Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Ne, mano namuose šįkart nieko doro neišeis. Šaldytuvas kaip iššluotas, nė lėkščių nebeturiu. Namuose aš nieko nebegaliu pagaminti.

— Žinau, — pasakė ji.

— Žinai? — nepatikėjau.

— Bet argi dabar tavo butas neatrodo kur kas tvarkingiau?

— Nori pasakyti, kad tai tu viską iškuopei?

— Visiškai teisingai. Tikiuosi, neįsižeidei? Užšokau šįryt pas tave, atnešiau dar vieną knygą — ir radau išverstas duris. Bute — šiukšlynas, meška koją nusilaužtų, tad nutariau apsitvarkyti. Šiek tiek pavėlavau į darbą, bet juk turėjau kaip nors atsidėkoti tau už tokią šaunią vakarienę. Viliuosi, nemanai, kad aš pernelyg įžūli?

— Na ką tu, — atsakiau. — Priešingai, kuo nuoširdžiausiai dėkoju.

— Ką gi, tuomet gal pasirodysi čia dešimt po šešių? Biblioteką sekmadieniais uždaro šeštą.

— Sutarta, — patvirtinau. — Dar kartą ačiū.

— Nėra už ką, — atsakė ji ir padėjo ragelį.

Kol naršiau spintą, ieškodamas kokio padoresnio apdaro pasimatymui, iš vonios išlindo storuliuke. Ištiesiau jai rankšluostį ir savo maudymosi chalatą. Akimirką ji stovėjo priešais mane visiškai nuoga, šlapiais, prie kaktos ir skruostų prilipusiais plaukais, pro kuriuos kyšojo rausvos ausys. Su visais auksiniais auskarais.

— Ar maudydamasi niekad neišsisegi auskarų? — paklausiau.

— Niekad. Argi nesakiau?

* * *

Vonioje mergina pakabino džiūti savo apatinius, sijoną ir palaidinę. Rausva liemenėlė, rausvos kelnaitės, rausvos pėdkelnės, rausvas sijonas ir šviesiai rausva palaidinė. Paskutinė mano gyvenimo diena, o aš štai sėdžiu vonioje ir neturiu daugiau į ką žiūrėti, kaip tik į kadaruojančius prieš nosį skalbinius. Niekad negalėjau pakęsti vonioje kabančių apatinių ar kojinių. Nė nežinau kodėl. Nepakenčiu, ir tiek.

Paskubomis išsitrinkau galvą, nusigramdžiau visą kūną, išsivaliau dantis, nusiskutau. Paskui užsitempiau trumpikes ir kelnes. Nepaisant visų beprotiškų naktinių gaudynių, žaizdos beveik neskaudėjo. Tiesą sakant, prisiminiau ją tik įlipęs į vonią.

Mergina tysojo ant lovos, džiovinosi plaukus ir tuo pat metu skaitė Balzaką. Lauke tebelynojo, nesimatė jokių prošvaisčių.

Vonios kambarys su džiūstančiais apatiniais, mergina lovoje su plaukų džiovintuvu ir knyga rankoje... visa tai nejučia priminė man vedybinį gyvenimą.

Atsisėdau greta jos, atrėmiau galvą į lovos atlošą ir užsimerkiau. Prieš akis plūduriavo ir skydo įvairiaspalvės dėmės. Kiek jau parų negavau kaip reikiant išsimiegoti? Kaskart, kai tik nugrimzdavau į snaudulį, mane kas nors šiurkščiai pažadindavo. Akys lipte lipo, saldi miego pagunda klampino į tamsias gelmes. Tarytum kokie INKiščiai tiestų letenas ir temptųsi mane žemyn...

Tučtuojau atsimerkiau ir abiem delnais pasitryniau veidą. Palietus jis atrodė tarsi svetimas. Kakle tebemaudė siurbėlės palikta mėlynė.

— Kada ketini keliauti atgal parsivesti senelio? — paklausiau.

— Kai išsimiegosiu ir išdžius drabužiai, — atsakė ji. — Vanduo ten iki vakaro nuslūgs. Eisiu tuo pačiu keliu, kuriuo atėjome.

— Kai toks oras, tavo drabužiai neišdžius net iki rytojaus ryto.

— Tai ką man daryti?

— Ar esi kada girdėjusi apie automatinius džiovintuvus? Čia visai netoli yra skalbykla.

— Bet aš neturiu ką apsivilkti, kad iki jos nueičiau...

Kaip įmanydamas sukau galvą, bet taip ir nepavyko įžiebti jokios išminties kibirkštėlės. Neliko nieko kita, tik pačiam nešti džiovinti jos drabužius. Nupėdinau į vonią ir sugrūdau šlapius skudurus į „Lufthansa“ krepšį.

Tai štai kaip. Dalį brangių paskutinių valandų man teks praleisti ant sudedamosios kėdutės skalbykloje.

32 Šešėlis mirties patale

Atidarau duris į Sarginę ir aptinku Vartų Sargą, skaldantį balanas prakurams.

