Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Tai ne kanalizacijos vamzdis, — pastebėjau.

— Kanalizacijos vamzdis šiek tiek toliau. O čia — šoninė ventiliacijos anga. Tu tik pauostyk.

Įkišau galvą į skylę ir giliai įkvėpiau. Kaip kažin ką: nutekamojo vamzdžio dvokas, su niekuo nesupainiosi. Tačiau po visų klajonių peršvinkusiais požemių labirintais netgi kanalizacijos smarvė ramino ir guodė. Tiesiog į veidą dvelkė stiprokas vėjelis.

Neilgai trukus pajutome silpną vibraciją, o drauge išgirdome ir tolimą metro traukinio dundėjimą. Tai truko dešimt, gal penkiolika sekundžių, paskui garsas nutilo tarsi išjungtas. Taip, išėjimas čia.

— Mums pavyko! — džiugiai šūktelėjo mergina, pakštelėdama man į kaklą. — Na, kaip jautiesi?

— Nė neklausk, — atsakiau. — Pats nežinau.

Ji pirma įropojo į angą. Kai tik minkšta jos sėdimoji išnyko skylėje, iš paskos įlindau ir aš. Siauras vamzdis kurį laiką driekėsi nosies tiesumu. Mano žibintuvėlio spindulys neapšvietė nieko daugiau, tik liulančius jos apvalumus priekyje. Tai priminė man Pekino kopūstą, aptemptą šlapiu sijonu, kuris jai gerokai veržė šlaunis.

— Ei! Tu čia? — riktelėjo ji.

— Nė per žingsnį neatsilieku nuo tavęs! — užblioviau ir aš.

— Radau besimėtantį batą!

— Kokį dar batą?

— Vyrišką, juodą, suvarstomą.

Tai buvo senas, gerokai numintas batas — tokius avi paprasti darbininkai. Kulnas — visai nunešiotas, priekis aplipęs purvu.

— Kaip manai, ar tai INKiščiai?.. — nepajutau, kaip ištariau balsu.

— O kas kitas, — atsakė ji.

Kadangi daugiau žiūrėti nebuvo į ką, tai ir neatitraukiau akių nuo jos sijono krašto. Ropojant sijonas gerokai užsismaukė aukštyn, apnuogindamas baltos, dumblu neapkibusios odos ruoželį. Kaip tik ties ta vieta, kur moterys kadaise tvirtindavo kojines, tarp kojinės ir ją prilaikančių juostelių visuomet palikdamos sklypelį niekuo nepridengtos odos... kol dar nebuvo išrastos pėdkelnės, žinoma.

Viena mintis vedė prie kitos, ir labai greitai aš jau vyniojau prisiminimų kamuolį. Grįžau į Džimio Hendrikso, „Cream“, „Beatles“ ir Otiso Redingo laikus. Nejučia ėmiau švilpauti Piterio ir Gordono „I Go to Pieces“ motyvą. Puiki daina; po šimts velnių, juk tai kur kas geriau nei „Duran Duran“. O gal aš tiesiog senstu? Ta daina buvo populiari prieš dvidešimt metų. O kas prieš dvidešimt metų galėjo nujausti pėdkelnių suklestėjimą?

— Kodėl švilpauji? — šūktelėjo putlioji mergina.

— Nė pats nežinau. Šiaip, užėjo ūpas, — atsakiau.

— Kokia čia daina?

— Tikriausiai niekada nesi jos girdėjusi.

— Tavo tiesa.

— Tai buvo hitas tais laikais, kai tu dar nebuvai gimusi.

— Apie ką ta daina?

— Apie tai, kaip išyri per visas siūles, — atsakiau pernelyg negudraudamas.

— O kodėl tau norisi švilpauti tokią dainą?

Še tau, taip ir nesugrabaliojau jokio įtikinamo paaiškinimo. Tiesiog melodija ėmė skambėti ausyse, ir tiek.

— Nė pats nežinau, — tarstelėjau.

Kol karštligiškai naršiau galvoje kitos melodijos, pasiekėme ir patį kanalizacijos vamzdį. Iš tiesų — netgi visai nemenką betoninį lataką, kokių pusantro metro skersmens. Jo dugnu gurgėjo nutekamųjų vandenų upelis — gal dvidešimties centimetrų gylio. Šonuose blizgėjo kažkokie slidūs glitėsiai. Tiesiai virš galvos sudundėjo pravažiuojantis metro traukinys. Vienas, paskui kitas, dar vienas... Dundėjo gana garsiai. Net suspėjau įžiūrėti akimirką blausiai švystelėjusių geltonų šviesų atšvaitą.

— Niekaip nesuprantu: kodėl kanalizacijos vamzdį prireikė sujungti su metro tuneliu?

