Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Nuostabu... — sumurmėjau. — Tiesiog pasakiška.

Vadinasi, tuodu vyrukai, kurie įsiveržė pas mane, nuniokojo mano butą ir perrėžė man pilvą, vis dėlto buvo semiotekai. Ir visi jų išvedžiojimai apie būtinybę nukreipti Sistemos dėmesį tebuvo pasakėlės, ir tiek. O aš ėmiau ir įmoklinau tiesiai į jų išraustą vilkduobę.

— Vadinasi, mano likimas nulemtas. Aš užspeistas į kampą. Mane medžioja abi pusės, o jei ir pavyktų kaip nors saugiai nugulti ant dugno, mano gyvenimas vis vien baigtas.

— Na ne, nebaigtas. Tu gyvensi ir toliau. Tik kitame pasaulyje.

— Numirti ar persikelti į kitą pasaulį — tai bent skirtumas, — suniurzgiau. — Paklausykite. Gal aš ir ne kažin kas, bet tasai aš — visa, ką turiu. Galbūt jums ir prireiktų didinamojo stiklo, norint rasti mano veidą bendroje mokyklos baigimo fotografijoje. Galbūt neturiu nei draugų, nei šeimos. Taip, pats puikiai visa tai žinau. Bet kad ir kaip keista gali pasirodyti, šiuo gyvenimu aš visiškai patenkintas. Galbūt taip yra todėl, kad ta jūsų nupasakota dvilypė mano asmenybė pavertė jį nesibaigiančia komedija. Aš pats juk negaliu to žinoti, ar ne? Bet kad ir kokios būtų priežastys, būti savimi man visai patiko. Ir aš visiškai nepageidauju kur nors persikraustyti. Nenoriu jokių vienaragių už tvoros.

— Ne tvoros, — pataisė mane profesorius. — Sienos.

— Sumautas skirtumas! Tvoros, sienos — man jos visiškai nereikalingos! — putojau. — Tikiuosi, turiu teisę bent jau įsiusti?

— Na... Šiomis aplinkybėmis, ko gero, nirštų kiekvienas, — sutiko profesorius ir pasikasė ausį.

— Kiek suprantu, visa atsakomybė už tai, kas nutiko, tenka jums. Tai jūs prisivirėte košės, o ją srėbti turiu ir aš! Tai jūs, šundaktaris nelemtas, prigrūdote žmonėms į galvas velniaižin kokių elektros grandinių, tai jūs suklastojote visus leidimus, kad įbruktumėte man dar vieną klastotę — tą perskirstymo užduotį, tai dėl jūsų kaltės juoda katė perbėgo tarp manęs ir Sistemos, tai jūs paleidote mano pėdsakais semiotekus, tai jūs įviliojote mane į šitą pragaro skylę — ir pagaliau sudaužėte į šipulius visą mano pasaulį! Visa tai šiurpiau už patį baisiausią siaubo filmą! Po šimts velnių raguotų, kas toks manote esąs? Man nusišvilpt, ką manote! Tučtuojau padarykite taip, kad viskas mano galvoje vėl būtų kaip buvę!

Profesorius tik kažką niurgztelėjo.

— Man atrodo, jis sako tiesą, seneli, — įsiterpė putlioji mergina. — Kartais tu taip iki ausų pasineri į tai, ką darai, kad nė nesusimąstai apie visas tas kančias, į kurias įstumi kitus. Prisimeni eksperimentą, kai bandei prikniedyti plaukmenis prie čiurnų? Privalai kaip nors jam padėti.

— Garbės žodis, aš tikrai maniau, kad darau tik gera. Tik aplinkybės klampino mus vis giliau! — sudejavo seniokas. — O dabar viskas galutinai išslydo man iš rankų. Ničnieko nebegaliu pakeisti! Negali ir tu.

— Nuostabu, — pareiškiau.

— Žinau, žinau, tai ne kažin kiek gali paguosti, — visai nukabino nosį profesorius, — bet nemanyk, kad viskas jau prarasta. Kai tik atsidursi tame kitame pasaulyje, galėsi perkelti į jį viską, ką turėjai šiame — viską, ko ne savo valia turėsi atsisakyti.

— Atsisakyti?

— Taip, — patvirtino profesorius. — Tu prarasi viską, ką turėjai čia. Bet visa tai bus ten.

26 Jėgainė

Kai pasakau Bibliotekininkei apie savo ketinimus keliauti į Jėgainę, ji išsyk apsiniaukia.

— Jėgainė — Girioje, — bando prieštarauti, sužerdama žioruojančias anglis į kibirą su smėliu.

— Pamiškėje, — nesutinku. — Pats Vartų Sargas tikino, kad iki ten eiti visiškai nepavojinga.

— Nesuprantu aš to Vartų Sargo. Gal Jėgainė ir tikrai netoli pakraščio, bet Girioje vis vien tyko pavojai.

— Galai jų nematė. Aš vis vien eisiu. Privalau rasti muzikos instrumentą.

