Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Viename kampe gūžiasi šiokia tokia pašiūrė, suręsta iš plytų ir statybinių atliekų. Vienintelis langas — be stiklo; vietoj durų — ant vyrių kadaruojantis lentgalis. Nematau jokio kamino — reikia manyti, viduje nešildoma.

— Čia tavo šešėlis miega, — sako Vartų Sargas. — Ne taip blogai, kaip atrodo. Yra netgi vandens ir tualetas. Tiesa, ne viešbutis, bet, šiaip ar taip, stogas virš galvos. Gal nori užeiti?

— Ne, verčiau susitiksiu su juo čia, — sakau; prisikvėpavus Sarginėje tvyrančio tvaiko, man vis dar kvaišta galva. Galai nematė to šalčio, vis vien tyrame ore geriau.

— Man tai kas, tuojau jį pakviesiu, — sako Vartų Sargas ir vienas spraudžiasi į pašiūrę.

Gindamasis nuo žvarbos, pasistatau apykaklę ir atsisėdu ant suoliuko, bato kulnu imu gremžti žemę. Ji įšalo sustingdyta, o palei Sieną, kur neįspįsta saulė, boluoja neištirpusio sniego lopiniai.

Netrukus Vartų Sargas išnyra laukan ir plačiais žingsniais sieksniuoja per Buveinę; mano šešėlis lėtai kiūtina jam iš paskos. Nors Vartų Sargas ir tikino priešingai, šešėlis toli gražu netrykšta sveikata. Jo veidas sumenkęs, beveik vien akys ir barzda.

— Numanau, kad judu norėtumėte pabūti vieni, cha cha, — sududena Vartų Sargas. — Reikia manyti, kalbos prisikaupė kaip vandens. Ką gi, mėgaukitės, kalbėkite, kiek širdis geidžia. Bet pernelyg neužsiplepėkite, jei suprantate, ką turiu omeny.

Puikiai suprantu, ką jis turi omeny. Mudu su šešėliu lydime Vartų Sargą akimis — jis vėl užrakina Šešėlių buveinės vartus ir pėdina atgal į Sarginę. Iš žvarbios tolumos dar ataidi jo batų gurgždėjimas. Netrukus išgirstame, kaip dunksteli paskui jį užsitrenkdamos sunkios medinės durys. Tik tada, kai Vartų Sargas dingsta iš akiračio, mano šešėlis prisiartina ir sėdasi greta manęs. Jis vilki apdribusį, grubaus darbo megztinį, mūvi darbines kelnes, avi tuos pačius batus, kuriuos jam parūpinau.

— Kaip laikaisi? — klausiu.

— O kaip manai? — atitaria šešėlis. — Stingstu į ragą, o ir maistas klaikus.

— Jis tvirtina, kad tu kasdien gauni prasimankštinti.

— Prasimankštinti? — pasipiktina šešėlis. — Kiekvieną mielą dieną Vartų Sargas išsitempia mane iš čia ir verčia padėti jam deginti kritusius žvėris. Tai bent mankštelė.

— Ar tikrai viskas jau taip blogai?

— Kažin ar kam apsiverstų liežuvis sakyti, kad tai šokiai ir žaidimai. Mes pakrauname maitą į vežimą ir tempiame į Obelyną, ten išverčiame, apipilame žibalu ir padegame. Bet prieš tai Vartų Sargas kirstuvu dar nukerta negyvėliams galvas. Turbūt matei jo neprilygstamą įrankių kolekciją, ar ne? Kaip kažin ką, tam vyrukui galvoj negerai. Tik duok jam valią — sukapos į gabalėlius viską, kas tik pasipainios po ranka.

— Ar Vartų Sargas — vienas iš miestiečių?

— Ne, nemanau, kad jis būtų vietinis. Vyrukas taip ir mėgaujasi visokiais negyvėliais — tik duok jam. O miestiečiams tai visai svetima, jie tiesiog nekreipia dėmesio. Jeigu ir kreiptų — kas iš to? Mes jau sunaikinome gyvą galą tų žvėrių lavonų. Šįryt radome trylika negyvų — tuos dar reikės sudeginti.

Šešėlis kulnais rausia įšalusią žemę.

— Radau žemėlapį, — vėl prabyla. — Puikus žemėlapis, nubraižytas kur kas geriau, nei tikėjausi. Pastabos irgi labai vertingos. Tik štai — šiek tiek susivėlinai.

— Aš sirgau, — sakau jam.

— Girdėjau. Ir vis vien žemėlapį gavau jau prasidėjus žiemai, vadinasi — per vėlai. Man jo reikėjo anksčiau. Būčiau galėjęs neskubėdamas regzti planą.

— Planą? Kokį planą?

— Pabėgimo planą, kokį daugiau! Nejaugi manai, kad žemėlapio man prisireikė vien tam, kad turėčiau ką tyrinėti savo malonumui?

Purtau galvą.

