Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Vieną ranką jis deda ant pagalvės, kitą įsibruka į kišenę.

— Tiesą sakant, čia, Jėgainėje, man patinka, — po valandėlės prašnenka. — Man patinka propeleris, patinka prietaisai, transformatorius. Ko gero, mėgau panašius dalykus ir anksčiau — galbūt kaip tik todėl mane ir atsiuntė čionai. Bet visa tai buvo taip seniai... O kas buvo dar anksčiau — ir suvis neprisimenu... Kartais atrodo, kad grįžti į Miestą man jau niekada nebeleis. Tokio manęs ten niekas nepriims.

Ištiesiu ranką prie medinio instrumento. Jis tuščiaviduris, šiek tiek primena smėlio laikrodį. Likusios tiktai dvi stygos. Bandau jas užgauti. Jos tik sausai barkšteli.

— Iš kur gauni instrumentų? — klausiu.

— Iš visur, — atsako jis. — Tasai žmogus, kuris aprūpina mane maistu, kartais atneša ir instrumentų. Mieste kartais galima aptikti muzikos instrumentų, užmirštų senose spintose ar daržinėse. Daugybę jų paprasčiausiai sukūreno. Labai gaila... Noriu pasakyti, juk muzikos instrumentai — iš tiesų nuostabūs daiktai. Tiesa, nemoku jais griežti, net nežinau, ar kada nors išvis norėčiau jais naudotis, bet negaliu atsigėrėti jų grožiu. Ir šito man visiškai pakanka. Ar tai skamba keistai?

— Muzikos instrumentai iš tikrųjų labai gražūs, — patikinu. — Ir nieko čia keista, kad jais gėriesi.

Mano žvilgsnis užkliūva už kažkokios dėžutės, gulinčios tarp kitų instrumentų. Tarp dviejų medžio plokštelių suspaustos kelios odos klostės. Dumplės kadai praradusios stangrumą, vietomis sutrūkinėjusios, bet oro per daug nepraleidžia. Medinė plokštelė prismaigstyta mygtukų pirštams.

— Ar galiu pamėginti? — klausiu.

— Prašom mėginti, — paragina mane jaunasis Prižiūrėtojas.

Abipus dėžutės pritaisytos kilpos; sukišu į jas rankas ir bandau spausti odines klostes. Jos pasiduoda sunkiai, bet ilgainiui, neabejoju, įgusiu. Vieną paskui kitą spaudau mygtukus, tai suspausdamas, tai vėl ištempdamas dumples. Nuspaudus kai kuriuos mygtukus, instrumentas tik gailiai cypteli, bet po truputį man ima sektis vis geriau. Dar kartą perbėgu pirštais visus mygtukus, šįsyk — priešinga kryptimi.

— Kokie garsai! — sužavėtas Prižiūrėtojas šypsosi. — Tarsi besimainančios spalvos!

— Atrodo, kiekvienas mygtukas skamba tam tikra gaida, — imu aiškinti. — Visos jos skirtingos. Kai kurie garsai tarpusavyje dera, o kai kurie — ne.

— Ką tai reiškia?

Nuspaudžiu keletą mygtukų vienu metu. Intervalai lyg ir ne tokie, kokie turėtų būti, bet drauge skambantys garsai nerėžia ausies, derinys netgi visai malonus. Vis dėlto taip ir neprisimenu jokios dainos, tik akordus.

— Ar šitie garsai dera tarpusavyje?

— Taip.

— Nesuprantu, — sako jis. — Atrodo, girdžiu tai pirmą kartą. Visai nepanašu į vėjo ūžavimą, į paukščių giesmes — irgi ne.

Jo rankos guli ant kelių; jis žvilgčioja pakaitomis tai man į veidą, tai į dėžutę su dumplėmis.

— Tą instrumentą dovanoju tau, — sako. — Gali imti kuriuos tik nori. Juk jie ir skirti tam, kas sugeba jais naudotis. — Tai taręs, jis nutyla ir įdėmiai klausosi vėjo aimanų. — O dabar man metas pasižiūrėti, kaip veikia mechanizmai. Turiu nuolat tikrinti, ar propeleris ir transformatorius nestringa. Gal palauktumėte manęs kitame kambaryje?

Jaunasis Prižiūrėtojas išskuba, o aš grįžtu pas lūkuriuojančią Bibliotekininkę.

— Ar tai ir yra muzikos instrumentas? — klausia ji.

— Vienas iš daugelio rūšių, — atsakau.

— Ar galiu jį paliesti?

— Žinoma, — patikrinu, paduodamas jai dėžutę su dumplėmis. Ji paima abiem rankomis, tarsi glausdama glėbyje žvėries jauniklį. Stebiu ją su baimingu lūkesčiu.

— Koks juokingas dalykėlis! — sušunka ji ir nusišypso, bet šypsena kažkokia nerami. — Ar dabar, kai jau turi jį, jautiesi geriau?

