Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Gaila, bet tikrai nesuprantu...

— Gerai, paaiškinsiu. Žmonių savastį anapus Sienos išneša žvėrys. Tai ir turėjau omeny sakydamas, kad reikia nuolat nugraibyti putas. Klajodami po Miestą žvėrys susiurbia į save užsilikusius menkus savasties atšvaitus, o paskui tai, ką surinkę, išneša į išorinį pasaulį. Atėjus žiemai, jie miršta — nebepakelia juose susikaupusių savasties liekanų. Pražudo juos anaiptol ne šaltis ir ne maisto stygius — o žmogiškosios esybės, kurią jiems užkrauna Miestas, svoris. Pavasarį gimsta jaunikliai — lygiai tiek, kiek žvėrių tą žiemą yra išmirę — ir viskas vėl prasideda iš naujo. Štai kokią kainą tenka mokėti už jūsų tobulumą. Tobulumą, kuris apsivalo nuo atliekų, užkraudamas jas silpniesiems, negalintiems pasipriešinti.

Neįstengiu išspausti nė žodžio. Įsmeigiu žvilgsnį į batus.

— Kai žvėris miršta, Vartų Sargas nurėžia jam galvą, — negailestingai tęsia šešėlis. — Tuo metu žmogiškoji esybė jau būna neatsiejamai įsismelkusi į kaukolę. Vartų Sargas kaukoles švariai nugrando ir ištisiems metams užkasa į žemę, kad išsisklaidytų jose susikaupusi energija, o paskui neša į Biblioteką. Ten kaukolės ir snūduriuoja lentynose, kol Sapnų Skaitytojo rankos surenka paskutinius savasties raibulius, ir šie ištirpsta ore. Štai kas iš tikrųjų yra tie „seni sapnai“. Užduotis skaityti senus sapnus visuomet tenka tam, kuris atvykęs į Miestą neseniai — kurio šešėlis dar gyvas. Sapnų Skaitytojas išskaito į nebūtį kiekvieną savasties kibirkštėlę — net menkiausi likučiai pažyra ir išsiskaido ore. Tu esi žaibolaidis, tavo darbas — įžeminti elektros iškrovas. Ar supranti?

— Taip, turbūt suprantu.

— Kai Sapnų Skaitytojo šešėlis miršta, jis netenka darbo ir visiškai susilieja su Miestu. Štai šitaip Miestas ir išsaugo savo tobulybę. Visa, kas netobula, suverčiama netobuliesiems, kad kiti, „tobulieji“, galėtų gyventi viskuo patenkinti, be jokių rūpesčių. Nejaugi manai, kad tai teisinga, kad šitaip ir turėtų būti? Ar tau niekad nedingtelėjo, kaip visa tai atrodo žvėrims, šešėliams, giriniams?

Aš jau taip ilgai žiūriu į žvakės liepsnelę, kad įsiskausta galva. Nusiimu tamsius akinius, šluostausi pasruvusias ašaras.

— Ateisiu rytoj čia trečią valandą, — pasižadu. — Viskas ir yra taip, kaip sakai. Man čia — tikrai ne vieta.

33 Skalbykla lietingą dieną, automobilių nuoma, Bobas Dilanas

Jeigu sekmadienį lyja, gali neabejoti: visi keturi džiovinimo aparatai skalbykloje bus užimti. Tad išvydęs keturis skirtingų spalvų plastikinius maišus, pakabintus ant durų rankenų, pernelyg nenustebau. Skalbykloje lūkuriavo trys moterys: ketvirtą dešimtį bebaigianti namų šeimininkė ir pora studenčių iš netoliese esančio merginų bendrabučio. Namų šeimininkė sėdėjo ant sulankstomos kėdutės ir blausiu žvilgsniu stebeilijo į ratu besisukančius savo drabužius tarsi į televizoriaus ekraną. Abi merginos buvo sukišusios nosis į JJ žurnalą. Kai įėjau, visos trys akimirką kilstelėjo galvas, bet tuoj pat nutarė, kad besisukantys skalbiniai ir žurnalas — kur kas įdomiau nei aš.

Prisėdau laukti savo eilės, „Lufthansa“ krepšį pasidėjau ant kelių. Atrodo, aš — pirmas eilėje. Nuostabu. Nė vienas vaikinas ilgiau neištvertų spoksodamas į kažkieno kito drabužių kaugę, besisukančią būgne. O dar paskutinę savo gyvenimo dieną...

Išsidrėbiau ant sulankstomos kėdutės ir įsispoksojau į erdvę. Skalbykloje tvyrojo specifinis skalbimo miltelių ir įšilusių džiūstančių skalbinių kvapas. Priešingai nei vyliausi, nė vienas džiovintuvas neskubėjo atsidaryti. Skalbyklose paprastai galioja keletas nerašytų taisyklių ir viena jų tokia: „Stebimas džiovinimo aparatas niekad nesustoja“. Žiūrint nuo kėdutės pro skaidrų būgno plastiką, drabužiai viduje atrodė jau visiškai sausi, tačiau centrifūga atkakliai sukosi, tarsi nesuprasdama, kad jau metas sustoti.

