Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Štai ir klysti, — lyg niekur nieko paprieštaravo profesorius. — Gal dabar tu ir išgyvenai tai kaip tikrą prisiminimą, bet iš tikrųjų tai buvo dirbtinis tiltas, kurį susirentei tu pats. Suprask, tarp tavo paties tapatybės ir mano suredaguotos bei įdiegtos sąmonės esama plyšių — tai visiškai natūralu. Taigi kad patvirtintum savo paties egzistenciją, tu per tuos plyšius nutiesei tiltus.

— Nesuprantu. Anksčiau man nė karto nėra nutikę ničnieko panašaus. Kodėl dabar lyg perkūnas iš giedro dangaus mane turėjo užgriūti kažkokie tiltai?

— Ogi todėl, kad perjungiau skirstymo dėžę į trečiąją grandinę, — paaiškino profesorius. — Bet verčiau papasakosiu viską iš eilės. Aiškinti be tvarkos bus sunku ir man pačiam, ir tu nieko nesuprasi.

Nugurkiau gerą gurkšnį viskio. Visa šita šūdliava jau virto tikru košmaru.

— Kai vienas po kito išmirė pirmi aštuoni operuotieji, mane išsikvietė Sistemos centras. Paprašė nustatyti mirties priežastį. Tiesą sakant, visiškai nenorėjau į tai veltis, bet kadangi pats ir sukūriau technologiją, o dabar dar paaiškėjo, kad tai — gyvybės ar mirties klausimas, tad negalėjau numoti ranka. Kad ir kaip būtų, nuskubėjau kur kviečiamas. Jie nusakė man mirties aplinkybes, parodė skrodimo rezultatus. Kaip jau sakiau, visi aštuoni mirė vienodai ir dėl neaiškių priežasčių. Taip ir nepavyko aptikti jokių akivaizdžių kūno ar smegenų sužalojimų. Visi aštuoni paprasčiausiai miegodami liovėsi kvėpuoti.

— Tai jums taip ir nepavyko nustatyti mirties priežasties?

— Taip ir nepavyko. Žinoma, keletą hipotezių galiu pateikti. Jeigu dėl kokios nors priežasties skirstymo dėžės jų smegenyse perdegė ar paprasčiausiai išsijungė, ar tuomet negalėjo abi pažintinės sistemos susimaišyti ir perkrauti smegenų funkcijas? O gal čia kaltos visai ne skirstymo dėžės? Galbūt pačiame sąmonės šerdies atpalaidavimo, kad ir labai trumpai, principe slypi kokia nors esminė klaida? Galbūt žmogaus smegenys šito išvis nepajėgios ištverti? — Profesorius valandėlę patylėjo ir užsitraukė antklodę iki pat smakro.

— Nejaugi smegenų autopsija nieko neatskleidė?

— Smegenys — ne skrudintuve ir ne skalbiamoji mašina. Kodai ir jungikliai smegenyse neįžiūrimi paprasta akimi. Mes kalbame apie nematomų elektros krūvių srauto nukreipimą kita grandine, taigi jei po subjekto mirties ir išimsi skirstymo dėžę, tyrinėk ją netyrinėjęs — nieko nepeši. Gyvose smegenyse nukrypimus nuo normos galime aptikti, bet mirusiose — niekaip. Žinoma, tokius dalykus kaip kraujo krešuliai ar navikai nustatyti nesunku, bet šiuo atveju neradome nieko panašaus. Visų aštuonių smegenys buvo visiškai švarios.

Nenuleidome rankų. Iš likusiųjų gyvų bandomųjų dešimt vėl pasikvietėme į laboratoriją ir ištyrėme visais įmanomais būdais. Skenavome smegenis, perjunginėjome pažintines sistemas iš vienos į kitą — kad įsitikintume, jog skirstymo dėžės veikia be sutrikimų. Be to, visus smulkiai iškamantinėjome. Klausėme, ar jiems nepasireiškia kokios nors fizinės negalios, ar nekamuoja garsinės arba vaizdinės haliucinacijos. Tačiau nė vienas niekuo nesiskundė, nenustatėme jokių sutrikimų, kuriuos vertėtų paminėti. Visi dešimt buvo absoliučiai sveiki, visi sėkmingai dirbo, be jokių trukdžių atlikdavo perskirstymo užduotis. Neliko nieko kita, kaip susitaikyti su išvada, kad tų aštuonių neišgyvenusiųjų smegenyse a priori būta kažkokios ydos, dėl kurios perskirstymo užduotims jie išvis buvo netinkami. Kokia galėtų būti ta yda — šito net nenumanėme. Šį klausimą teko palikti ateičiai, bet neišspręsti jo irgi negalėjome — būtinai reikėjo atsakyti į jį dar prieš mėginant diegti perskirstymo funkciją antrai bandomajai grupei.

