Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Tu — pirmas mano sutiktas žmogus, galintis rungtis su manim apetitu, — pareiškė mergina.

— Dar toli gražu nesijaučiu persivalgęs, — pasakiau.

— Namie turiu šaldytą picą ir butelį „Chivas“.

— Gal sudorokime ir juos?

* * *

Jos namai iš tiesų buvo prie pat bibliotekos. Nedidelis standartinės statybos pastatas, tačiau su prieangiu ir netgi kiemeliu, kuriame, tiesa, išsitiesęs paslikas sutilptų nebent vienas žmogus. Savaime suprantama, saulė čia niekada neįspįsdavo, bet vis dėlto kampe augo azalijos krūmas. Namas turėjo netgi antrą aukštą.

— Vietos vienam žmogui čia per daug, — paaiškino ji. — Mudu su vyru pirkome šį namą, nes ketinome turėti vaikų. O paskui paskolą už jį grąžinau iš vyro gyvybės draudimo pinigų.

Ji ištraukė iš šaldiklio picą, įkišo į mikrobangų krosnelę, tada svetainėje ant stalo pastatė butelį „Chivas Regal“. Kol ji atidarinėjo kažkokio vyno butelį sau, išrinkau keletą kasečių — Džekį Makliną, Mailzą Deivisą ir Vintoną Kelį — ir spustelėjau magnetofono mygtuką. Mudu įsitaisėme skambant „Bags’ Groove“, o paskui gurkšnojome: ji — vyną, aš — viskį, klausydamiesi „Surrey with a Fringe on Top“, kol iškepė pica.

— Mėgsti seną džiazą? — paklausė ji.

— Dar mokyklos laikais klausydavausi džiazo kaskart, kai užeidavau į kokią kavinę.

— O dabar?

— Klausausi visko po truputį. Ką užleidžia kiti — tas ir tinka.

— Tai pats nesirenki, ko klausytis?

— Man nė nereikia.

— Mano vyras buvo užkietėjęs džiazo mėgėjas. Tikriausiai judviejų skoniai sutaptų. Jį užmušė autobuse — metaline gėlių vaza.

— Ji – ką?

— Autobuse kažkoks pankas sumanė išsipurkšti skiauterę dažais. Kai tik mano vyras paprašė jo liautis, šis ištaškė jam smegenis geležine vaza.

Net nežinojau, ką sakyti.

— Kuriems galams tas pankas tampėsi geležinę vazą?

— Iš kur galiu žinoti? — atsakė ji. — Vis dėlto labai jau apgailėtinas būdas mirti.

* * *

Skimbtelėjo mikrobangų krosnelės varpelis — pica paruošta. Mudu susėdome vienas greta kito ant sofos ir pasidalijome picą per pusę.

— Gal nori pamatyti vienaragio kaukolę? — paklausiau.

— Tikrą? — net aiktelėjo ji. — Tu iš tikrųjų turi vienaragio kaukolę?

— Na, ji netikra. Muliažas.

Išėjau laukan, prie mašinos. Aplink tvyrojo spalio pradžios vakaro ramybė. Debesys danguje pleišėjo, properšoje retsykiais suboluodavo beveik visai pilnas mėnulis. Rytoj turėtų būti graži diena.

Parsinešiau savąjį „Nike“ krepšį vidun, ištraukiau į rankšluostį suvyniotą kaukolę. Mergina padėjo vyno taurę ir įdėmiai apžiūrėjo kaukolę.

— Tai bent kruopštus darbelis, nieko nepasakysi!

— Ją padirbo tikras kaukolių specialistas, — paaiškinau ir gurkštelėjau viskio.

— Nėmaž ne prastesnė už tikrą.

Išjungiau magnetofoną, iš krepšio ištraukiau židinio reples ir barkštelėjau kaukolę. Kaip ir anksčiau, ši sausai suaimanavo: mooou...

— O ką tai reiškia?

— Kiekviena kaukolė rezonuoja šiek tiek kitaip. O anam kaukolių specialistui šie garsai byloja aibes visokiausių dalykų.

— Neįtikėtina! — sušuko ji. Paskui pabandė pati žnyplėmis užgauti kaukolę. — Tiesiog negaliu patikėti, kad kaukolė netikra.

Paskui ji padėjo kaukolę ant stalo ir vėl pasiėmė vyno taurę. Mudu susidaužėme ir kilstelėjome taures prie lūpų, neatitraukdami akių nuo kaukolės.

* * *

— Uždėk dar kokios muzikos, — vylingai nusišypsojo ji.

Parinkau dar porą kasečių ir vėl įsitaisiau ant sofos.

— Ar čia gerai? O gal eisime viršun?

— Čia puiku.

