Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Tai bent paguoda. Įsivaizdavau, kaip į paviršių netikėtai išnirusi žuvis milžinė ima ir nukanda kokią koją ar dvi. Na ir tegul.

Plaukėme ramiais, lėtais grybšniais, susirišę virve, su pritvirtintais ant galvų ryšuliais. Stengėmės nenukrypti nuo profesoriaus žibintuvėlio atspindžio vandenyje, rodančio mums kelią lyg švyturys. Plaukiau pirmas. Mūsų rankos ritmingai pakaitomis pūkštelėdavo į vandenį. Protarpiais stabtelėdavau pasitikrinti, kokį atstumą jau įveikėme ir ar nenukrypome nuo kurso.

— Žiūrėk, kad nesušlaptų ryšuliai, — iš užnugario atsklido merginos balsas. — Jeigu vandens pateks į tą INKiščius nubaidantį prietaisą, jis bus niekam vertas.

— Susidorosiu kuo lengviausiai, — patikinau. Nors, tiesą sakant, reikėjo iš peties pasistengti.

Atkakliai yriausi pirmyn. Tarsi Orfėjas, plaustu keliamas per Stiksą į mirusiųjų karalystę. Pasaulyje šitokia religinių įsitikinimų įvairovė, bet apie mirtį kažkodėl visada bylojama beveik vienodai. Tačiau Orfėjui bent jau nereikėjo gabenti ant galvos siūbuojančio ryšulio su drabužiais. Nieko nepasakysi, senovės graikai į kitą pasaulį gebėjo persikraustyti stilingai.

— Juk tu pernelyg nepyksti ant senelio, tiesa? — paklausė mergina. Aidas atkartojo klausimą; tamsoje net neįstengiau susigaudyti, iš kurios pusės sklinda balsas.

— Nė pats nežinau, bet argi dabar svarbu? — atsiliepiau; mano paties balsas ataidėjo iš visai neįtikėtinos pusės. — Kuo ilgiau klausiausi tavo senelio pasakojimo, tuo mažiau man visa tai rūpėjo.

— Kaip tu gali šitaip kalbėti?

— Šiaip ar taip, mano gyvenimas buvo ne kažin ko vertas. Ne kažin kokios ir smegenys.

— Bet juk pats tvirtinai, kad gyvenimu esi patenkintas!

— Turėjau ką nors pasakyti, — išsisukau. — Juk kiekvienai armijai reikalinga vėliava.

Ji neatsakė. Toliau plaukėme tyloje.

Kur dabar galėtų būti tos žuvys? Tie nagai... kaip kažin ką, netgi nežmogiška vaizduotė negalėjo sukurti šitokios detalės. Niekaip nevaliojau nusikratyti įtarimo, kad jos seka paskui mus. Laukiau, kad kiekvieną akimirką į mano čiurną gali įsisegti glitaus peleko nagai. Na taip, gal aš ir pasmerktas visai netrukus išsiskaidyti į atomus, bet vis vien toli gražu nesijaučiau pasiruošęs tapti užkanda kažkokiam padarui iš juodos gelmės. Jeigu jau mirti — tai tik po saule.

— Tačiau juk tu — labai simpatiškas vaikinas, — vėl prašneko storuliuke. Sprendžiant iš balso galėjai pamanyti, kad ji tokia gaivi ką tik išlipo iš vonios. — Bent jau aš taip manau.

— Tuomet tu — viena iš nedaugelio.

— Bet vis vien taip manau.

Tarp dviejų grybšnių grįžtelėjau per petį. Išvydau jau gerokai nutolusį profesoriaus žibintuvėlio šviesos tašką, tačiau iki šiol mano ranka taip ir nepalietė tvirtos uolienos. Kaip toli dar teks nuplaukti? Labai gražu iš profesoriaus pusės nė puse lūpų neužsiminti apie atstumą — dabar galime sau spėlioti kiek širdis geidžia.

— Nemanyk, kad bandau senelį teisinti, — mergina vėl grįžo prie savo. — Bet jis tikrai nėra blogas žmogus. Tiesiog jis taip pasineria į savo darbą, kad nieko kita nebemato. Tačiau jo ketinimai tikrai buvo kuo geriausi. Jis troško išgelbėti tave anksčiau, nei pateksi Sistemai į nagus. Senelis iš tiesų gėdijasi to, ko pridirbęs, tik savaip.

Na taip, žinoma. Įdomu, kaip man išpešti bent kiek naudos iš to, kad kažkas prisipažįsta klydęs?

— Taigi pasistenk seneliui atleisti, — pridūrė ji.

— Jei ir atleisčiau — kas iš to? — atsiliepiau. — Jeigu jis tikrai jaustų kokią nors atsakomybę, argi imtųsi kurti siaubūną, o sukūręs — argi pasipustytų padus, kai viskas pasisuka ne taip, kaip norėtųsi? Jam bjauru vien nuo minties apie darbą kokiai nors stambiai organizacijai? Puiku, tai galiu suprasti. Visa bėda, kad jo tyrinėjimai kai kam kainuoja gyvybę.

