Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Nors ne, vadinti tai „dramblių kapinėmis“ būtų netikslu. Tai anaiptol ne laidojimo teritorija, kurioje būtų įkurdinami negyvi prisiminimai. Veikiau reikėtų vadinti tai „dramblio kaulo apdorojimo įmone“. Kaip tik ten žmogus išrūšiuoja nesuskaičiuojamus prisiminimus ir žinių trupinėlius, atrinktas detales jungia į sudėtingas grandines, šias grandines sunarsto į dar sudėtingesnius mazgus — ir galiausiai iš viso to išeina pažintinė sistema. Juk tai pati tikriausia gamykla, o tu — jos direktorius. Deja, į pačią įmonės teritoriją tau užginta įžengti. Kad ten patektum, reikalingas tam tikras preparatas — panašiai kaip knygoje Alisa Stebuklų šalyje .

— Vadinasi, mūsų elgesio modelius lemia nuorodos, siunčiamos iš tos dramblio kaulo apdorojimo įmonės?

— Tiesiai į dešimtuką, — pareiškė seniokas. — Kitais žodžiais tariant...

— Minutėlę! Noriu kai ko paklausti.

— Žinoma, žinoma, klausk.

— Esmę aš, regis, apčiuopiau. Bet štai kur bėda: juk tie elgesio modeliai toli gražu nelemia visų mūsų veiksmų kasdieniu, paviršiniu lygiu. Sakykime, atsikeliu rytą ir renkuosi, ką pusryčiams gersiu su skrudinta duona: pieną, kavą ar arbatą. Tiktai nuo mano nuotaikos priklausys, ką pasirinksiu, argi ne taip?

— Visiškai teisingai, — linktelėjo profesorius. — O dar labiau viską komplikuoja tai, kad pasąmoninis žmogaus mąstymas be paliovos keičiasi. Tarsi tai būtų kokia enciklopedija, kurios naujas, pataisytas, leidimas pasirodo kasdien. Norint stabilizuoti žmogaus sąmonę, būtina susidoroti su dviem probleminiais mazgais.

— Probleminiais mazgais? — negalėjau patikėti. — Iš kur atsiranda kažkokie probleminiai mazgai? Juk kalbame apie idealiai normalius žmogaus veiksmus.

— Na jau, na jau, — susiraukė profesorius. — Jei gilinsimės, baigsis tuo, kad teks remtis teologinėmis sampratomis. Jeigu jau taip nori, sakykime šitaip: esminis klausimas toks — ar visi žmogaus veiksmai iš anksto nulemti dieviškųjų galių, ar nuo pradžios iki pat galo esame už juos atsakingi patys? Savaime suprantama, naujųjų amžių mokslas nuolat pabrėžia žmogaus organizmo fiziologinį spontaniškumą. Tačiau tik pamėgink paklausti, kas iš tikrųjų tas spontaniškumas yra, ir čia pat įsitikinsi, kad niekas negali pasiūlyti padoresnio atsakymo. Niekas neturi rakto, kuriuo galėtų atrakinti mumyse glūdinčią dramblio kaulo apdorojimo įmonę. Froidas, Jungas ir visa ta jų šutvė prirašė ištisas paklodes, kurdami teorijas, bet iš tiesų nuveikė tik tiek, kad sukūrė žargoną — kad žmonės turėtų apie ką šnekėti. Kitaip sakant, psichikos reiškiniams suteikė šiokį tokį mokslinį atspalvį.

Čia profesorių vėl ištiko nevaldomo juoko protrūkis. Ocho cho cho. Mudviem su storuliuke neliko nieko kita, tik laukti, kol jis išsijuoks.

— Na, o aš pats krėstas iš kiek kitokio molio — esu labiau linkęs į praktinius dalykus, — pagaliau vėl prašneko profesorius. — Kas ciesoriaus , atiduokite ciesoriui , o prie viso kito nekiškite nagų. Šiaip ar taip, metafizika — nebent tik semantinės vingrybės pokalbiui palaikyti. Pirmiausia reikėtų dar daug ką nuveikti čia ir dabar, o tik paskui mėginti išvelėti realybę iš visko, kas pakliuvo po ranka. Na, kad ir mūsų minėta juodoji dėžė. Gali tiesiog nustumti ją į šalį nė nepalietęs, bet gali ja ir pasinaudoti. Tik štai... — profesorius teatrališkai iškėlė pirštą, — tik štai — reikia išspręsti dvi minėtąsias problemas. Pirma — spontaniškas žmogaus elgesys kasdieniu, paviršiniu lygiu. O antra — pokyčiai pačioje juodojoje dėžėje: jie neišvengiami, nes gyvendamas žmogus nepaliaudamas kaupia patirtį. Taigi šių problemų taip lengvai neišspręsi — nei vienos, nei kitos. Taip yra todėl, kad, kaip pats sakei, ir viena, ir kita žmogui visiškai normalu. Kol gyvas, žmogus nuolat išgyvena naujus potyrius, ir tie potyriai kaupiasi sulig kiekviena akimirka. Liautis kaupus patirtį reiškia mirti.

