Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Kieme giliai priversta biraus, minkšto sniego. Pėdinu per Šešėlių buveinės teritoriją, praeinu suolelį. Vinkšnos šakos grėsmingai dėbčioja į mane. Iš kažkur toli atsklinda veriantis paukščio klyksmas.

Pašiūrėje šaltis smelkiasi netgi dar nuožmiau nei lauke. Atkeliu dangtį, lipu kopėčiomis į rūsį.

Mano šešėlis sėdi ant lovos. Laukia manęs.

— Nemaniau, kad ateisi, — sako, išpūsdamas baltą garų debesį.

— Juk pažadėjau, argi ne? — sakau. — Turime kuo skubiau nešdintis iš čia. Tvaiko tiesiog neįmanoma ištverti.

— Aš nepajėgsiu užkopti aukštyn, — prataria šešėlis ir atsidūsta. — Ką tik bandžiau. Nepakako jėgų. Tikriausiai mano būklė kur kas prastesnė, nei maniau. Kokia ironija, ar ne? Visą tą laiką apsimetinėjau esąs išsekęs — ir nė nepastebėjau, kaip nusilpau iš tikrųjų. Veikiausiai pastarosios nakties šaltis galutinai mane pribaigė.

— Aš tau padėsiu.

Šešėlis purto galvą.

— Nieko nebus. Aš nepajėgsiu bėgti. Kojos manęs neberemia, man nebeužteks jėgų ištrūkti iš čia. Viskas, man jau galas.

— Juk pats ir užvirei šitą košę. Tad nė nemėgink dabar nerti į krūmus, — prapliumpu. — Ištrauksiu tave iš čia, net jeigu teks tempti ant nugaros.

Šešėlis žiūri į mane, jo akys giliai įkritusios.

— Jeigu jautiesi toks stiprus, tuomet aš jokiu būdu neatsisakysiu eiti su tavim, — taria. — Bet nešti mane per tokį gilų sniegą tikrai nebus lengva.

— Nieko kita aš ir nesitikėjau, — sakau.

* * *

Užtempiu savo išsekusį šešėlį kopėčiomis į viršų, paskui, remdamasis man į petį, per kiemą jis jau pėdina pats. Čia pat juoduojanti Siena tarytum spigina į dvi sprukti mėginančias menkutes figūrėles. Nuo vinkšnos šakų žemėn nugruma sniego pusnis, netekusios naštos šakos šaute šauna aukštyn.

— Kojų beveik nebejaučiu, — skundžiasi šešėlis. — Bandžiau mankštintis, kad nuo amžino gulėjimo galutinai neužtirptų, bet toje skylėje nėra net kur apsisukti.

Išsivedu šešėlį iš Buveinės teritorijos, užrakinu vartus. Jeigu mums pasiseks, Vartų Sargas iš karto net nepastebės, kad pasprukome.

— Kur keliausime? — klausiu.

— Prie Pietinio ežero, — sako šešėlis.

— Pietinio ežero?

— Taip. Nersime į jo gelmę ir šitaip pabėgsime.

— Juk tai savižudybė! Ežero sūkuriai labai galingi. Mus paprasčiausiai įtrauks į gelmę — ir prigersime.

Mano šešėlis visas dreba — jį purto kosulys.

— Gal ir taip. Tačiau Ežeras — vienintelis įmanomas kelias į laisvę. Aš apsvarsčiau visus variantus, patikėk. Juk ir pats statau ant kortos savo gyvybę. Visas smulkmenas papasakosiu pakeliui. Vartų Sargas grįš po kokios valandos ir, duodu galvą kirsti, nedelsdamas puls mūsų persekioti. Tad tikrai nėra kada gaišti.

Nematyti nė gyvos dvasios. Prie Sarginės durų veda vos dveji pėdsakai: vienus ateidamas palikau aš pats, kitus — išeidamas Vartų Sargas. Dar ryškios ir dviračio vežimėlio vėžės. Užsiverčiu šešėlį ant kupros. Nors jis ir prarado nemažai svorio, vis dėlto nešulys — toli gražu ne lengvas. Iki Vakarinės ir Pietinės kalvų — kelias tolimas. O aš jau taip pripratęs gyventi be šešėlio, kad nė nebežinau, ar man užteks jėgų tampytis jį su savimi.

Sniegu užverstu keliu sukame į rytus. Be mano paties ankstesnių pėdsakų, sniege žymu tik susipynę žvėrių kanopų įspaudai. Grįžtelėjęs per petį matau virš Sienos nuo deginamų žvėrių laužavietės kylančių tirštų tamspilkių dūmų tumulą — grėsmingas stulpas, kurio viršūnė pradingsta debesyse. Vartų Sargui šiandien teks sudeginti labai daug kūnų. Vakarykščia pūga pribaigė ne vieną dešimtį žvėrių. Kol sudegins visą maitą, jis gerokai užtruks — šitaip mes laimėsime laiko atitolti. Jaučiuosi dėkingas žvėrims už šitą nevalingą paslaugą.

