Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— O kas tie žmonės?

— Šito Sistema mums neatskleidė. Tiesiog dešimt sveikų jaunų vyrų, neturinčių jokių užregistruotų psichikos nukrypimų. Visų intelekto koeficientas — ne mažiau kaip 120. Tokias sąlygas mes ir tekėlėme. Bandymo rezultatai pernelyg nenudžiugino, bet vis dėlto buvo patenkinami. Septyniems iš dešimties bandomųjų skirstymo dėžė veikė be jokių sutrikimų. Kitiems trims — ne; jie negalėjo persijunginėti iš vienos pažintinės sistemos į kitą: arba jos susimaišydavo, arba įsijungdavo abi iš karto.

— Kas atsitiko tiems trims, kurių pažintinės sistemos susimaišė?

— Atkūrėme tokią jų smegenų struktūrą, kokia buvo iki operacijos, atjungėme skirstymo dėžę. Tai jiems visiškai nepakenkė. Tuo pat metu tęsėme septynių sėkmingai operuotųjų mokymus, ir netrukus išryškėjo keletas problemų. Viena jų — techninio pobūdžio, kitos — susijusios su pačiais subjektais. Visų pirma skirstymo dėžė suklysdavo atpažindama signalą, į kurį turėjo reaguoti ir persijungti. Tam iš pat pradžių naudojome penkiaženklį skaičių, bet dėl balažin kokios priežasties kai kurių bandomųjų dėžė sureagavo į vynuogių sulčių kvapą. Tai paaiškėjo kartą pietaujant...

Storuliuke greta manęs prunkštelėjo, bet man anaiptol ne juokai buvo galvoj. Netrukus po to, kai man įdiegė gebėjimą atlikti perskirstymą, pajutau, kad smarkiai padidėjo jautrumas įvairiausiems kvapams. Pavyzdžiui, galėčiau prisiekti: vos užuodęs rubuilės merginos arbūzų aromato tualetinį vandenį, pradėdavau girdėti balažin kokius garsus. Jei pažintinė sistema persijungia kaskart, kai užuodi kokį nors kvapą, viskas gali baigtis netgi labai liūdnai.

— Šią problemą išsprendėme, tarp skaičių įterpdami dar ir tam tikras išsklaidytas garso bangas. Kitaip sakant, savotiškus iškvietimo ženklus, sukeliančius reakcijas, beveik nesiskiriančias nuo reakcijų į tam tikrus kvapus. Antroji su pačiu individu susijusi problema pasireikšdavo tuo, kad skirstymo dėžė sėkmingai persijungdavo, bet išsaugota pažintinė sistema taip ir nepradėdavo veikti. Kruopščiai ištyrinėję visas įmanomas tikimybes, galiausiai įsitikinome, kad problemos užuomazgos slypėjo pačioje pradinėje subjekto pažintinėje sistemoje. Tiesiog subjekto sąmonės šerdis buvo dar nestabili arba labai išretinta. Na taip, tie vyrai visi buvo sveiki ir pakankamai protingi, tačiau psichologiškai jų tapatybės suvokimas nebuvo galutinai susiformavęs. Arba priešingai: tapatybė susiformavusi, bet ir visą pasaulį suvokia griežtai pagal tą tapatybę, tad su tais žmonėmis ničnieko negalėjome nuveikti. Išvada aiški: netgi operacija toli gražu nelaiduoja, kad operuotasis kada nors sugebės atlikti perskirstymą. Buvo visiškai aišku, kad čia pasireiškia ekranavimo veiksnys.

Taigi galų gale bandomųjų liko trys. Ir visais trimis atvejais skirstymo dėžė be sutrikimų reaguodavo į numatytą iš anksto iškvietimo ženklą ir persijungdavo, užšaldyta pažintinė sistema pradėdavo veikti ir funkcionuodavo stabiliai bei efektyviai. Taigi dar mėnesį triūsėme, papildomai eksperimentuodami su tais trimis subjektais, ir tada mums buvo atvertas kelias tolesnei veiklai...

— Ir tada, kaip suprantu, jūs jau iš peties ėmėtės diegti gebėjimą perskirstyti?

— Būtent. Kitas darbų etapas buvo toks: įvairiausiais testais ir apklausomis reikėjo įvertinti beveik penkis šimtus kalkutekų. Iš jų atrinkome dvidešimt šešis — sveikus, vyriškos lyties, be jokių užregistruotų psichikos sutrikimų; tokius, kuriuos labai sunku suvaržyti bet kokia psichologine priklausomybe ir kurie pajėgia patys kontroliuoti savo veiksmus bei emocijas. Darbelio buvo iki kaklo. Mat testais ir apklausomis toli gražu neįmanoma išsiaiškinti visko, lieka pernelyg daug baltų dėmių, tad paprašiau Sistemos užvesti kiekvienam iš jūsų bylą ir surinkti visą įmanomą informaciją. Sukaupėme žinias apie jūsų tėvus, vaikystės aplinką, auklėjimo ypatumus, pasiekimus mokykloje, seksualinį gyvenimą, polinkį į alkoholį... vienu žodžiu, apie viską, kas tik įmanoma.

