Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Išpūčiau cigaretės dūmą į lubas ir stebėjau, kaip jis sklaidosi.

— Ar norėtum ką nors sužinoti apie mane? — paklausė ji. — Pavyzdžiui, kur gimiau, kokia buvau vaikystėje, kokią mokyklą lankiau, kada praradau nekaltybę, kokia mano mėgstamiausia spalva — ir panašiai?

— Ne, — atsakiau. — Man patinki tokia, kokią tave matau. Daugiau sužinosiu tada, kai ką nors naujo pamatysiu pats.

— O aš vis dėlto norėčiau sužinoti apie tave šį tą daugiau.

— Aš gimiau prie jūros, — ėmiau pasakoti. — Kaskart, kai praūždavo taifūnas, iš pat ryto skubėdavau į paplūdimį — ten rasdavau pačių įvairiausių bangų į krantą išmestų daiktų. Pasitaikydavo butelių, medinių getą , skrybėlių, akinių dėklų, stalų ir kėdžių — trumpiau tariant, visokiausių rakandų, lyg ir niekuo nesusijusių su vandeniu. Pašėlusiai mėgau knaisiotis po visas tas nuolaužas ir nekantriai laukdavau kito taifūno...

Užgesinau nuorūką.

— Štai kas keisčiausia, — pasakojau toliau. — Viskas, ką išmesdavo jūra, būdavo nusvidinta iki blizgesio. Niekam nebetikęs šlamštas, tačiau absoliučiai švarus. Nė vieno purvino mažmožio. Tuo jūra ir ypatinga. Kai tik pabandau pasidairyti atgal ir peržvelgti savo gyvenimą, visuomet išvystu tą švarutėlėmis šiukšlėmis nužertą jūros krantą. Toks pat buvo ir visas mano gyvenimas. Prisirinkdavau seno šlamšto, išrūšiuodavau, o paskui numesdavau kur nors kitur. Be jokio tikslo — tiesiog palikdavau vėl nuplauti jūros bangoms.

Ji palietė mano petį, paskui pakilo ir nuėjo į virtuvę. Grįžo nešina buteliu vyno sau ir alaus skardine — man.

— Man taip patinka tos juodžiausios tamsos akimirkos prieš pat aušrą, — pasakė. — Galbūt todėl, kad jos — kaip švari lenta. Švari ir dar nepanaudota.

Ji susirangė ant sofos, prisiglaudė prie manęs ir užsitraukė antklodę iki krūtinės, tada gurkštelėjo vyno. Aš įsipyliau alaus ir, laikydamas stiklą rankoje, užsižiūrėjau į gulinčią ant stalo kaukolę; butelio paviršiuje žaidė blyškūs jos švieselių atspindžiai. Mergina padėjo galvą man ant peties.

— Stebėjau tave, grįžtančią iš virtuvės, — pasakiau.

— Na, ir kaip atrodžiau?

— Tavo labai gražios kojos.

— Tau tikrai patinka?

— Nepaprastai.

Ji padėjo taurę ant stalo ir pakštelėjo man į paausį.

— Ar jau sakiau tau? — pratarė. — Siaubingai mėgstu komplimentus.

* * *

Vis drąsiau trykštant aušros atšvaitams, kaukolės žaltvykslės pamažu blėso, kol pagaliau ji liko tokia, kokia buvusi — iš paprasčiausio, niekuo neišsiskiriančio kaulo. Mudu dar kartą pasimylėjome ant sofos; drėgnas jos alsavimas šildė man petį, jos krūtys buvo nedidelės ir minkštos. Paskui, kai baigėme, ji susirangė mano glėbyje ir užmigo.

Saulės spinduliai nutvieskė gretimų namų stogus, už lango šmižinėjo paukščiai. Iš kažkur atsklido televizijos transliuojamų žinių nuotrupos, kažkas užvedė automobilio variklį. Kažin, kiek valandų išmiegojau? Atsargiai nukėliau merginos galvą nuo savo peties ir nuėjau į virtuvę. Uždariau duris ir įsijungiau radiją, pritildęs garsą, nustačiau trumpųjų bangų stotį. Skambėjo Rodžerio Viljamso „Autumn Leaves“ — daina lyg tamtyč parinkta šiam metų laikui.

Virtuvė beveik niekuo nesiskyrė nuo manosios. Tokie pat elektriniai buities prietaisai, toks pat jų išdėstymas, tokie pat rykai, indai — viskas taip, kaip ir turėtų būti. Buvo ir stovas su įvairių dydžių, įvairios paskirties peiliais, tik štai jų aštrumui gerokai trūko iki tobulybės. Tik labai nedaugelis moterų sugeba kaip reikiant išgaląsti peilius.