Pašėlusiai norėjosi užsimerkti ir nusnūsti, bet baiminausi pražiopsoti savo eilę. Pasigailėjau, kad neatsinešiau kokios knygos. Skaitymas išvaikytų miegus, o ir laikas prabėgtų greičiau. Bet argi aš norėčiau, kad laikas bėgtų greičiau? Jau verčiau tegul jis slenka taip lėtai, kaip tik įmanoma — bet, kita vertus, kol sėdžiu skalbykloje...

Galvoti apie laiką buvo tikra kankynė. Laikas — pernelyg abstrakti sąvoka. Bet tai netrukdo mums mėginti jį užpildyti. Paskui mes patys nebegalime susigaudyti, ar mūsų patirtis priklauso laikui, ar fizinių daiktų pasauliui.

Bet ko reikės nusitverti tada, kai sutvarkysiu reikalus skalbykloje? Pirmiausia — nusipirkti drabužių. Padorių drabužių. Matuotis laiko neužteks, tad tvido kostiumą teks pamiršti. Pasitenkinsiu chaki spalvos medvilninėmis kelnėmis, trumpu sportiniu švarku ir marškiniais, pasirišiu kaklaraištį. Dar — lengvas lietpaltis. Tokia apranga turėtų puikiausiai tikti bet kokiam restoranui. Taigi apsipirkdamas sugaišiu pusantros valandos. Vadinasi, bus trys. Iki paskirtojo pasimatymo man liks dar trys valandos.

Hmmm... Ką veikti ištisas tris valandas? Pavargusios, mieguistos mintys niekaip neišsijudino, tarsi kas būtų sukaustęs man protą.

Džiovintuvas dešinėje pusėje galų gale sustojo. Namų šeimininkė ir studentės dirstelėjo į aparatą, bet nė viena nepasijudino iš vietos. Vadinasi, šitas džiovintuvas — mano. Laikydamasis nerašytų skalbyklos taisyklių, ištraukiau iš aparato šiltų drabužių gniutulą ir sugrūdau į maišą, kabantį ant džiovintuvo rankenos. Tada iškroviau savąjį „Lufthansa“ maišą, pašėriau automatą monetomis ir vėl klestelėjau ant kėdutės. Laikrodis rodė be dešimt pirmą.

Namų šeimininkė bei studentės taip ir sužiuro į mane. Paskui — į skalbinius džiovinimo aparate. Tada — vėl į mane. Susirūpinęs ir aš pats žvilgtelėjau į besisukančius skalbinius. Ir tik dabar pastebėjau, kad tie keli visų akivaizdoje būgne šokčiojantys skudurėliai — mergaitiški drabužėliai, ir dar visi rausvi. Verčiau jau nešdintis iš čia ir pasiieškoti toms dvidešimčiai minučių kokio kito užsiėmimo.

Nuo pat ryto purškianti dulksna nė nemanė liautis, tarsi šitaip skelbdama pasauliui kažkokią liūdną žinią. Išskleidžiau skėtį ir patraukiau gatve. Per tykų gyvenamąjį kvartalą išėjau į gatvelę, abipus kurios rikiavosi krautuvėlės. Kirpykla, kepykla, sporto prekės burlenčių mėgėjams — kažin, kam gali prireikti burlentės čia, Setagajoje? — tabako krautuvėlė, patisserie 14, vaizdajuosčių nuoma, drabužių valykla. Ant šios durų iš lauko pusės iškaba: „Lietingomis dienomis visiems drabužiams — 10% nuolaida“. Keistoka logika. Viduje atšiaurios išvaizdos plikagalvis valyklos savininkas lygino vyriškus marškinius. Nuo lubų kadaravo visas pluoštas elektros laidų: tarsi susiviję vijokliai, jie pažemiui išsiskirstė, nuvingiuodami prie lyginimo lentų ir lygintuvų. Tokia seno kirpimo savo kvartalo valykla, kur visi darbai atliekami tiesiog čia pat, rankomis. Gera sužinoti, kad tokių dar yra. Kaip kažin ką, čia jie netvirtina kabių su numerėliais prie marškinių atvarto — negaliu jų pakęsti. Kaip tik dėl tų numerėlių niekada nenešu marškinių į valyklą.

Atvirame valyklos prieangyje stovėjo keletas vazonų su augalais. Puikiausiai žinojau, kad visus juos pažįstu, bet nevaliojau prisiminti nė vieno augalo pavadinimo. Nuo stogo kraigo į žemę vazonuose kapsėjo lietaus lašai; viename vazone savais reikalais kažkur šliaužė vieniša sraigė. Pasijutau visiškai niekam tikęs. Pragyvenau šiame pasaulyje trisdešimt penkerius metus, o net paprasčiausios gėlės pavadinimo nežinau. Štai, pasirodo, kiek daug galima sužinoti, apsidairius po nedidelę kvartalo valyklą.