— Vieno dalyko vis dar nesuprantu, — įsiterpiau. — Iš viso to, ką girdėjau, galima spręsti, kad mūsų sąmonės šerdis, mūsų juodosios dėžės laikomos Sistemos saugykloje. Kaip šitai įmanoma?

— Mes labai kruopščiai išstudijavome jūsų pažintines sistemas. O tada sukūrėme kopijas, kurios ir buvo išsaugotos pagrindinio kompiuterio duomenų banke. Padarėme tai lyg ir apsidrausdami — tam atvejui, jeigu jums kas atsitiktų ir pakliūtumėte į bėdą.

— Visiškai tikslias kopijas?

— Ne, žinoma, nevisiškai. Tačiau funkcionaliai jos iš tikrųjų labai artimos originalui, kadangi, efektyviai nugrandžius išorinius sluoksnius, kopijuoti pasidarė daug paprasčiau. Galiu detalizuoti: kiekvieną kopiją įdėjome į tris plokštumines koordinačių sistemas, drauge pridėdami ir hologramą. Senesniems kompiuteriams tokia užduotis būtų neįkandama, tačiau naujosios kartos kompiuteriuose įdiegta nemaža funkcijų, analogiškų dramblio kaulo apdorojimo įmonei, tad jie sugeba susidoroti su tokiomis sudėtingomis psichinėmis konstrukcijomis. Supranti, tai fiksuotos struktūrinės kartografijos problema. Gana painus dalykas, bet tau, kaip neprofesionalui, pasistengsiu išdėstyti kuo paprasčiau. Kontūrų braižymo schema veikia maždaug šitaip: pirmiausia į kompiuterį įvedame elektrinių tavo sąmoningo mąstymo impulsų modelį. Sulig kiekvienu įrašu jo struktūra šiek tiek keičiasi. Taip atsitinka dėl to, kad tavo sąmonės dalelės nuolat persigrupuoja: į kiek kitokias grandines, o šios savo ruožtu susipina į skirtingus mazgus. Kai kurie šių pokyčių, vertinant kiekybiškai, būna reikšmingi, kiti — ne tokie reikšmingi. Kompiuteris juos išrūšiuoja: nereikšminguosius atmeta, o likusius sudėsto į pagrindinį brėžinį. Ši procedūra kartojama, kartojama ir kartojama — šimtus tūkstančių kartų. Tarsi be galo be krašto dėtume vieną ant kito kino juostos kadrus. O paskui, kai jau įsitikiname, kad kompozicijos reljefiškumas nebedidės, gautąjį modelį išsaugome kaip tavo juodąją dėžę.

— Ar norite pasakyti, kad padauginote pačias mūsų esybes?

— Ne, nieko panašaus. Žmogaus savasties nukopijuoti neįmanoma. Aš padariau tik tiek: užfiksavau tavąją pažintinę sistemą fenomenologiniu lygmeniu. Ir tasai sukurtas modelis yra apribotas laike — tai yra egzistuoja tam tikruose laiko rėmuose. Susidūrus su smegenų lankstumu, mums nelieka nieko kita, kaip iškelti rankas ir prisipažinti pralaimėjus. Bet tai, ką minėjau, — dar ne viskas, ką mums pavyko nuveikti. Mes sėkmingai sukūrėme informacijos, gautos iš tavo juodosios dėžės, kompiuterinę vaizdinę išraišką.

Tai sakydamas profesorius pirmiausia nužvelgė mane, o paskui — ir savo putliąją dukraitę.

— Tavo sąmonės šerdyje vykstančius procesus mums pavyko užfiksuoti vaizdais tarsi vaizdajuostėje. Anksčiau dar niekas šito nedarė. Nes nebuvo įmanoma. O aš pasistengiau, kad taptų įmanoma. Atspėk, kaip man tai pavyko.

— Net nenutuokiu.

— Rodžiau tiriamiesiems įvairius daiktus, paskui išanalizuodavau jų smegenyse vykstančias elektromagnetines reakcijas į kiekvieną daiktą. Tada konvertuodavau jas į skaitmeninę išraišką, o pagal šią savo ruožtu išdėstydavau taškus. Ankstyvuosiuose etapuose gaudavau tik labai primityvius vaizdinius. Tačiau daugybę sykių kartojant bandymus, įvedant pataisas, pridedant trūkstamas detales galų gale man pavyko kompiuterio ekrane atkurti tai, ką matė subjektas. Tiesa, viskas toli gražu nebuvo taip lengva, kaip gali pasirodyti iš mano pasakojimo, bet iš esmės padariau kaip tik tai. Taigi, atlikus tuos pačius veiksmus balažin kiek kartų, pagaliau pavyko suvesti į kompiuterį tokius tikslius vaizdinius, kad jis jau galėjo automatiškai atkurti juos iš pačių smegenų elektromagnetinės veiklos. Su tokiomis užduotimis kompiuteris susidoroja išties neprilygstamai.