Netrukus paaiškėjo, kad mūsų išvada klaidinga. Per artimiausią mėnesį mirė dar penki operuotieji, trys iš jų — iš tų pačių dešimties, kuriuos taip kruopščiai tyrėme papildomai. Išnarstome juos po kaulelį ir, remdamiesi tyrimų rezultatais, paskelbiame tinkamais perskirstymui, o netrukus jie ima ir numiršta nė nemirktelėję! Turbūt nereikia nė sakyti, kad mums tai buvo smūgis žemiau juosmens. Pusė iš mūsų dvidešimt šešių tiriamųjų ima ir padeda šaukštą, o mes netgi nesugebame perprasti priežasties! Klausimą, kas tinkamas įdiegti perskirstymo funkciją, o kas — ne, teko išvis atmesti; įsitikinome, kad esminė klaida įsivėlė kažkur pačioje programoje. Matyt, pati persijunginėjimo iš vienos pažintinės sistemos į kitą idėja buvo klaidinga iš pat pradžių. Tuo metu pateikiau Sistemai pasiūlymą nedelsiant įšaldyti projektą. Išimti skirstymo dėžes likusiems gyviems iš galvų ir nutraukti visus numatytus perskirstymo darbus. Tvirtinau, kad jeigu tučtuojau to nepadarysime, neteksime visų. Ir štai kokio atsakymo sulaukiau iš Sistemos: apie tai negali būti nė kalbos. Mano pasiūlymą jie atmetė.

— Jie – ką?

— Jie atmetė mano pasiūlymą. Supranti, labai greitai paaiškėjo, kad perskirstymas — itin paklausus. Tad tik beviltiškas svajoklis galėjo tikėtis, kad Sistema ramiai numos ranka ir sutiks grįžti į išeities tašką. Be to, nebuvome tikri ir dėl to, kad visi likę bandomieji irgi mirs. Jei bent keli būtų išgyvenę, jie būtų tapę idealiais pavyzdžiais tyrinėjimams planuojant kurti naujos kartos perskirstymo technologijas. Man beliko atsistatydinti.

— Ir galų gale išgyvenau tik aš vienas.

— Visiškai teisingai.

Atkraginau galvą, įsirėmiau pakaušiu į uolą ir perbraukiau ranka apšepusį smakrą. Kažin, kada paskutinį kartą skutausi?

— Tai kodėl nenumiriau aš?

— Tikslaus atsakymo į šį klausimą irgi nežinau, galiu išdėstyti tau tik prielaidas, — vėl ėmėsi pasakoti profesorius. — Tiesa, tai tik hipotezė, ir ta pati — pagrįsta kita hipoteze. Bet... vis dėlto nemanau, kad smarkiai klysčiau... Atrodo, tu nuo pat pradžių naudojaisi ne vienintele pažintine sistema. Netgi pats nežinojai, kad gyveni blaškydamasis nuo vienos tapatybės prie kitos. Prisimink mūsų paradigmą apie du laikrodžius, vieną — vienoje, kitą — kitoje kišenėje. Tikriausiai tu turėjai kažkaip savaime susiformavusią skirstymo dėžę — ir ji suteikė tau tam tikrą psichinį imunitetą.

— Ar galite pateikti kokių įrodymų?

— O kaipgi, galiu. Prieš du ar tris mėnesius dar kartą peržiūrėjau visus dvidešimt šešis įrašus su sąmonės šerdies vaizdine išraiška. Ir tik dabar kai kas krito man į akis. Tavasis buvo pats nuosekliausias, jokios ypatingos sumaišties, beveik jokių šiukšlių. Puikus, logiškas siužetas, beveik tobulas. Puikiausiai tiktų knygai ar filmo scenarijui. Kiti dvidešimt penki nuo tavojo skyrėsi kaip diena nuo nakties. Supainioti, migloti, be sąryšio — vienu žodžiu, kratinys, ir tiek. Kad ir kaip nėriausi iš kailio juos redaguodamas, į visumą jie nesilipdė, nors pasiusk. Kaip buvo, taip ir liko virtinės nesusijusių, sapnus primenančių vaizdinių. Panašių į vaiko terlionę pirštu.

Be paliovos sukau sau galvą: kaip šitaip gali būti? Ir pagaliau priėjau štai tokią išvadą: tai tavo paties darbas. Ne kas kitas, o tu pats suteikei savo įvaizdžiams tam tikrą formą. Tarytum būtum sugebėjęs kažkaip patekti į savąją dramblio kaulo apdorojimo įmonę pasąmonėje — ir ten savomis rankomis iš ilčių susikurpei visą dramblį. Pats šito net nežinodamas!

— Tuo man labai sunku patikėti, — pareiškiau.

— Galiu sugalvoti net keletą prielaidų, kaip tai paaiškinti, — tęsė profesorius. — Vaikystės trauma, netikęs auklėjimas, perdėtas ego sureikšminimas, kaltės jausmas... Kad ir kas tai būtų, kaip tik dėl to ypač sustiprėjo tavo savisauga, užsiauginai itin tvirtą luobą...