— Iš tiesų tai ne visai kanalizacijos vamzdis, — paaiškino ji. — Tiesiog į jį sutekėję gruntiniai vandenys nukreipiami dar giliau. Bet nešvarumų pakankamai prasismelkia ir čia. Paskubėkime, mums jau visai netoli. O kol kas jokiu būdu negalime atsipalaiduoti. INKiščiai karaliauja visuose metro tuneliuose, saugosi tik stočių. Batą juk pats matei, tiesa?

— Kurgi ne, — atsakiau.

Patraukėme vamzdžio dugnu srovenančiu gličiu upokšniu, mūsų batų žliugsėjimui antrino pradundantys metro traukiniai. Dar niekad gyvenime traukinių bildėjimas nebuvo toks malonus ausiai. Įsivaizdavau žmones, lipančius į vagonus, skaitančius laikraščius ar žurnalus, važiuojančius į darbą, o gal ir linksmintis. Prisiminiau margaspalves reklamas ant vagonų sienų ir virš durų pritvirtintus metro linijų planus. Ginzos linija visuomet būna geltona. Nežinau kodėl, bet visuose žemėlapiuose ji būna tik geltona. Kai tik pagalvoju apie Ginzos liniją, drauge prisimenu ir geltoną spalvą.

Ilgai netrukome, kol pasiekėme vamzdžio galą. Angą dengė geležinės grotelės, bet jose buvo išdaužta skylė — kaip tik tokio dydžio, kad galėtų prasisprausti žmogus. Tiesiog ištrupintas sklypelis betono ir vienas geležinis strypas išjudintas iš vietos. INKiščių darbas, ne kitaip. Pasirodo, kartą ir jie nuveikė šį tą naudinga. Jei ne tas išimtas grotelių strypas, galėtume per amžius tupėti čia ir per grotas dairytis į mums nepasiekiamą antžeminį pasaulį.

Iškart už skylės riogsojo dėžė su signaliniais žibintais ir kitokia įranga. Tarp bėgių driekėsi eilė pajuodusių irklo pavidalo stulpelių su lemputėmis — tomis pačiomis, kurios, važiuojant traukiniu, visada atrodydavo tokios blausios, tačiau dabar tvieskė taip, kad šviesa žilpino akis.

— Šiek tiek luktelėsime čia, kol akys apsipras su šviesa, — pasakė mergina. — Maždaug dešimt minučių. Paskui paėjėsime pirmyn, o netoli stoties dar kartą stabtelėsime, kad priprastume prie ryškesnės šviesos. Tai būtina, kitaip neišvengiamai apaktume. Jeigu pro šalį važiuos traukinys, kol kas jokiu būdu nežiūrėk į jį.

Ji pasodino mane ant sauso betono lopinėlio, pati pritūpė greta.

Išgirdę atidundant traukinį, mudu panarinome galvas ir kuo stipriau užsimerkėme. Geltonos šviesos tvyksnis vis vien įsismelkė po vokais. Ištryško ašaros. Tuoj pat nusibraukiau jas rankove.

— Viskas gerai. Netrukus priprasi, — paguodė mergina; jos skruostais irgi vingiavo ašarų takeliai. — Palauksime, kol pravažiuos dar kokie trys ar keturi traukiniai. Tada jau galėsime nesibaiminti, kad stoties apšvietimas mus apakins. O kai atsidursime stotyje, INKiščius galėsime užmiršti.

— Rodos, prisimenu, kad man šitaip jau yra buvę, — pratariau.

— Slampinėjai metro tuneliais?

— Ne. Prisimenu šviesą — nepaprastai ryškią šviesą, nuo kurios nepakenčiamai perštėjo ir ašarojo akys.

— Šitaip juk atsitinka kiekvienam.

— Ne, ta šviesa buvo ypatinga, ypatingas buvo ir mano regėjimas. Kažkaip pakeistos pačios akys... Jos visiškai nepakentė šviesos.

— Gal prisimeni ir dar ką nors?

— Ne. Tik tiek.

— Matyt, tavo atmintis srovena atgal, — pasakė ji.

Ji atsišliejo į mano petį. Buvau sustiręs į ragą, šlapios kelnės irgi, švelniai tariant, nešildė. Vienintelis šilumos šaltinis buvo mano petį liečiantis jos krūtinės kauburys.

— Kai tik išsikrapštysime į žemės paviršių, tikriausiai norėsi ką nors nuveikti? Na, juk turbūt turi planų: dar kartą aplankyti kokias nors vietas, užbaigti kokius nors darbus, gal su kuo nors susitikti? — klausinėjo ji primygtinai. Paskui dirstelėjo į mano laikrodį. — Tau liko dvidešimt penkios valandos ir penkiasdešimt minučių.

— Ketinu eiti namo ir išsimaudyti. Paskui — nusikirpti plaukus.

— Bet dar liks baisybė laiko.

— Apie tokią tolimą ateitį dar negalvojau, — atsakiau.

— O gal ir aš galėčiau eiti pas tave? — paprašė ji. — Aš irgi neatsisakyčiau išsimaudyti.