Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Kitais žodžiais tariant, — įsiterpiau, — tai nemirtingumas?

— Na štai, pagaliau į dešimtuką! Žmogus savo mintyje yra nemirtingas. Sakant tiksliau — ne visai nemirtingas, tačiau amžinai, nepaliaujamai — beveik nemirtingas. Tai ir yra amžinas gyvenimas.

— Ar toks ir buvo tikrasis jūsų tyrinėjimų tikslas?

— Ne, ne, anaiptol, — užginčijo profesorius. — Tai man šovė į galvą visai neseniai. Paprasčiausiai įdėmiai sekiau, kur mane nuves tyrinėjimai — ir štai į ką įmaknojau. Pasirodo, nemirtingumą žmogus gali pasiekti ne ilgindamas gyvenimo trukmę, o iki begalybės dalydamas jam skirtą laiką.

— Tad ir nusprendėte aprūpinti mane nemirtingumu ir tada palikti likimo valiai, tiesa?

— Ne, ne. Visa tai vėl lėmė nelemtas atsitiktinumas. Patikėk, kalbu tikrai nuoširdžiai. Tiesa yra ta, kad niekad neketinau pridaryti ničnieko panašaus. Bet jeigu tu tučtuojau imsies veikti, dar yra viena galimybė rinktis — jei tik tokia išeitis tau pasirodys patraukli. Tavo rankose dar yra viena vienintelė korta, kurią gali tuojau pat ir mesti.

— Įdomu, ką turėčiau daryti?

— Tu gali numirti — čia ir dabar, — dalykiškai atsakė profesorius. — Pasitraukti iš šio gyvenimo anksčiau, nei užsiblokuos skirstymo dėžė A. Tada iš tavęs neliks nieko.

Stojo nejauki tyla. Profesorius krenkštelėjo, putlioji mergina atsiduso, aš truktelėjau viskio. Nė vienas nepratarėme nė žodžio.

* * *

— O tasai... na, pasaulis... kaip jis atrodo? — galų gale prisiverčiau ištarti klausimą balsu. — Tasai nemirtingųjų pasaulis?

— Juk jau sakiau tau anksčiau, — atsiliepė profesorius. — Tai tykus, ramus pasaulis. Tavo paties susikurtas. Ten galėsi būti savimi. Turėsi viską. Bet kartu ten nieko nėra. Ar gali įsivaizduoti tokį pasaulį?

— Tiesą sakant, ne.

— Ir vis dėlto sukūrė jį ne kas kitas, o tavo sąmonė. Ir dar — padaryti tai galėjo toli gražu ne kiekvienas. Kiti per amžius klaidžiotų kažkokiame prieštaringame chaose, kažkokioje pasaulio parodijoje, kur neegzistuoja jokie loginiai ryšiai. Bet tavasis pasaulis... jis visiškai kitoks. Atrodo, tu iš tų, kurie tiesiog skirti nemirtingumui.

— O kada turi įvykti virsmas, po kurio jis visiškai persikels į tą kitą pasaulį? — paklausė storuliuke.

Profesorius dirstelėjo į laikrodį. Aš pažvelgiau į savąjį. Šešios valandos dvidešimt penkios minutės. Jau seniai išaušę. Rytiniai laikraščiai jau pristatyti į pašto dėžutes.

— Pagal mano skaičiavimus, tai turėtų įvykti po dvidešimt devynių valandų ir trisdešimt penkių minučių, — pasakė profesorius. — Plius minus keturiasdešimt penkios minutės. Kad būtų patogiau susigaudyti, tyčia nustačiau pačiam vidudieniui. Taigi — rytoj dvyliktą valandą, pusiaudienį.

Aš tik palingavau galvą. Kad būtų patogiau susigaudyti? Dar kartą gurkštelėjau viskio. Jis lyg niekur nieko nutekėjo gerkle žemyn, net skonio nepajutau. Skrandis tarytum suakmenėjo.

— Ką ketini daryti dabar? — paklausė putlioji mergina, delnu paliesdama man kelį.

— Po šimts, net nenutuokiu, — atsakiau. — Žinau viena: svajoju kuo greičiau išsikrapštyti į žemės paviršių. Nenoriu net pagalvoti, kad gali tekti tūnoti požemiuose ir laukti, kol atsitiks tai, kas turi atsitikti. Trūks plyš turiu išvysti saulės šviesą. O tada ir pagalvosiu, ką daryti toliau.

— Ar pakankamai smulkiai viską išaiškinau? — pasiteiravo profesorius.

— Ačiū, man to pakanka iki kaklo, — atsakiau.

— Tikriausiai vis dar pyksti?

— Žinoma, — patvirtinau. — Bet ką galiu pešti pykdamas? Be to, jaučiuosi toks nusistekenęs, kad dar nepajėgiu suvokti, kad visa tai — tikra. Galbūt vėliau, kaip reikiant suvirškinęs, ką išgirdau, pašėlčiau iš įtūžio. Bet tada šiam pasauliui jau būsiu miręs.

