Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Žinau, ir tiek. Vien tik Ežeras yra paliktas be apsaugos, juo niekas nesirūpina. Aplink jį nėra jokių užtvarų — jų nė nereikia. Ežerą supa baimės siena.

— Kada tai supratai?

— Tada, kai pirmą kartą išvydau Upę. Vieną kartą mudu su Vartų Sargu buvome nuėję iki Vakarinio tilto. Ilgai žiūrėjau žemyn, į vandenį. Upė pulsuote pulsavo gyvybe. Jutau tai. Upėje nėra blogio. Manau, kad jei galėtume atsiduoti vandeniui, Upės tėkmė pati išplukdytų mus iš čia. Iš Miesto — atgal į tikrąjį pasaulį. Turi manimi pasikliauti.

— Tai, ką sakai, skamba visai logiškai, — sutinku aš. — Upė iš tiesų išteka ten — išteka į mūsų ankstesnįjį pasaulį, kad ir koks jis būtų. Nė pats nežinau kodėl, bet pastaruoju metu pradedu kai ką prisiminti apie tą pasaulį. Nieko reikšmingo, smulkmenas. Orą, garsus, šviesą. Mane pažadino dainos.

— Tai toli gražu ne pats geriausias iš visų pasaulių, — sako mano šešėlis. — Nieko negaliu tau pažadėti, bet tasai pasaulis — mūsų, ir mes turime gyventi jame. Jis mūsų su visa kuo, kas ten laukia gero ir blogo. Tuo tarpu čia niekada nebus nieko nei gero, nei blogo. Aname pasaulyje tu gimei — jame ir gyvensi, jame ir mirsi. O kai mirsi tu, mirsiu ir aš. Šitaip visada ir būna, taip sutvarkyta pačios gamtos.

Mudu atsigręžiame ir žvelgiame į miestą. Bokštas su laikrodžiu, Upė, Tiltai, Siena — ir dūmai. Visa kas užklota beribiu, baltomis snaigių dėmelėmis lopiniuotu dangumi — milžinišku sniegulių kriokliu, tyškančiu ant Pasaulio galo.

— Reikia judintis, — sako šešėlis. — Kai šitaip sninga, Vartų Sargas, žiūrėk, dar paliks darbą nebaigtą ir anksčiau patrauks namo.

Aš stojuosi, nubraukiu sniegą nuo kepurės graižo.

39 Spraginti kukurūzai, Lordas Džimas, išnykimas

Pakeliui į parką stabtelėjome prie parduotuvės nusipirkti alaus. Paklausiau, kokio alaus ji norėtų. Mergina atsakė, kad tiks bet kuri rūšis, kad tik alus būtų alaus skonio ir su puta.

Pinigų dar turėjau pakankamai, bet parduotuvėje tebuvo vienintelės rūšies atvežtinio alaus — „Miller High Life“.

Rudeninis dangus buvo tyras tarsi naujut naujutėlis, tik šį rytą užtiestas. Oras nuostabus — pats tas klausytis Diuko Elingtono. Tiesa, reikia pripažinti, kad Diukas Elingtonas tiktų ir Kalėdoms Antarktidos mokslininkų bazėje. Aš vairavau, švilpaudamas „Do Nothin’ Till You Hear from Me“, šitaip pritardamas Lorenso Brauno trombono solo, o paskui su malonumu pritariau ir Džonio Hodžeso „Sophisticated Lady“.

Sustabdžiau automobilį prie Hibijos parko; mudu išlipome, pasiėmėme visą šešių skardinių alaus pakuotę ir išsitiesėme ant žolės. Pirmadienio rytą parke nebuvo nė gyvos dvasios — tarsi kokio lėktuvnešio denyje, kai iš jo pakyla visi lėktuvai.

— Nė debesėlio danguje, — pratariau.

— Štai vienas, — atsiliepė ji, rodydama pūkų kamuoliuką virš Hibija Holo.

— Kažin ar skaitosi, — suabejojau.

Ji prisidengė akis nuo saulės, kad geriau matytų.

— Turbūt tavo tiesa, — sutiko. — Tikriausiai toks debesis nesiskaito.

Valandėlę mudu stebėjome debesies draiskaną. Aš atsidariau antrą skardinę alaus.

— Kodėl išsiskyrei su žmona? — paklausė ji.

— Todėl, kad kur nors važiuojant ji niekad neleisdavo man sėdėti prie lango.

Mergina nusijuokė.

— O jeigu iš tikrųjų — kodėl?

— Iš tikrųjų viskas gana paprasta. Prieš penkerius ar šešerius metus ji tiesiog išėjo. Ir daugiau niekad nebegrįžo.

— Ir paskui tu jos nebematei?

— Ne, — atsakiau ir nugurkiau gerą gurkšnį alaus. — Kad nebuvo jokios rimtos priežasties.

— Nejaugi santuoka buvo tokia nesėkminga?

— Visai ne, mūsų santuokinis gyvenimas buvo puikus, — atsakiau. — Tačiau juk ne tai svarbiausia. Tiesiog du žmonės gali miegoti vienoje lovoje, tačiau, vos užmerkę akis, pasijusti labai vieniši, jei supranti, ką turiu omeny.

