Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Kada nors mudviem reikėtų susitikti, — pasakiau.

Ji nusišypsojo ir vos vos pakreipė galvą. Šitokios žavios merginos, reikia manyti, žino kokius tris šimtus būdų, kaip bendrauti su nusigalavusiais, žmonų pamestais trisdešimt penkerių metų vienišiais. Padėkojau jai ir užvedžiau variklį. „ Stuck Inside of Mobile with the Memphis Blues Again“ , — dainavo Bobas Dilanas. Šnektelėjęs su ta mergina, pasijutau geriau.

Elektroninis laikrodis prietaisų pulte rodė keturias valandas keturiasdešimt dvi minutes. Vakarėjo, ūkanotas dangus virš miesto vis labiau blausėsi, o aš važiavau namo, vos šliauždamas transporto kamštyje. Tačiau tai buvo ne įprastas lietingo sekmadienio kamštis: žalias sportinis automobilis įsirėžė į aštuonių tonų sunkvežimį, gabenusį betono blokus. Tad eismas buvo paralyžiuotas visame kvartale. Sportinis automobilis priminė kartoninę dėžutę, kurią kažkas neatsargiai prisėdo. Netoliese stoviniavo keletas lietpalčiais vilkinčių policininkų, o avarinė brigada skubinosi patraukti nuo kelio sumaitotas nuolaužas.

Užtrukau visą amžinybę, kol prasibroviau pro avariją, tačiau iki paskirtojo pasimatymo dar liko marios laiko. Tad sėdėjau automobilyje, rūkiau ir klausiausi Bobo Dilano. „Likę a Rolling Stone“. Ėmiau niūniuoti pritardamas.

Visi mes senstame. Bent jau tai visiškai aišku, kaip tas lietus už lango.

34 Kaukolės

Regiu skrendančius paukščius. Jie pramirga virš nubalusio, šalčio sukaustyto Vakarinės kalvos šlaito ir dingsta man iš akių. Šildausi prie krosnelės rankas ir kojas, gurkšnoju Pulkininko atneštą karštą arbatą.

— Ir šįvakar ketini eiti skaityti sapnų? Sniego bus labai gilu. Pavojinga vaikštinėti Kalvos šlaitu. Galėtum kokią dienelę ir atsipūsti, — siūlo man senasis karininkas.

— Ne, negaliu praleisti nė dienos, — prieštarauju.

Pulkininkas linguoja galvą, paskui išeina ir netrukus grįžta nešinas pora sniegbridžių batų.

— Štai, apsiauk šituos. Bent jau nepaslysi.

Pasimatuoju batus. Dydis — kaip tik. Geras ženklas.

Jau metas eiti. Apsivynioju kaklą šaliku, užsimaunu pirštines, iš Pulkininko pasiskolinu kepurę. Akordeoną suspaustomis dumplėmis irgi vogčiomis įsimetu į kišenę. Nenoriu niekur nė žingsnio žengti be jo.

— Būk atsargus, — prisako man senasis karininkas.

* * *

Kaip ir reikėjo tikėtis, seniokų iškastą duobę jau baigia užnešti sniegu. Patys seniokai prie jos nebesirodo, pradingo ir jų darbo įrankiai. Jeigu šitaip snigs ir toliau, iki ryto duobės neliks nė ženklo. Valandėlę stebiu besiblaškančius baltus sūkurius, o paskui leidžiuosi į kelią šlaitu žemyn.

Sninga tirštai, dideliais drėgnais kąsniais. Per kelis metrus priekyje jau neįžiūriu nieko, tik vientisą baltą sieną. Nusiimu akinius, šaliką užsitraukiu iki pat akių. Girdžiu virš galvos krykaujančius paukščius — jų balsai prasismelkia net per naujųjų mano batų girgždėjimą. Kažin, kaip jaučiasi paukščiai, kai šitaip sninga? O ką apie tokią pūgą mano žvėrys?

* * *

Į Biblioteką ateinu visa valanda anksčiau ir aptinku Bibliotekininkę laukiančią, kol krosnelė prišildys kambarį. Ji nužeria sniegą nuo mano palto, iškrapšto ir tą, kurio prilindo į rantuotus batų padus.

Nors buvau čia vos vakar, vis dėlto, išvydus šviesą už matinio stiklo, pajutus jaukią krosnelės šilumą, užuodus iš kavinuko sklindantį kavos kvapą, mane persmelkia ilgesys.

— Valgysi dabar? — klausia Bibliotekininkė. — Ar šiek tiek vėliau?

— Išvis nevalgysiu. Aš nealkanas, — sakau.

— Tai gal nori kavos?

— Kavos norėčiau.

Nusimaunu pirštines, pakabinu virš krosnelės džiūti. Kol šildausi prie ugnies pirštus, Bibliotekininkė pripila du puodelius kavos. Vieną paduoda man, tada pati sėdasi prie stalo, gurkšteli.