— Dėl jo tikrai vertėjo čia ateiti.

— Žinai, kai nuo Prižiūrėtojo atskyrė šešėlį, darbas buvo atliktas atmestinai. Kažkokia šešėlio atplaiša taip ir liko su juo, — tylutėliai kužda ji man į ausį. — Štai dėl ko jis ir priverstas gyventi čia, Girioje. Man taip jo gaila.

— Gaila?

— Tikriausiai jis ne toks stiprus, kad ryžtųsi iškeliauti į Girios gilumą, bet grįžti į Miestą irgi negali.

— Ar manai, kad kažkur ten, Girios glūdumose, gyvena ir tavo motina?

— Net nežinau, — sako ji. — Tiesiog dingtelėjo mintis, kad gali būti ir taip.

* * *

Neilgai trukus Prižiūrėtojas grįžta. Atidarau lagaminėlį ir išimu dovanas, kurias nešėme jam. Nedidelis sieninis laikrodis ir žiebtuvėlis — ir viena, ir kita aptikome Bibliotekos Sandėlyje.

— Prašom priimti šias dovanas. Tebūnie tai mano dėkingumo už instrumentą ženklas, — sakau jam.

Iš pradžių jaunasis Prižiūrėtojas griežtai atsisako dovanų, bet paskui nusileidžia. Imasi apžiūrinėti daiktus.

— Ar mokėsi jais naudotis? — klausiu.

— Ne, bet man ir nereikia, pakanka tiesiog juos turėti, — atsako jis. — Jie gražūs patys savaime. Galbūt, laikui bėgant, surasiu, kur juos pritaikyti. Laiko, šiaip ar taip, turiu į valias.

Dabar jau pats metas jam pasakyti, kad mums reikia keliauti.

— Ar jūs taip skubate? — liūdnai klausia jis.

— Privalau grįžti į Miestą prieš saulėlydį, o paskui eiti į darbą, — paaiškinu.

— Suprantu. Kaip gaila, kad negaliu palydėti jūsų iki pamiškės. Palikti Jėgainę man nieku gyvu nevalia.

Visi išeiname iš mažojo namelio; mudu atsisveikiname su Prižiūrėtoju.

— Prašom dar kada nors apsilankyti. Labai norėčiau dar kartą išgirsti, kaip groji, — sako jis.

— Labai ačiū.

Mudu su Bibliotekininke žingsniuojame tolyn nuo Jėgainės, ir vėjo kauksmas palengva tilsta. Kai pasiekiame patį Girios pakraštį, tų gailių aimanų nebegirdėti visai.

29 Ežeras, Masotomis Kondas, pėdkelnės

Visus, kiek turėjome, daiktus suvyniojome į marškinių pamainą; ryšulius užrioglinau mudviem ant galvų ir pasistengiau kuo patikimiau pritvirtinti. Vaizdas buvo iš tiesų juokingas, bet juoktis neturėjome kada. Maistą ir viskį palikome seniokui, tad nešuliai nebuvo labai sunkūs.

— Tik būkite atsargūs, — dar kartą perspėjo profesorius.

Blausioje šviesoje jis atrodė gerokai senesnis nei tąsyk, kai išvydau jį pirmą kartą. Oda apdribusi, susivėlę plaukai styrojo kuokštais lyg stirksančios padžiūvusio krūmokšnio šakos, veidas išmuštas rusvomis dėmėmis. Tiesiog senas, nualintas žmogus. Kiekvienam lemta pasenti ir numirti — netgi genialiam mokslininkui.

— Sudie, — pasakiau jam.

Mudu su storuliuke nusliuogėme virve iki vandens. Aš lipau pirmas; pasiekęs apačią, švystelėjau viršun žibintuvėliu, tada paskui mane nusileido ir mergina. Nepasakyčiau, kad mane būtų itin džiuginusi perspektyva nerti į vandenį aklinoje tamsoje, bet neturėjau iš ko rinktis. Nuo šalčio tiesiog užgniaužė kvapą. Tačiau vanduo buvo kuo paprasčiausias — vanduo, ir tiek, jis nesukėlė jokių neįprastų pojūčių. Aplink mus viešpatavo mirtina ramybė. Nejudėjo niekas: nei oras, nei požeminis ežeras, nei tamsa. Triukšmą kėlėme tik mes patys, grybšniais pliauškindami vandenį ir sukeldami daugybę sykių atsikartojantį aidą. Tik tada, kai panėriau, man staiga dingtelėjo, kad visiškai užmiršau paprašyti profesoriaus nuskausminti žaizdą.

— Gal nesumanysi dabar pranešti, kad aplink mus plaukioja tos naguotos žuvys, — sušukau grįžtelėjęs maždaug ta kryptimi, kur turėjo būti mergina.

— Nešnekėk nesąmonių, — atsiliepė ji. — Juk jos — tik mitas. Aš taip manau.