Nė pats nežinau, kodėl ėmiausi šniukštinėti svetimoje virtuvėje. Šiaip jau lyg ir nesu linkęs visur kaišioti nosį, bet šįkart viskas atrodė labai reikšminga. Radijas pradėjo transliuoti „Frank Chacksfield Orchestra“ dainą „Autumn in New York“, o aš perėjau prie lentynų, kuriose tvarkingai rikiavosi puodai, lėkštės, prieskonių indeliai. Virtuvė — ištisas atskiras pasaulis.

Orkestro aranžuotės baigėsi, radijo bangomis atsklido aksominis diktorės balsas: „O taip, jau metas traukti iš spintos megztinius“. Beveik užuodžiau pirmojo rudeninio megztinio kvapą. Epizodai iš Apdaiko romano. Vudžio Hermano svingo pasažai — „Early Autumn“. Virtuvės laikrodis: septynios valandos dvidešimt penkios minutės.

Dvidešimt penkios minutės po septynių ryto, pirmadienis, spalio trečioji.

Dangų aptraukusi tamsa plyšo, tarsi perrėžta aštriu peiliu, išsiliejo sodri, vaiski žydrynė. Ne pati prasčiausia diena iškeliauti iš šio pasaulio.

Užkaičiau šlakelį vandens, paskui išėmiau iš šaldytuvo keletą pomidorų ir nuplikiau juos verdančiu vandeniu, kad lengviau nusiluptų odelė. Susmulkinau dar keletą daržovių ir česnakų, sudėjau pjaustytus pomidorus, įmečiau keletą dešrelių ir viską drauge šiek tiek patroškinau. Paruošiau salotas iš kopūstų ir paprikų, užkaičiau kavos. Galiausiai apšlaksčiau vandeniu prancūzišką batoną, suvyniojau į foliją ir įkišau į mikrobangų krosnelę. Viską suruošęs, nukrausčiau tuščius butelius bei taures nuo stalo svetainėje ir pažadinau merginą.

— Mmm... užuodžiu kažką gardaus, — pratarė ji.

— Gal jau galiu apsirengti? — paklausiau.

Laikausi principo niekada nesirengti, kol neapsirengė moteris. Galbūt tai prietaras: manau, kad pasielgęs priešingai užsitraukčiau nelaimę. O gal tiesiog šiokia tokia galantiškumo apraiška.

— O tu mandagus! — šūktelėjo ji ir nusimetė marškinėlius. Ankstyvo ryto šviesa lyžtelėjo jos krūtinę ir pilvą, išryškindama smulkučius odos plaukelius. Mergina dar valandėlę padelsė, kad apžvelgtų savo kūną.

— Visai nieko. — Štai toks kuklus įvertinimas.

— Dar ir kaip nieko, — atsakiau. — Užkąskime.

Ji apsivilko geltonus marškinius, užsitempė nublukusius džinsus. Mudu susėdome priešais kits kitą prie virtuvės stalo ir kibome pusryčiauti.

— Komplimentai virėjui, — pareiškė ji. — Nepaprastai gardu. Bet kaip tau pavyksta šitaip skaniai gaminti, kai gyveni vienas? Nejaugi nenusibosta vienam?

— Ne, turbūt ne. Aš buvau vedęs, pragyvenau su žmona penkerius metus, bet dabar dorai nė nebeprisimenu, koks buvo tas santuokinis gyvenimas. Atrodo, kad visada ir buvau vienas.

— Niekad nenorėjai vesti dar kartą?

— O kas pasikeistų?

Ji nusijuokė. Aš dirstelėjau į laikrodį. Pusė devynių.

— Ką ketini šiandien veikti? — paklausė ji.

— Išeikime devintą, — pasiūliau. — Noriu nueiti į parką ir pasėdėti saulėkaitoje. Galbūt išgerti vieną kitą bokalą alaus. Paskui, gal pusę vienuolikos, važiuosiu pasivažinėti. Ir jau po to išvykstu. O tu ką veiksi?

— Aš grįšiu namo, šį tą išsiskalbsiu, apsitvarkysiu, o paskui gulėsiu ir galvosiu apie seksą. Neblogai skamba?

— Aš tau pavydžiu.

Kol ploviau indus, ji niūniuodama prausėsi duše. Indų ploviklis buvo iš tų naujoviškų ekologiškų koncentratų, pagamintų žolelių ekstraktų pagrindu, ir beveik visiškai neputojo. Iššluosčiau indus ir sudėjau ant stalo. Paskui pasinaudojau skolintu dantų šepetuku. Kažin, gal ji turi ir kuo nusiskusti?

— Paieškok spintelėje, dešiniajame viršutinės lentynėlės kampe, — šūktelėjo ji. — Ten dar turėtų būti užsilikusių vyro daiktų.

Aptikau „Schick“ skustuvą ir „Gillette“ citrininių skutimosi putų; purkštuvo gale tebebuvo pridžiūvęs baltas sustingęs gumulėlis. Mirtis kartais net skutimosi putų flakoną palieka puspilnį.

— Radai? — šūktelėjo ji.