— Tikėjausi, kad man paaiškinsi, kas ir kaip yra šitame Mieste. Šiaip ar taip, juk tau liko beveik visi bendri mūsų prisiminimai.

— Tik pamanykit, — irzta šešėlis. — Na taip, man liko dauguma mūsų prisiminimų, bet ką turėčiau su jais veikti? Kad jie įgytų prasmę, mudviem reikėtų vėl susijungti, o kaip tik šito mes ir nesulauksime. Jei pamėginsime bent pirštą pakrutinti, mus iškart atskirs visiems laikams, nebeleis nė susitikti. Ne, šitaip neišdegs. Štai kodėl privalau viską sugalvoti pats. Turiu suprasti, kaip viskas sutvarkyta šitame Mieste.

— Na, ir kaip? Ką nors supratai?

— Šį tą supratau. Bet kol kas nieko negaliu tau atskleisti. Kol neturėsiu daugiau detalių, kol nesurinksiu pakankamai įrodymų, vargu bau man pavyks tave įtikinti. Duok man šiek tiek laiko — tikiuosi, tada jau galėsiu iškloti tau viską. Tik baiminuosi, kad nebūtų per vėlu. Kai užslinko žiema, aš sparčiai silpstu, jėgos mažėja sulig kiekviena diena. Gal man ir pavyks kaip reikiant apgalvoti pabėgimo planą, bet štai ar užteks jėgų jį įgyvendinti? Dėl to man ir reikėjo žemėlapio anksčiau.

Užverčiu galvą, žvelgiu į vinkšną. Pro šakas matau žiemos dangaus mozaiką.

— Bet iš čia juk neįmanoma pabėgti, — sakau. — Tu peržiūrėjai žemėlapį, tiesa? Turėjai įsitikinti: jokio išėjimo nėra. Čia — Pasaulio galas.

— Gal čia ir tikrai Pasaulio galas, bet išėjimas iš jo privalo būti. Dėl to nėmaž neabejoju. Tu tik pažvelk į dangų. Kaip manai, kur keliauja tie paukščiai, kurie nevaržomi perskrenda Sieną? Ogi į kitą pasaulį. Jei ten, už Sienos, nieko nebūtų, nereikėtų nė pačios Sienos — kuriems galams tuomet aptverti visą teritoriją? Kur nors toje Sienoje būtinai turi būti plyšys...

— O gal...

— Palik tai man, aš rasiu būdą iš čia išsikapstyti, — šešėlis neleidžia man nė prasižioti. — Mudu būtinai iš čia ištrūksime. Visai nenoriu mirti šitoje pašvinkusioje skylėje.

Jis vėl kulnu ima rausti žemę.

— Pakartosiu tą patį, ką sakiau iš pat pradžių: kažkas čia negerai. Pragaištingas šis Miestas, tokio neturėtų būti. Žinau tai, ir tiek. Esu tuo tikras labiau nei bet kada. Visa bėda, kad Miestas pergedęs tobulai . Išsigimusi kiekviena menkiausia dalelė, tad tame jo išsigimime neaptiksi jokios kliauties. Jis vientisas, be jokio plyšelio. Štai šitoks... — šešėlis brėžia kulnu apskritimą.

— Miestas — tai uždaras ratas, — tvirtina jis. — Štai toks. Dėl to, kuo ilgiau išbusi jame, tuo labiau tau ims atrodyti, kad viskas yra taip, kaip ir turėtų būti. Suabejosi visais ankstesniais savo vertinimais. Ar supranti, ką sakau?

— Taip, aš ir pats tai pajutau. Jaučiausi toks suglumęs. O kartais atrodo, kad pats ir esu visų rūpesčių priežastis.

— Nieko panašaus, — užginčija šešėlis, greta apskritimo kulnu braižydamas kažkokį raizginį. — Mudu su tavimi esame teisūs. O jie — jie klysta, neabejotinai. Privalai tuo tikėti, kol tikėti tau dar užtenka jėgų. Kitaip Miestas praris tave su visa savastimi ir visa kuo.

— Kaip gali tvirtinti, kad mudu — neabejotinai teisūs? Ką tai reiškia? O ką reiškia tai, kad jie taip pat neabejotinai klysta? Aš nebeturiu prisiminimų, nebeturiu su kuo viską lyginti, tad iš kur galiu žinoti, kas iš tikrųjų teisus, o kas klysta?

Mano šešėlis linguoja galvą.

— Pamėgink pažvelgti šitaip. Iš pažiūros nekyla abejonių: Mieste esama visko, ko reikia, kad jis per amžius išlaikytų saugumą, stabilumą ir ramybę. Kad ir kas atsitiktų, tvarka čia išlieka nuostabiai pastovi. Tačiau Miestas, prilygstantis amžinajam varikliui, — dalykas, neįmanomas net teoriškai. Vadinasi, kažkur esama kažkokios slaptos gudrybės. Sistema be energijos šaltinio negali egzistuoti.

— Na, ir kaip? Ar išsiaiškinai, iš kur tas variklis ima energiją ir kur ją išeikvoja?