Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Žinoma, kodėl gi ne?

Iš Aojama Ičomės stoties pusės atidundėjo dar vienas traukinys. Mudu vėl nudūrėme akis į žemę ir užsimerkėme.

— O tau visai nereikia kirptis, — pasakė ji, pašvietusi žibintuvėliu man į viršugalvį. — Tiesą sakant, ilgesni plaukai, ko gero, tau net labiau tinka.

— Man nusibodo ilgi plaukai.

— Gal ir taip, bet eiti pas kirpėją tau vis vien nereikia. Kada paskutinį kartą kirpaisi?

— Neprisimenu, — atsakiau. Ir iš tikrųjų nebevaliojau prisiminti. Aš netgi neprisimenu, ar vakar šlapinausi, o tai, kas atsitiko prieš porą savaičių, jau virto senovės istorija.

— Ar namie rastum kokių drabužių, kurie tiktų ir man?

— Vargu bau.

— Tiek to, ką nors sugalvosiu... — pratarė ji. — Ar ketini naudotis lova?

— Naudotis lova?

— Na, gal ketini išsikviesti merginą telefonu...

— Lyg ir neketinau, — atsakiau.

— Tai gal galėčiau pas tave išsimiegoti? Norėčiau pailsėti prieš eidama parsivesti senelio.

— Man tai kas, bet neužmiršk, kad pas mane kiekvieną akimirką gali užgriūti ir semiotekai, ir vaikinai iš Sistemos. Pastaruoju metu aš, kaip žinai, — gana populiarus asmuo. O mano namuose net durų nėra.

— Nesvarbu, — atsakė ji.

Artėjo jau ir trečias traukinys, šįkart — iš Šibujos pusės. Užsimerkiau ir ėmiau lėtai skaičiuoti. Sulig keturiolika pradundėjo paskutinis traukinio vagonas. Akių beveik visiškai neperštėjo.

Mergina paleido mano ranką ir pakilo.

— Metas eiti.

Aš irgi atsistojau ir nusekiau paskui ją palei bėgius Aojama Ičomės stoties link.

30 Duobė

Kitą rytą visa tai, kas nutiko Girioje, jau atrodo lyg sapnas. Ir vis dėlto ant stalo guli senovinė dėžutė su dumplėmis — sakytum koks susirangęs sužeistas gyvūnėlis. Taip, viskas įvyko iš tikrųjų: dūzgė milžiniškas požeminio vėjo sukamas propeleris, buvo ir liūdnas jaunojo Prižiūrėtojo veidas, ir jo muzikos instrumentų kolekcija.

Galvoje aidi kažkoks ryškus svetimas garsas. Tarytum kažkas pašalinis būtų prasismelkęs į mano kaukolę. Kažkoks nedidelis, aštrus įsibrovėlis, kuris dabar be paliovos džyrina smegenis. Visais kitais atžvilgiais galvoje jokios sumaišties — nei skauda, nei svaigsta. Reikia manyti, man tik rodosi, kad jaučiu ten svetimkūnį.

Nesikeldamas iš lovos apžvelgiu kambarį. Čia viskas savo vietose, viskas kaip buvę: lubos, sienos, atsiknojusios grindų lentos, užuolaidos ant langų. Ant sienos kabo paltas ir šalikas; iš palto kišenės žvilgčioja pirštinės. Stalas irgi stovi, kur stovėjęs, ant jo — muzikos instrumentas.

Imuosi iš eilės tikrinti visus kūno raumenis ir sąnarius. Visi tuoj pat paklūsta, vadinasi, kūnas visiškai sveikas. Neperšti net akių, niekur niekas — nė klibt.

Tik štai tas įkyrus garsas nesiliauja, nors tu ką. Džeržgia nevienodais intervalais tai kiek aukštesniu, tai kiek žemesniu tonu. Kažin, iš kur tai sklinda? Kad ir kaip stengiuosi įsiklausyti, garso šaltinio taip ir neperprantu.

Ropščiuosi iš lovos, kyšteliu nosį pro užuolaidą pasižiūrėti, koks oras. Ir pamatau po pat langu tris seniokus, kasančius didžiulę duobę: kastuvų ašmenys negailestingai drasko įšalo sukaustytą žemę. Oras toks šaltas, kad kastuvų džeržgesys tiesiog slysta juo — gal kaip tik tas garsas, pasiekęs ausis, šitaip mane ir glumino?

Dirsteliu į laikrodį — beveik dešimta valanda. Iki šiol man dar niekad nepasitaikė pabusti šitaip vėlai. O kur prašapo Pulkininkas? Išskyrus tas dienas, kai gulėjau karščiuodamas, jis kiekvieną rytą lygiai devintą pabeldžia į mano duris ir atneša padėklą su pusryčiais.

Pralaukiu gerą pusvalandį. Pulkininkas taip ir nepasirodo, tad tenka sliūkinti į virtuvę pačiam. Šitiek laiko kas rytą pusryčiavęs su Pulkininku, šiandien visiškai neturiu apetito. Atbulais dantimis sugromuliuoju pusę savo duonos davinio, likusią dalį padedu — bus žvėrims. Paskui susisupu į paltą ir krentu atgal į lovą laukti, kol krosnelė prišildys kambarį.