Išgraibiusi visas žarijas, Bibliotekininkė išsemia pelenus ir supila į kibirą. Ji linguoja galvą.

— Aš eisiu kartu, — sako.

— Kodėl? Juk miškai tave baugina. Manęs visiškai nežavi mintis, kad galiu įklampinti tave į pavojų.

— Nieku gyvu neleisiu tau eiti vienam. Giria žiauri, bet tu vis dar šito nesupranti.

* * *

Išsiruošiame į kelią po ūkanotu dangumi; Upės pakrante žingsniuojame tiesiai į rytus. Oras nepaprastai švelnus, ryto gaiva tarytum pranašauja pavasarį. Vėjas nė nedvelkteli, tykiai čiurlena Upė. Po ketvirčio valandos nusitraukiu pirštines, nusivynioju šaliką.

— Tikras pavasaris, — sakau.

— Gal ir taip. Bet tik vienai dienai. Netrukus mus vėl užgrius žiema, — atsako ji.

Praeiname kraštinius namus pietiniame krante; dabar į dešinę nuo kelio plyti tik laukai. Grįstas kelias irgi baigiasi, toliau klampojame paprastu išmintu taku. Tarpuvagiuose boluoja suledėjusio sniego takeliai. Kairėje pusėje, pačiame paupyje, gluosniai svyruokliai svarina šakas iki pat tykiai srūvančio, lygaus it veidrodis vandens. Ant plonyčių šakelių bando tūpti kažkokie smulkūs paukščiukai, bet šios neišlaiko jų svorio, linksta, o paukščiukai bent keliskart strakteli, mėgindami nutūpti patogiau, bet galiausiai purpteli sau. Kairioji Bibliotekininkės ranka glūdi mano palto kišenėje, įsitvėrusi manosios. Kitoje rankoje nešu krepšį su priešpiečiais ir keliomis smulkiomis dovanėlėmis Jėgainės Prižiūrėtojui.

Sulauksime pavasario, ir tuomet daug kas bus lengviau, galvoju jausdamas savo bendražygės rankos šilumą. Jeigu per žiemą išsaugosiu savastį ir jei išgyvens mano šešėlis, tuomet aš ir vėl būsiu toks pat ar beveik toks pat, koks buvęs.

Mudu einame pernelyg neskubėdami, beveik nesišnekėdami — ne dėl to, kad neturėtume ką kits kitam pasakyti, o veikiau dėl to, kad nė nereikia kalbėtis. Dairomės aplinkui: snieguotos kiek akys užmato lomos, paukščiai su raudonų uogų kekėmis snapuose, vešlūs žieminių daržovių laukai, krištolo tyrumo tvenkinėliai, telkšantys upės pakrantėse, sniego kepurėmis pasidabinęs kalvagūbris tolumoje. Kiekvienas naujas reginys — tarsi netikėta dovana.

Pakeliui išvystame būrelį žvėrių, bandančių rupšnoti pageltusią žolę. Nublyškęs jų kailio auksas baigia visai išbalti, šeriai pastebimai pailgėję, vilna kur kas tankesnė nei rudenį. Tačiau tik metus akį matyti, kad žvėris kamuoja badas — jie visiškai sulysę, apgailėtini. Ant nugaros po kailiu barkšo mentės tarsi kokio persenusio baldo spyruoklės, kojos panašios į verpstes, sąnariai sutinę. Lūpų kampučiai liūdnai nukarę; žvėrys atrodo išsekę, gyvybė nebešvyti jų akyse.

Grupelėmis po tris ar keturis jie klydinėja po laukus, tačiau aptikti kokią uogą ar maistui tinkamos žolės kuokštą pasitaiko nedažnai. Aukštai ant medžių šakų galbūt dar užsilikęs vienas kitas riešutas, bet jų žvėrys negali pasiekti: jie stoviniuoja po medžiais, ilgesingai žvelgdami aukštyn, į paukščius, nulasiojančius net šį menkutį maistą.

— Kodėl žvėrys nenuėda laukuose auginamo derliaus? — klausiu.

— To aš ir pati nežinau, — atsako ji. — Bet taip jau yra. Žvėrys neėda jokio Miestui skirto maisto. Nors jie mielai ėda tai, kuo juos šeriame, tačiau patys nieko neliečia.

Keletas žvėrių, parietę po savimi kojas, geria vandenį iš paupio tvenkinėlio. Einame pro pat juos, bet jie net nepakelia galvų. Balti jų ragai atsispindi vandenyje — atrodo lyg Upės dugne nugrimzdę kaulai.

* * *

Laikydamiesi Vartų Sargo nurodymų, pusę valandos žingsniuojame paupiu, praeiname Rytinį tiltą ir iš tiesų pasiekiame takų sankirtą: dešinėn suka siauras takelis, kurio nežinodamas nė nepastebėtum. Abipus tako laukai užžėlę aukšta žole — ši pievų juosta skiria dirbamus plotus nuo Rytinės girios pakraščio.