— Senelis tiesiog nepasitikėjo Sistema, — kalbėjo ji kone maldaudama. — Pasak jo, kalkutekai ir semiotekai — dvi tos pačios monetos pusės.

— Techniniu požiūriu — gal ir taip. Bet, kaip kartą jau minėjau, vieni saugo informaciją, o kiti — ją vagia.

— O kas, jeigu ir Sistemai, ir Fabrikui vadovauja tas pats asmuo? — pakišo mintį ji. — Kas, jeigu kairė ranka vagia kaip tik tai, ką dešinė stengiasi apsaugoti?

Patikėti sunku; kita vertus, tokios tikimybės atmesti irgi negalima. Visą laiką, kol dirbau Sistemai, nė karto taip ir neišgirdau ničnieko, kas vyksta Sistemos centro viduje. Mes, eiliniai darbuotojai, gaudavome nurodymus — ir atlikdavome užduotis. Laikini įnagiai, be teisės prikišti nagus prie centrinio procesoriaus.

— Taip, šitoks verslas būtų neįtikėtinai pelningas, — sutikau. — Supjudyk tarpusavyje dvi puses ir statymus galėsi kelti iki padebesių. Ir jokio pavojaus, kad kas numuš kainas...

— Kaip tik tokį įspūdį ir susidarė senelis, kai dirbo Sistemoje. Šiaip ar taip, Sistema juk privati bendrovė, kartu atstovaujanti ir valstybės interesams. O bet kokiai privačiai bendrovei pirmiausia rūpi pelnas. Senelis suprato, kad jeigu tęs tyrinėjimus, ilgainiui bus tik blogiau.

Taigi Sistema pasipuošusi iškaba: „Mūsų verslas — apsaugoti informaciją“. Tačiau tai — tik fasadas. Jeigu seniokas atiduoda jiems į rankas technologijas, kaip perkonfigūruoti žmogaus smegenis, — kartu nulemia ir visos žmonijos likimą. Tad, norėdamas išgelbėti pasaulį, jis atsitraukė. Savaime aišku, labai gaila tų dvidešimt penkių kalkutekų, kuriems teko paguldyti galvas. Gaila ir manęs paties — netrukus įstrigsiančio Pasaulio gale.

— Juk tu seniai visa tai žinai, tiesa? — paklausiau jos.

— Na... taip, žinojau nuo pat pradžių, — kiek padvejojusi prisipažino ji.

— Po šimts, kodėl iš karto nepasakei? Kokia prasmė buvo rabždintis čionai? Verčiau būtum pagailėjusi mano laiko... o ir kraujo.

— Norėjau, kad viską išgirstum iš paties senelio, kad jis išdėstytų tau savo požiūrį, — atsakė ji. — Manimi tu nė už ką nebūtum patikėjęs.

— Turbūt tavo tiesa, — nesiginčijau. Balažin kokia trečioji grandinė smegenyse, nemirtingumas... kas patikėtų šitokia žinia, ir dar užgriuvusia it perkūnas iš giedro dangaus?

Dar keletas grybšnių — ir mano ranka palietė akmeninę sieną. Vis dėlto mums kažkaip pavyko perplaukti požeminį ežerą.

— Įveikėme, — pranešiau.

Mergina priplaukė prie sienos greta manęs. Atsigręžėme į mažytį šviesos taškelį tolumoje: jis lyg ir bylojo, kad mums derėtų pasislinkti per kokius dešimt metrų į dešinę.

— Turėtų būti maždaug čia, — pratarė mergina. — Anga virš pat vandens.

Kuo atsargiausiai nukėliau ryšulį nuo galvos, išsitraukiau kišeninį žibintuvėlį ir apšviečiau sieną.

— Nematau jokios skylės, — nusivyliau.

— Pamėgink dar kiek toliau į dešinę, — pasiūlė ji.

Žibintuvėlio spindulys nuslydo siena, bet nieko nepešiau.

— Į dešinę? Ar esi tikra?

— Mėgink kiek dešiniau.

Kryptelėjau šviesą kiek labiau į dešinę. Drebėjau visu kūnu. Grabinėdamas sieną ranka, užkliudžiau kažkokį apskritą tarsi skydas paviršių. Dydžio jis buvo sulig viniline plokštele, apčiuopiau ir raižinius. Nukreipiau žibintuvėlio spindulį tiesiai į jį.

— Bareljefas, — tarstelėjo mano rubuilė bendražygė.

Gal ir taip, bet pavaizduota jame buvo ne kas kita, o tos pačios pragaištingos naguotos žuvys. Iš vandens kyšojo gal du trečdaliai to disko su raižiniais.

— Išėjimas tikrai čia, — jokių prieštaravimų nepripažįstančiu balsu pareiškė mergina. — Šitokiu bareljefu INKiščiai tikriausiai paženklino visus išėjimus. Pasidairyk aukštėliau.