Tai ir pakišo man hipotezės idėją. O kas nutiktų, jeigu žmogaus juodąją dėžę įšaldytum viename laiko taške? Jeigu vėliau ji vėl keistųsi — nesvarbu, tegul sau keičiasi. Tačiau išliktų ir ta, vienoje akimirkoje sustingusi juodoji dėžė, ir prireikus galėtum pasinaudoti ja tokia, kokia ji buvo fiksuotame laiko taške. Procesą galima palyginti su žaibišku produktų užšaldymu.

— Minutėlę! Bet juk tai reiškia, kad vieno žmogaus pasąmonėje turėtų tilpti dvi skirtingos pažintinės sistemos?

— O tu tikrai greitas viską perprasti, — pareiškė seniokas. — Malonu įsitikinti, kad nesuklydau, kai ką tavyje įžvelgęs... Taip, pažintinė sistema A liktų tokia, kokia yra, tuo tarpu antroji ir toliau keistųsi — A’, A’’, A’’’... nesustodama nė akimirkos. Galime palyginti su laikrodžiu: tarkime, turi juos du, dešinėje kišenėje — sustojęs, o kairėje — einantis. Gali išsitraukti, kurį nori ir kada tik nori.

Antrąją problemą mėginame spręsti tuo pačiu principu: atkirsdami visas įmanomas pažintinės sistemos A sąsajas su paviršiniu lygiu. Supranti?

Aš nesupratau.

— Kitais žodžiais tariant, nugrandome paviršių, panašiai kaip dantų gydytojas nugrando akmenis nuo dantų, ir paliekame tik sąmonės šerdį. Nepaliekame jokios erdvės paklaidai. Nulaupome nuo pažintinės sistemos išorinius sluoksnius, užšaldome ją ir laikome slaptoje ertmėje. Štai tokia ir yra pirminė perskirstymo proceso schema. Prieš prisijungdamas prie Sistemos, buvau sukūręs maždaug tokį teorinį pagrindą.

— Kad vėliau galėtumėte imtis operuoti smegenis?

— Taip, bet operuoti ketinau tik būtinybės spiriamas, — pripažino profesorius. — Nėmaž neabejoju: jeigu būčiau galėjęs tęsti tyrinėjimus, ilgainiui operuoti jau nebūtų būtina. Panašių rezultatų būtų įmanoma pasiekti jutimų blokavimo parahipnoze ar kitomis išorinėmis procedūromis. Bet kol kas vienintelis būdas pasiekti tikslą yra elektrostimuliacija. Tai yra dirbtinai pakeičiami nerviniai impulsų srautai, sklindantys neuroninėmis smegenų grandinėmis. Nieko ypatingo. Tik nežymiai modifikuota procedūra, kokias paprastai atliekame gydydami psichozę ar epilepsiją. Blokuojame elektrinius impulsus, kuriuos perduoda... O gal galėtume išsiversti be techninių detalių?

— Jei tik galite jūs — tikrai neprieštarausiu.

— Taigi esmė tokia: įdiegiame skirstymo dėžę, kuri atitinkamai nukreipia smegenų bangas. Kažkas panašaus į geležinkelio iešmą. Tada implantuojame elektrodus drauge su mažyte baterija — kad, sulaukusi iš anksto nustatyto signalo, paskirstymo dėžė persijungtų iš vienos pozicijos į kitą: spragt — spragt.

— Ar norite pasakyti, kad man į galvą prigrūdote elektrodų ir dar bateriją?

— Žinoma.

— Tiesiog nuostabu, — pareiškiau. — Trūksta žodžių.

— Tiktai nereikia panikos! Ne taip jau baisu, kaip galbūt atrodo. Juk tas implantas — tik pupelės dydžio, be to, tarp mūsų esama daugybės žmonių, kurie vaikšto su širdies stimuliatoriais ir panašiais įtaisais kitose kūno dalyse.

Tai štai. Pirminė pažintinė sistema — toji grandinė, kurią prilyginome sustojusiam laikrodžiui — yra uždara. Kartą patekęs į šią grandinę, ničnieko nebeįstengsi suvokti savo paties minčių tėkmėje; kitaip sakant, sąmoningai nebesuprasi nei ką mąstai, nei ką darai. Jeigu nebūtume šitaip jos sutvarkę, juk neatsispirtum pagundai savo nuožiūra pertvarkyti šią pažintinę sistemą.

— Tačiau apnuoginus sąmonės šerdį kyla pavojus ją apšvitinti. Taip po operacijos man sakė vienas jūsų darbuotojų.

— Visiškai teisingai. Bet tuo metu šito dar tvirtai nežinojome. Dirbome, remdamiesi prielaidomis. Na taip, atlikome keletą eksperimentų su žmonėmis. Nenorėjome iš karto rizikuoti su tokia vertinga medžiaga kaip jūs, kalkutekai. Sistema parinko mums dešimt žmonių bandymams. Juos mes ir operavome pirmiausia, o paskui stebėjome rezultatus.