Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— O... — tiek tesugebėjau išspausti.

— Beje, kai tu neteksi sąmonės, ketinu užšaldyti tave kriogeninėje kameroje.

— Daryk ką tik nori. Aš vis vien nieko nebejausiu, — atsakiau. — Dabar ketinu važiuoti į Harumio prieplaukas; jeigu norėsi, galėsi susirasti ir pasiimti mane iš ten. Automobilis — balta sportinė „Carina 1800 GT Turbo“. Nesugebėsiu nupasakoti, kaip atrodo, bet atpažinsi iš muzikos — užleisiu Bobo Dilano diską.

— Bobo Dilano?

— Na, jei tau pasirodys, kad dainuoja žmogus, žvelgiantis pro langą į lietų... — jau žiojausi aiškinti, bet prikandau liežuvį. Ir pasakiau tik tiek: — Toks dainininkas šiurkščiu balsu.

— Jeigu sėkmingai pavyks panardinti tave į kriogeninį miegą, tuomet — kas žino? Galbūt senelis anksčiau ar vėliau sugalvos kokį nors būdą tave sugrąžinti. Tavim dėta, didelių vilčių nepuoselėčiau, bet tai nėra ir visiškai neįmanoma.

— Kažin ar praradęs sąmonę dar puoselėsiu kokias nors viltis, — tarstelėjau. — O kas mane užšaldys? Bene tu?

— Žinoma. Kriogeninis užšaldymas — kaip tik ta sritis, kurią išmanau geriausiai. Jau esu užšaldžiusi ne vieną dešimtį gyvų šunų ir kačių. Kuo dailiausiai tave užšaldysiu ir paslėpsiu taip, kad niekas nesugebės rasti, — patikino ji. — O jeigu viskas galiausiai susiklostys sėkmingai ir tu atgausi sąmonę — ar tuomet permiegosi su manim?

— Būtinai, — pažadėjau. — Jei tik tu pati dar norėsi miegoti su manim.

— Tikrai?

— Jei prireiks, pasitelksiu visas įmanomas technologijas, — atsakiau. — Vis dėlto net nenutuokiu, kiek metų jau bus praėję.

— Na, bent jau man tikrai bus nebe septyniolika.

— Žinok, žmonės sensta net užšaldyti kriogeninėje kameroje.

— Na, sėkmės tau, — palinkėjo ji.

— Tau taip pat, — atsakiau. — Smagu buvo su tavim paplepėti.

— Dėl to, kad suteikiau vilties kada nors sugrįžti į šį pasaulį?

— Ne, ne dėl to. Žinoma, dėkoju ir už tai, bet turėjau omeny kitką. Tiesiog buvo malonu su tavimi pasikalbėti, dar kartą išgirsti tavo balsą.

— Galime dar šiek tiek pasišnekučiuoti.

— Ne, man jau beveik nebeliko laiko.

— Klausyk, — paskubomis išbėrė ji. — Net jei prarasime tave visiems laikams, aš visada tave prisiminsiu — iki pat savo dienų galo. Iš mano atminties tu niekur nedingsi. Neužmiršk šito.

— Neužmiršiu, — pažadėjau. Ir pakabinau ragelį.

Nuėjau į parko tualetą atlikti gamtinių reikalų. Paskui grįžau į automobilį, užvedžiau variklį ir nuvairavau įlankos link, mąstydamas apie kriogeninio miego perspektyvą. Kirsdamas Ginzą apsidairiau: bene kur nors pirkėjų minioje pamatysiu savo draugę bibliotekininkę? Tačiau niekur jos neišvydau.

* * *

Išvažiavęs į krantinę sustabdžiau automobilį greta kažkokio apleisto sandėlio, surūkiau cigaretę, tada įdėjau į magnetolą Bobo Dilano diską ir paleidau automatinio kartojimo režimu. Atlenkiau priekinę sėdynę ir ramiai alsuodamas išsitiesiau, kojas užsikėliau ant vairo. Norėjosi gurkštelėti alaus, bet jo nebeturėjau — išgėrėme visą. Pro priekinį mašinos langą sruvo saulės šviesa, apglėbdama mane nuo galvos iki kojų. Užsimerkiau ir pajutau, kaip šiluma glosto akių vokus. Saulės šviesa turėjo įveikti milžinišką atstumą, kad pasiektų šią planetą, ir pačios menkiausios spindulių dalelytės pakako sušildyti man akių vokus... Kone susijaudinau. Tik pamanykite, netgi tokia neįmanomai menka ir nereikšminga smulkmena kaip akių vokai irgi turi savo vietą visatos sandaroje; kosmoso tvarka atsižvelgia netgi į tokį niekniekį. Galbūt aš vis dėlto šiek tiek priartėjau prie Aliošos Karamazovo įžvalgų, gal dabar galiu geriau jas įvertinti? Turiu pripažinti, jog šiame ribotame gyvenime man vis dėlto buvo, kad ir ribotai, skirta laimės.