— Iš tiesų neketinau aiškinti tau visų smulkmenų, — pareiškė profesorius. — Kad ir nebūčiau perspėjęs, viskas įvyktų greitai ir sklandžiai — anksčiau, nei spėtum susigaudyti, jog išvis kažkas vyksta. Šitaip bent jau išvengtum streso. Vis dėlto žinok, kad tu anaiptol nemirsi. Tik dabartinė tavo sąmonė užges amžiams.

— Tarsi tai ne tas pat, — burbtelėjau. — Šiaip ar taip, jokiu būdu nenorėčiau, kad tai įvyktų man nežinant. Bent jau viską, kas susiję su mano gyvenimu, tikrai norėčiau žinoti. Negaliu net pagalvoti, kad kažkoks jungiklis spragtelėtų mano galvoje, man pačiam apie tai net nenutuokiant. Dabar mažų mažiausiai galėsiu pasirūpinti kai kuriais reikalais — tiek, kiek pavyks. Taigi, sakykite, kur išėjimas.

— Išėjimas?

— Noriu sužinoti, kaip iš čia išsiropšti atgal į žemės paviršių.

— Kelias gana ilgas — gerokai užtruksi, be to, eiti teks pro pat INKiščių irštvą...

— Man nusišvilpt. Kažin ar šiuo metu kas nors dar įstengtų mane išgąsdinti.

— Ką gi, gerai, — pasakė profesorius. — Kalno šlaitu nusileisi iki pat vandens — šis dabar jau bus visiškai ramus, taigi plaukti nebus sunku. Plauksi pietų-pietvakarių kryptimi. Aš į reikiamą pusę nukreipsiu žibintuvėlio spindulį — bus tau tarytum švyturys. Plauk tiesiog ten, kur šviesiu, o kai pasieksi krantą, apsidairyk kiek aukštėliau — aptiksi nedidelę angą. Pro ją pateksi į kanalizacijos vamzdį. O eidamas vamzdžiu išlįsi tiesiai į metro tunelį.

— Metro?

— Taip. Pateksi į Ginzos liniją — pusiaukelėje tarp Gajenmajės ir Aojama Ičomės stočių.

— Kaip iš visos šitos pragarmės atsirado landa į metro?

— Metro tuneliuose karaliauja INKiščiai. Dienomis gal ir ne, bet naktimis netgi stotyse jie jaučiasi kaip namie. Tiesiant naujas Tokijo metro linijas, nepaprastai išsiplėtė ir INKiščių veiklos zona. Patiems nė piršto pajudinti nereikėjo — naujus kelius jiems nutiesė žmonės. Retsykiais tie išperos pasičiumpa kokį metro darbininką ir suėda.

— Kodėl gi valdžia viešai nepripažįsta juos egzistuojant?

— O kas iš to? Kas tuomet sutiktų dirbti metro? Ir kas važinėtų metro traukiniais? Žinoma, kai tik paaiškėjo, kad požemiuose karaliauja INKiščiai, valdžia ėmėsi veiksmų: bandė užmūryti skyles, įtaisyti ryškesnį apšvietimą, sustiprinti apsaugą — bet mūsų bičiuliams INKiščiams visa tai buvę nebuvę. Jiems pakanka vienos nakties, kad išgriautų sienas ir nugraužtų elektros kabelius.

— Jeigu tunelyje atsidursime tarp Gajenmajės ir Aojama Ičomės stočių, kur tuomet esame dabar?

— Panašiai po Meidzi šventykla, tikriausiai Omotesando pusėje. Tiesą sakant, tikslios vietos nė pats nežinau. Šiaip ar taip, kelias yra tik vienas, taigi tikrai nepasiklysi. Tiesa, jis siauras ir siaubingai vingiuotas. Iš čia eisi Sendagajos kryptimi — INKiščių irštvos link; praeisi po pat Nacionaliniu stadionu. Paskui tunelis suks į dešinę, Dzingu beisbolo aikštės link, tada pro Dailės galeriją ir Aojamos bulvarą — tiesiai į Ginzos liniją. Kol pasieksi išėjimą, kelyje užtruksi maždaug dvi valandas. Viską supratai?

— Supratau kuo puikiausiai.

— Eidamas pro INKiščių irštvą verčiau pasiskubink. Ten gaišuoti tikrai neverta. O kai išlįsi į metro tunelį, irgi nežiopsok. Neužmiršk, kad ten pilna aukštos įtampos laidų, be to, važinėja ir traukiniai. Būtų gaila sukarti šitokį kelią vien tam, kad pakliūtum tiesiai po metro traukiniu.

— Prisiminsiu, — atsakiau. — O ką darysite jūs?

— Aš dar kurį laiką patūnosiu čia. Sprukdamas į slėptuvę išsinarinau koją. Šiaip ar taip, jeigu išlįsčiau į dienos šviesą dabar, mane tuoj pat imtųsi vaikytis ir Sistema, ir semiotekai. O čia manęs ieškoti tikrai niekam nešaus į galvą. Laimė, tavo dėka maisto atsargų man nepritrūks. Su tiek prasimaitinsiu kokias tris, gal net keturias dienas. — Visa tai profesorius išdėstė pavydėtinai ramiai. — O tu keliauk. Dėl manęs nesirūpink.