Patas Bunis švelniai suokė „I‘ll Be Home“. Atrodė, kad laikas ėmė tekėti priešinga kryptimi, tai man nėmaž netrukdė. Tegul sau srovena tas laikas ten, kur norisi jam pačiam.

Langą į kiemą ji užtraukė nėriniuotomis užuolaidomis, išjungė šviesas. Mudu nusirenginėjome mėnesienoje. Ji nusikabino nuo kaklo grandinėlę, nusisegė rankinį laikrodį ir galiausiai nusivilko aksominę suknelę. Aš irgi nusisegiau laikrodį ir numečiau kažkur už sofos atlošo. Tada nusivilkau švarką, atlaisvinau kaklaraištį ir susiverčiau į burną paskutinius viskio lašus.

Kojines ji nusismaukė kaip tik tuo metu, kai Rėjus Čarlzas dainavo bliuzą „Georgia on My Mind“. Užsimerkiau, susikėliau abi kojas ant stalo; minutės maišėsi mano galvoje tarsi ledukai gėrimo taurėje. Visa, kas buvo ar kas yra, atrodė įvykę be galo seniai. Drabužiai, išdraikyti ant grindų, muzika, pašnekesys. Viskas sukasi, sukasi, sukasi ratu, ir kiekvienas žino, kur visa tai baigiasi. Visi sustoja vienu metu — kaip karuselėje. Niekas neišsiveržia į priekį, niekas neatsilieka. Nuolat grįžti į pradinį tašką.

— Atrodo, tai buvo jau taip seniai, — ištariau vis dar neatsimerkdamas.

— Na, žinoma, kvailiuk, — atsakė ji visai nesuprantamai ir paėmė taurę man iš rankos, paskui atsegiojo marškinius. Lėtai ir kruopščiai, po vieną sagą, tarsi gliaudydama iš ankščių pupeles.

— Iš kur tu žinai?

— Žinau, ir tiek. — Jos lūpos prigludo prie apnuogintos mano krūtinės. Ilgi plaukai nuvilnijo pilvu.

Taip ir neatsimerkdamas, leidau kūnui mėgautis pojūčiais. Mintys tuo tarpu sukosi apie suzuki. Apie manikiūrines žirklutes. Apie sraigę valyklos prieangyje. Paskui atsimerkiau, prisitraukiau merginą artyn, apglėbiau ir ėmiau grabalioti jai už nugaros, norėdamas atsegti liemenėlę. Tačiau taip ir neužčiuopiau jokio kabliuko.

— Priekyje, — tarstelėjo ji.

Vis dėlto kai kas šiame pasaulyje keičiasi.

* * *

Mudu pasimylėjome tris kartus. Paskui išsimaudėme po dušu ir susiglaudę susirangėme ant sofos po antklode, lydimi Bingo Krosbio dainos. Palaima. Kai prireikė, mano instrumentas stūksojo kaip Gizos piramidė. Merginos plaukai nuostabiai dvelkė gaiva. Sofos pagalvėlės — pakankamai stangrios, nepaprastai patogios. Pati sofa — dar iš tų laikų, kai žmonės žinojo, kokios turi būti sofos.

Ėmiau pusbalsiu pritarti Bingui:

Bičiuli Deni , trelės jau švilpynių

Skelbia vasarą praėjus kalnų slėniuos ir šlaituos ,

Byra žiedlapiai jau rožių paskutinių:

Tau metas iškeliaut , o man teks likt namuos.

Tačiau sugrįžk , sugrįžk į pievas vasarą žalias ,

Į baltus klonius , snaudžiančius jau sniego pataluos.

Ar įsaulyje, ar vėsiam šešėly — visur gali mane surast.

Bičiuli Deni , bičiuli Deni , taip ilgiuos!

— Tavo mėgstamiausia daina? — paklausė ji.

— Taip, man ji patinka, — atsakiau. — Kadaise mokyklos konkurse, grodamas šią melodiją lūpine armonikėle, laimėjau dvylikos spalvotų pieštukų dėžutę.

Ji nusijuokė.

— Na štai, koks linksmas tas gyvenimas.

— Vis po juoką kas minutę...

Ji vėl užleido „Danny Boy“, kad galėčiau dar kartą padainuoti.

Tačiau jei tu nuvysi , kaip nuvysta gėlės ,

Jeigu parpulsi , jei tave mirtis pakąs ,

Aš rasiu kapą , per amžius tu gulėsi ,

Klūposiu ir kalbėsiu tau graudžias maldas.

Tačiau sugrįžk , sugrįžk į pievas vasarą...

Kažkodėl po antrojo karto mane apniko siaubingas liūdesys.

— Parašyk man iš ten, kur iškeliauji, kad ir kur tai būtų, — ištarė ji, paliesdama mane.

— Būtinai, — pažadėjau. — Jei tik iš ten galima siųsti laiškus.