Kone pavasariška šiluma, kuria taip mėgavomės vakar, per naktį išnyko be pėdsako. Visą Miestą vėl kausto šaltis, kraštovaizdis, kiek akys aprėpia, nugrimzdęs į viduržiemio stingulį. Nuo Šiaurinio kalvagūbrio iki pat Pietinės lygumos dangus, pakibęs visai žemai, urduliuoja sniego pritvinkusiais debesimis.

Po mano langu ketvertas seniokų vis dar atkakliai rausia duobę.

Ketvertas?

Dar visai neseniai jų buvo tik trys. Vis dėlto Valdininkų kvartale apstu senų žmonių. Visi keturi kasėjai nesitraukdami iš vietos rausia gruodą sau prie kojų. Protarpiais plonus jų švarkelius suplazdena prašniokštęs vėjo šuoras, bet seniokams vėjas, regis, nė motais — jie nesustodami vis smeigia ir smeigia kastuvus į suledėjusią žemę. Juos pila prakaitas, veidai įraudę. Vienas net nusimetė švarką — dabar šis kadaruoja ant medžio šakos tarsi kokia išnara.

Kambarys pagaliau prišilo. Sėduosi prie stalo, imu į rankas muzikos instrumentą, lėtai ištempiu ir vėl suspaudžiu dumples. Odinės klostės gerokai suragėjusios, bet pasiduoda raumenų jėgai; instrumento klavišų dažai kadai nusitrynę. Kažin, kada paskutinį kartą kas nors jį lietė? Kokiais keliais keliavo ši relikvija, per kiek ir kokių rankų perėjo? Man visa tai — gili paslaptis.

Labai atidžiai apžiūriu dumples. Tikra brangenybė. Nepaprastai kruopštus darbas. Instrumentas visai mažas, suspaustas telpa į kišenę, tačiau neatrodo, kad jam trūktų kokios nors mechaninės detalės — nežinia koks meistras sudėjo jas visas.

Abi lentelės, prie kurių pritvirtintos dumplės, padengtos laku ir šis net nesuskilinėjęs. Pastebiu ir smulkulytes, juvelyriškai atliktas puošmenas, sudėtingą žalią ornamentą. Pirštais nušluostau dulkes ir po vieną perskaitau raides: A-K-O-R-D-E-O-...

Juk tai akordeonas!

Nepaleidžiu jo iš rankų, ištempiu dumples, vėl suspaudžiu, vėl ištempiu, vėl suspaudžiu, stengiuosi pripratinti pirštus, kad kaip reikiant pajustų instrumentą. Akordeonas toks neįtikėtinai mažas, tad mygtukai sugrūsti visai šalia kits kito. Vaiko ar moters rankai sugraibyti klavišus būtų kur kas paprasčiau, bet suaugusiam vyrui tai gana kebli užduotis. O juk spaudant mygtukus dar reikia ir ritmingai tampyti dumples!

Pabandau dešine ranka spaudyti mygtukus vieną po kito, o kaire laikau nuspaudęs akordų klavišą. Vieną kartą perbėgu per visą klaviatūrą, tada stabteliu atsipūsti.

Kastuvų džeržgesys už lango nesiliauja. Protarpiais vėjo šuoras suvirpina lango rėmą. Kažin ar tie lauke dirbantys seniokai girdi mano akordeoną?

Šitaip maigau instrumentą ištisą valandą ar dvi ir galų gale man pavyksta be klaidų išgauti kelis paprastus akordus. Tačiau iš jų taip ir nesusidėsto melodija. Triukšmas už lango toks, kad negaliu sutelkti dėmesio. Džeržgiantis, neritmingas skrebenimas, kastuvai, skambiai atplėšiantys sušalusius grumstus... nors sėdžiu kambaryje, garsai pasiekia mane stebėtinai aiškiai. Triukšmas vis labiau aštrėja, netrukus man ima atrodyti, kad tie seniokai kasa tiesiog mano galvoje. Tarsi norėdami švariai ištuštinti kaukolę.

Prieš vidudienį vėjas dar labiau sustiprėja, pradeda sūkuriuoti pirmosios snaigės. Baltos sniego kruopelytės sausai barbena į langą, netvarkingu ornamentu nugula palangę, ir čia pat jas nupučia vėjas. Visai netrukus smulkios sniegulės pritvinks drėgmės, pavirs stambiais baltais dribsniais. Greitai vėpūtiniai vėl užklos visą žemę.

Liaujuosi nėręsis iš kailio, kad prisiminčiau kokią nors dainą, palieku akordeoną ant stalo, pats prieinu prie lango. Seniokai vis dar kasa duobę, į sniegą jie nekreipia jokio dėmesio. Regis, tiesiog nejunta ant jų žyrančių baltų krislelių. Nė vienas net nedirsteli į dangų, nė vienas nestabteli, nė vienas neištaria nė žodžio. Likimo valiai paliktas švarkas kadaruoja ant šakos, plazdėdamas vėjyje.