui. Griežta alpinistų taisyklė. Neverta pernelyg pasikliauti virvės stiprumu, be to, kai du žmonės sliuogia ta pačia virve, užtrunka kur kas ilgiau. Dabar, kai laikausi virvės, nebaisus ir vanduo — net jeigu mane apsems, įsikibęs tikrai išplauksiu.

— O tu narsesnis, nei atrodai iš pirmo žvilgsnio, — tarstelėjo ji.

Daugiau nieko nesakydama ji apsižergė virvę ir ėmė ropštis aukštyn. Abiem rankomis įsikibęs uolos, užverčiau galvą ir nulydėjau ją akimis; jos žibintuvėlio švieselė siūbuodama kilo aukštyn tarsi į dangų grįžtanti pasigėrusi siela.

Aš pats būčiau kažin ką atidavęs už gerą gurkšnį viskio. Tačiau buteliukas saugiai gulėjo kuprinėje man ant nugaros, o rangytis, nusiiminėti kuprinę ir joje raustis šiuo metu kažin ar būtų labai išmintinga. Šunys nematė. Juk, užuot gurkštelėjęs iš tikrųjų, galiu įsivaizduoti gurkšnojąs. Jaukus, ramus baras, tykiai skamba MJQ atliekamas „Vendome“, priešais mane stovi dubenėlis sūdytų žemės riešutų ir dviguba porcija viskio su ledu. Taurė stovi ant baro, kol kas nepaliesta — aš dar tik žiūriu į ją. Viskį, kaip ir gražią moterį, pirmiausia reikia deramai įvertinti. Pirmiausia nuglostyti žvilgsniu, paskui jau galima gerti.

Tik tada, kai susikūriau jaukią aplinką, dingtelėjo, kad šitokiai progai neturiu kuo apsivilkti. Tuo pasirūpino galvažudžių porelė. Tad ką dabar daryti? Išeitis yra: teks įsigyti naujų drabužių. Nusipirksiu tamsiai mėlyną tvido kostiumą. Trijų sagų, nepaaukštintais pečiais, jokiu būdu ne siaurėjantį, senamadiško kirpimo. Tokį, kokiais puikuodavosi Džordžas Pepardas septintojo dešimtmečio pradžioje. Marškiniai — irgi mėlyni, šiek tiek šviesesnio atspalvio, standūs, dvigubo audimo medžiagos, paprasta apykakle. Kaklaraištis — juostuotas, dvispalvis: neryški raudona ir audros gainiojamos jūros putos atspalvis — tarp žalios ir mėlynos. O viskis — pats geriausias škotiškas.

Keldamas taurę prie lūpų pastebėjau, kad pliuškenimas apačioje pritilo. Ar tai reiškia, kad vanduo jau nebetrykšta iš duobių? O gal tiesiog vanduo pakilo iki tokio lygio, kad užslopino čiurkšlių srovenimą?