— Lauke taip smarkiai sninga, — sakau. — Ateidamas vos įžiūrėjau kelią.

— Tai jau taip. Ir snigs dar keletą dienų. Kol tie debesys danguje išbarstys visą sniegą.

Nugeriu gal pusę puodelio kavos, tada, netaręs nė žodžio, sėduosi prie stalo priešais Bibliotekininkę. Vos pažvelgiu į ją, širdį vėl suspaudžia liūdesys.

— Kai pagaliau liausis snigę, sniego bus priversta tiek, kiek tu tikriausiai nesi regėjęs per visą gyvenimą, — sako ji.

— Gali būti, kad ir nepamatysiu.

Ji pakelia akis nuo puodelio su kava ir įsmeigia žvilgsnį į mane.

— Ką tai reiškia? Juk sniegą mato visi.

— Šįvakar aš neskaitysiu sapnų. Verčiau tiesiog pasikalbėkime, — siūlau. — Aš noriu pasakyti tau tiek daug visokių dalykų — ir antra tiek norėčiau išgirsti iš tavęs. Ar sutinki?

Ji suneria ant stalo pirštus ir nieko nesuprasdama žiūri į mane.

— Mano šešėlis miršta, — pradedu aš. — Jis neišgyvens šios žiemos. Jo dienos jau suskaičiuotos. O kai mano šešėlis mirs, prarasiu savastį visiems laikams. Štai kodėl kaip tik dabar privalau apsispręsti. Ir dėl savo paties ateities, ir dėl kai kurių dalykų, susijusių su tavimi. Laiko apmąstymams liko visai nedaug, bet esu tikras: net jei turėčiau jo ikvaliai, kad ir kiek apie visa tai galvočiau, sprendimas nepasikeistų. Tad štai: aš privalau iškeliauti iš čia.

Gurkšteliu kavos, mintyse tikindamas pats save, kad mano sprendimas teisingas. Tikiuosi, šitaip nutaręs nesuklydau, bet, kad ir kaip būtų, dalelę savęs neišvengiamai prarasiu bet kuriuo atveju.

— Rytoj aš išvykstu iš Miesto, — po valandėlės prašnenku vėl. — Pats kol kas tiksliai nežinau nei kaip, nei kokiu keliu. Tai pasakys mano šešėlis. Mudu išeisime abu ir grįšime į ankstesnįjį pasaulį. Kaip ir kadaise, vėl visur tampysiuosi šešėlį drauge su savimi. Nerimausiu, graušiuosi ir kentėsiu, atėjus metui pasensiu ir galiausiai numirsiu. Abejoju, ar tu gali tai suprasti, tačiau aš priklausau tam kitam pasauliui, kuriame nuolat turėsiu paklusti savasties valiai — netgi tada, jei ji vilios mane sukti klystkeliais.

Ji tik stebeilija į mane. Ne, ne į mane, į tą erdvės tašką, kurį užima mano kūnas.

— Nejaugi Mieste tau nepatinka? — galiausiai klausia.

— Iš pat pradžių sakei man, kad jeigu trokštu ramybės, čia man tikrai patiks. Taip, Miesto tyla ir ramybė mane iš tiesų traukia. Taip pat žinau, kad jei sutiksiu paaukoti savastį ir liksiu čia visam laikui, ši tykumą ir ramybė užvaldys mane visiškai. Labai, labai gali būti, kad aš visą gyvenimą gailėsiuos pasprukęs iš Miesto. Tačiau ir likti negaliu. Manoji savastis neleidžia man lyg niekur nieko priimti šešėlio ir žvėrių auką. Nors mano savastis be paliovos, netgi šią minutę, vis labiau menksta, negaliu jai meluoti. Bet dabar kalbu ne apie tai. Noriu pasakyti štai ką: tai, ką prarasiu — prarasiu amžiams. Ar supranti?

Ji ilgai žiūri į gulinčias ant stalo savo rankas. Jos kava puodelyje jau seniai nebegaruoja; kambaryje išvis niekas nejuda.

— Ar tu jau niekada nesugrįši čionai?

Aš purtau galvą.

— Kartą išvykęs, sugrįžti nebegalėsiu niekad. Tai visiškai aišku. Net jeigu ir grįžčiau, Vartai man nebeatsidarytų.

— Nejaugi tau nėmaž negaila?

— Prarasti tave — štai kas man sunkiausia. Aš myliu tave, ir mano meilės prigimtis — labai svarbus man dalykas. Jeigu ji liks iškreipta, virs kažkokia pusiau meile, tuomet geriau išvis tavęs nemylėti. Taigi privalau išsaugoti savastį, nors kartu prarasiu tave.

Kambaryje vėl stoja tyla, tik pakuždomis spraga anglys krosnelėje. Greta jos kaba mano paltas, šalikas, kepurė, pirštinės — daiktai, kuriuos man davė Miestas.