Norėjosi tikėti, kad ir aš pats suteikiau bent trupinėlį laimės profesoriui ir rubuilei jo dukraitei, taip pat ir savo bičiulei bibliotekininkei. Kažin, galbūt galėčiau pradžiuginti ir dar ką nors? Laiko liko visai nedaug, aš tuojau išnyksiu be pėdsako, tad niekas negali užginčyti mano teisės dalyti laimę. Kodėl neprisiminus ano jauno taksisto, „Police“ ir regio mėgėjo? Juk jis sutiko pavėžėti mus, nors buvome kiaurai permirkę ir purvini iki ausų. Taip, jis tikrai nusipelnė savosios laimės dalelės. Tikriausiai jis ir dabar sėdi prie vairo, suka ratus po miestą, o jo automobilyje griaudi rokas.

Tiesiai priešais mane tyvuliavo jūra. Mačiau praplaukiančius krovininius laivus — menkai tenugrimzdusius į vandenį, palikusius krovinį krante. Virš įlankos šmižinėjo pulkai žuvėdrų — tarytum baltos dėmės. Dar pagalvojau apie sraiges, apie suzuki su sviestiniu padažu, apie skutimosi putas ir „Blowing in the Wind“. Pasaulis, pasirodo, kupinas įvairiausių atradimų.

Ankstyvo rudens saulė blykčiojo vandens paviršiuje — tame milžiniškame, į smilteles sugurintame ir plačiai pažertame veidrodyje.

Klausydamasis Dilano dainos, prisiminiau dar ir merginą iš automobilių nuomos punkto. Taip, žinoma, jai irgi būtina atseikėti truputį laimės. Įsivaizdavau ją tokią, kokią mačiau: uniforminis švarkelis, žalias kaip beisbolo aikštės veja, balta palaidinukė, juoda varlytė. Regiu: ji klausosi Dilano ir galvoja apie lietų.

Aš ir pats pagalvojau apie lietų. Ar veikiau krintančią miglą — dulksna, tokia smulki, kad nė lietumi nepavadinsi. Be garso tyškantys smulkučiai jos lašeliai galiausiai padengė mano sąmonę skaidria bespalve užuolaida.

Ėmiau grimzti į miegą.

Dabar galėsiu atgauti visa tai, ko netekau. Tai, kas prarasta, niekada nepražūva amžiams. Užmerkiau akis ir nesipriešinau mane semiančiam snauduliui.

Bobas Dilanas dainavo „A Hard Rain’s A-Gonna Fall“ — dainavo ir dainavo, kaskart vis pradėdamas iš naujo.

40 Paukščiai

Kai pasiekiame tikslą, sniegą jau verste verčia. Ant mūsų, sunkus ir vientisas, kone griūva pats dangus. Baltų sniegulių verpetai krinta ir į Ežerą — ir tuojau pat išnyksta toje nemirksinčioje balto pasaulio akyje. O gal Ežeras pats prisitraukia snaiges — vien tam, kad susiurbtų į save?

Mudu su šešėliu stovime nekrustelėdami, nevaliodami išspausti nė žodžio. Pats nežinau, kiek laiko šitaip žiūrime į baltumoje tamsuojančią Ežero dėmę. Drėgnas, sniego pritvinkęs oras kiek slopina nerimastingą Ežero burbuliavimą, bauginusį mane aną kartą. Debesų lubos pakibusios virš pat galvos, per sniegą juoduojanti Siena, regis, dar niūresnė, dar labiau išaugusi. Kraštovaizdis, kuriam stulbinančiai tinka vadintis Pasaulio galu.

Kol šitaip stovime, man ant pečių susikaupia pusnys. Reikia manyti, sniegas jau patikimai paslėpė mūsų pėdsakus. Mano šešėlis protarpiais vis nusižeria sniegą ir sutelkia visą dėmesį į vandens paviršių.

— Taip, išėjimas čia. Kitaip tiesiog negali būti, — pareiškia šešėlis. — Niekas nebegali sulaikyti mūsų Mieste. Dabar mes — laisvi kaip paukščiai.

Šešėlis užverčia galvą į dangų ir užmerkia akis, kad vokus paliestų snaigių palaiminimas. Gali pamanyti, kad staiga nukrito jį kausčiusios grandinės — tiesiog akyse šešėlis atgauna jėgas. Kad ir svirduliuodamas, jis jau savomis kojomis eina prie manęs.

— Ten, kitapus šio Ežero, yra visas pasaulis, — sako jis. — Ar tu pasiruošęs nerti?

Aš nieko nesakau; šešėlis pasilenkia atsivarstyti batų.

— Jeigu ilgiau stoviniuosime čia, mirtinai sušalsime, tad verčiau nedelskime. Gal susiriškime diržais? Nieko gero nebus, jeigu pasimesime.

Nusiimu kepurę — ją man davė Pulkininkas, matyt, ji — kadai užmarštin nugrimzdusios karinės kampanijos aprangos dalis. Medžiaga sučiurusi, neatpažįstamai išblukusi. Nugremžiu nuo graižo prilipusį sniegą, tada vėl užsimaukšlinu kepurę ant galvos.