— Na... ko gero, suprantu.

— Iš esmės žmonijos gal ir neįmanoma įsprausti į kokius nors apibendrinimų rėmus. Tačiau aš manau, kad žmonių esama dviejų tipų: vieni — plataus akiračio, kiti — riboto. Aš pats savo žvilgsnį į pasaulį riboju. Ir svarbiausia čia ne tai, kaip aš pateisinu savo poziciją. Tiesiog žmogus privalo kažkur brėžti ribą.

— Bet dauguma taip manančių žmonių vis dėlto stengiasi praplėsti savo ribas, argi ne taip?

— Aš — ne. Juk jeigu nori klausytis muzikos, stereoaparatūra nėra tokia jau būtina. Jeigu smuiką girdi skambant kairėje, o kontrabosą — dešinėje, nuo to muzika netampa geresnė. Tai tiesiog šiek tiek sudėtingesnis būdas stimuliuoti nusinuobodžiavusią vaizduotę.

— Ar tau neatrodo, kad esi mažumėlę kategoriškas?

— Kaip tik taip man sakė ir ji.

— Tavo žmona?

— Taip. „Tu šviesaus proto, bet visiškai nelankstaus mąstymo.“ Jos žodžiai. Nori dar alaus?

— Taip, ačiū, — atsakė ji.

Atlupau skardinės žiedą ir ištiesiau jai.

— O kokį save matai tu pats? — susidomėjo ji.

— Ar esi skaičiusi Brolius Karamazovus? — paklausiau.

— Taip, bet labai seniai.

— Tad štai, kažkur netoli pabaigos Alioša kalbasi su tokiu moksleiviu, Kolia Krasotkinu. Ir sako jam maždaug štai ką: Kolia, tavęs laukia nyki ateitis. Bet iš esmės tu nugyvensi laimingą gyvenimą.

Išmaukiau jau dvi skardines alaus, tad prieš atidarydamas trečią šiek tiek padvejojau.

— Pirmą kartą tai perskaitęs, visiškai nesupratau, ką Alioša norėjo pasakyti, — prašnekau vėl. — Kaip nykus gyvenimas gali būti iš esmės laimingas? Bet paskui supratau, kad kančias galima apriboti, nuolat perkeliant į ateitį.

— Nieko nesuprantu, ką čia šneki.

— Nesuprantu ir aš, — atsakiau. — Kol kas.

* * *

Ji nusijuokė ir atsistojo. Nusibraukė kelnes apkibusias žoles.

— Aš eisiu. Jau beveik laikas.

Pažvelgiau į laikrodį. Dešimt valandų dvidešimt dvi minutės.

— Pametėsiu tave iki namų, — pasisiūliau.

— Nebūtina, — atsakė ji. — Man vis vien dar reikia šio to nusipirkti. O paskui parvažiuosiu metro. Manding, taip bus geriausia.

— Tuomet aš dar šiek tiek užtruksiu parke. Čia taip gražu.

— Ačiū už žirklutes.

— Naudokis į sveikatą.

— Ar paskambinsi man, kai sugrįši?

— Ateisiu tiesiai į biblioteką, — atsakiau. — Mėgstu užklupti žmones darbo vietoje.

— Tada ir susitiksime, iki, — atsisveikino ji.

* * *

Kaip koks Džozefas Kotenas iš Trečiojo žmogaus žvilgsniu lydėjau ją, einančią iš parko. Kai ji išnyko medžių šešėlyje, nukreipiau žvilgsnį į jauną, išsipusčiusią moterį, kuri drauge su dukrele barstė ant žolės spragintus kukurūzus; jų link pulkais jau skubinosi balandžiai. Mergaitė — gal trejų ar ketverių metų mažylė — išskėtusi rankutes ėmė vaikytis paukščius. Turbūt nereikia nė sakyti, kad nė vieno nesugavo. Balandžiams pakanka būti paprasčiausiai balandžiais, kad sugebėtų išgyventi. Tuo tarpu madingai apsirengusi motina mano pusėn dirstelėjo tik vieną kartą. Savaime aišku, jai neprireikė daug laiko apsispręsti, kad verčiau jau vengti tipo, pirmadienio rytą tysančio žolėje su besivoliojančiomis aplink penkiomis tuščiomis alaus skardinėmis.

Užsimerkiau ir pabandžiau prisiminti visų brolių Karamazovų vardus. Mitia, Ivanas ir Alioša, ir dar buvo tasai benkartas, Smerdiakovas. Kažin, kiek atsirastų Tokijuje žmonių, prisimenančių visų jų vardus?

Tysojau aukštielninkas ir žvelgiau į dangų. Gulėjau mažytėje valtelėje, besisūpuojančioje atvirame vandenyne. Nei vėjo, nei bangų, tik aš, įsitaisęs neįžiūrimoje skiedroje. Visiškai vienas plūduriuoju jūrų platybėse. Lordas Džimas , scena po laivo sudužimo epizodo...