— Netrukus pradės snigti kaip reikiant, — sako jis, nepaleisdamas kirvio iš rankos. — Artinasi pūga, tiesiog ore jaučiu. Vien šįryt numirė keturi žvėrys. Rytoj rytą negyvų rasime kur kas daugiau. Šią žiemą šalčiai iš tikrųjų nuožmūs.

Nusimaunu pirštines, šildausi prie krosnelės nužvarbusius pirštus. Vartų Sargas suriša balanas į kezulą ir užmeta šį ant malkų krūvos, paskui uždaro paskui save malkinės duris ir atremia kirvį į sieną. Galiausiai pats prisiartina prie krosnelės ir taip pat šildosi pirštus.

— Atrodo, nuo šiol žvėris man teks deginti vienam. Kai yra kas padeda, gyventi kur kas lengviau, bet anksčiau ar vėliau viskas baigiasi. Šiaip ar taip, tai juk mano darbas.

— Ar mano šešėlis jau taip sunkiai serga?

— Jaučiasi tikrai ne kažin kaip, — sako Vartų Sargas ir kraipo galvą, įtrauktą į pečius. — Tiesą sakant, visai nekaip. Slaugau jį kaip išmanydamas, bet ne kažin kiek galiu padėti.

— Ar galiu jį pamatyti?

— Žinoma, galite pusvalandį pasišnekėti. O paskui man jau reikės eiti deginti kritusių žvėrių.

Vartų Sargas nukabina nuo kabliuko žiedą su raktais, atrakina geležinius vartus į Šešėlių buveinę. Pirm manęs spėriu žingsniu pereina aptvarą ir įleidžia mane į kampe kūpsančią pašiūrę. Ji atšalusi lyg ledkalnis.

— Aš niekuo dėtas, — skubinasi teisintis Vartų Sargas. — Ne aš sugalvojau įkišti tavo šešėlį čionai. Manęs paties šitas būstas nėmaž nežavi. Tačiau yra taisyklės, kurių privalu laikytis, taigi šešėlius turime apgyvendinti čia. Aš tik atlieku savo priedermę. Tavo šešėliui pasisekė kur kas labiau nei kai kuriems kitiems. Prastesniais laikais tenka sugrūsti čia du ar tris.

Ginčytis nebėra prasmės. Aš tik linkteliu ir nieko nesakau. Kad būčiau žinojęs, niekad nebūčiau palikęs šešėlio šitokioje skylėje.

— Tavo šešėlis ten, apačioje, — sako Vartų Sargas. — Apačioje šiek tiek šilčiau, jei tik ištversi smarvę.

Vartų Sargas lenda į kampą, atkelia pradrėkusį medinį dangtį. Atsivėrusioje angoje matau netgi ne laiptus, o kopėčias. Vartų Sargas nulipa kelias pakopas, mosteli man sekti paskui jį. Nužėriu sniegą nuo palto ir rabždinuosi jam iš paskos.

Apačioje jusles užgriūva nepakeliamas prarūgusio šlapimo ir išmatų dvokas. Jokių langų nėra, patalpa niekada nevėdinama. Rūsys dydžio sulig šiokiu tokiu sandėliuku. Trečdalį jo užima lova. Po ja — molinis naktipuodis. Ant seno išklerusio stalo virpčioja žvakė — vienintelis ir šviesos, ir šilumos šaltinis. Grindys — plūktinė asla, o nuo drėgmės žvarba tiesiog košia kiaurai. Mano šešėlis guli lovoje nejudėdamas, užsitraukęs antklodę iki pat ausų. Jis žiūri į mane, bet akyse — jokios gyvybės kibirkštėlės. Kaip ir sakė senasis Pulkininkas, mano šešėliui paskutinioji jau visai arti.

— Man reikia įkvėpti gryno oro, — sako Vartų Sargas, neapsikęsdamas tvaiko. — O judu šnekėkitės apie ką tik norite. Šitam šešėliui nebeužteks jėgų vėl prilipti prie tavęs.

Vartų Sargas užsiropščia aukštyn ir dingsta iš akių. Mano šešėlis akimirką dvejoja, akimis baugiai šaudydamas po patalpą, o paskui mosteli man prieiti prie lovos.

— Užlipk viršun ir patikrink, ar Vartų Sargas nesiklauso, — kužda šešėlis.

Palypėju kopėčiomis, vos vos kilsteliu dangtį — nematyti nė gyvos dvasios.

— Išėjo, — patikinu.

— Mums reikia kai ką aptarti, — tvirtina šešėlis. — Aš dar ne toks silpnas, kaip atrodo. Turėjau apdumti akis Vartų Sargui. Tiesa, aš iš tiesų išsekęs, tačiau tik apsimetu, kad nevalioju net išlipti iš lovos, šleikštulys irgi suvaidintas. Kai prireiks, dar pajėgsiu atsikelti ir eiti.