Sniegas limpa prie rantuotų padų. Kaskart vis sunkiau žengti žingsnį, pradedu slydinėti. Kodėl neatėjo į galvą pasirūpinti kokiomis nors rogėmis? Juk bent kokią pavažą Mieste tikriausiai būtų pavykę rasti. Vis dėlto mes jau pasiekėme Vakarinį tiltą, sukti atgal negalima. Klampoti pirmyn ir šiaip pašėlusiai sunku, mane pila prakaitas.

— Tavo pėdsakai mus išduos, — žvilgtelėjęs atgal, taria šešėlis.

Taip ir regiu Vartų Sargą, sekantį mūsų pėdomis: raumeningas milžinas be jokios naštos, galingais žingsniais trempiantis sniegą po kojomis... Privalome pasistūmėti kiek įmanoma toliau, kol jis negrįžo į Sarginę.

Galvoju apie tą, kuri laukia manęs Bibliotekoje. Ant stalo guli akordeonas, krosnelėje žioruoja anglys, iš kavinuko virsta garas. Jaučiu, kaip ilgų jos plaukų sruoga brūkšteli man per skuostą, jos delnas tarytum vėl švelniai nusileidžia ant mano peties. Nieku gyvu negaliu leisti, kad mano šešėlis žūtų čia, negaliu leisti, kad Vartų Sargas sučiuptų jį ir įmestų atgal į rūsį mirti. Kol anapus Sienos į dangų vis dar šauna tirštų dūmų stulpas, privalau iš paskutiniųjų stumtis pirmyn, vis pirmyn.

Pakeliui sutinkame nemažai žvėrių. Jie klaidžioja būreliais, bergždžiai mėgindami iškapstyti iš po sniego bent menką kuokštelį sudžiūvusios žolės. Skaidrių mėlynų jų akių žvilgsniai lydi mus, atkakliai klampojančius per pusnynus. Kažin ar jie nutuokia, kur mes išsiruošėme ir ką tai reiškia?

Štai ir kalva, pradedame kopti šlaitu. Visiškai uždustu. Pats juk apsileidau, visai nesimankštindavau. Vėl pradeda snyguriuoti; alsuoju, vos atgaudamas kvapą, išpūsdamas karštų baltų garų debesis.

— Gal nori pailsėti? — klausia man per petį šešėlis.

— Prašau, tik penketą minutėlių...

— Žinoma, būtinai pailsėk. Juk tai aš kaltas, kad nebegaliu paeiti. Visą naštą užkroviau tau...

— Bet tai juk ir mano paties labui, argi ne taip?

— Tuo neturėtum nė akimirkos abejoti.

Nusikeliu šešėlį nuo kupros, guldau ant žemės. Aš toks perkaitęs, kad nebejaučiu net šalčio. Bet mano kojos nuo šlaunų iki pirštų galiukų jau virtusios akmeniu.

— Vis dėlto, — susimąsto šešėlis, — jei nieko nebūčiau prasitaręs ir tyliai sau numiręs, tu juk būtum laimingas. Savaip — bet laimingas.

— Gal ir taip, — nesiginčiju. — Bet nesigailiu, kad sužinojau. Turėjau sužinoti.

Šešėlis pasemia saują sniego ir suspaudžia kumštyje, paskui vėl išberia žemėn.

— Iš pradžių tik nuojauta bylojo man, kad iš Miesto būtinai turi būti koks nors išėjimas, — sako. — Dėl tos pačios priežasties, kad Miesto tobulumas privalo aprėpti visas įmanomas galimybes. Taigi, jeigu mes trokštame surasti išėjimą — Miestas ir pakiša mums išėjimą. Ar supranti?

— Taip. Kaip tik vakar pats tai perpratau. Tai, kad čia yra viskas ir tuo pat metu nėra nieko.

Šešėlis nužvelgia mane tvirtu, supratingu žvilgsniu. Ore sparčiai tirštėja sūkuriuojančių snaigių. Vėl artinasi pūga.

— O jeigu išėjimo esama, vadinasi, jį galima surasti, atmetant kitus, visiškai neįmanomus variantus, — tęsia šešėlis. — Vartai atkrinta iš karto — Vartų Sargas ten tuojau pat mus sučiuptų. Be to, Vartai — pats akivaizdžiausias išėjimas, pirmiausia apie juos ir pagalvotum, o Miestas nieku gyvu neleis, kad durys į laisvę būtų savaime suprantamoje vietoje. Įkopti į Sieną — visiškai neįmanoma, Rytiniai vartai — užmūryti, o Upė toje vietoje, kur įteka į Miestą, kaip sužinojau, po vandeniu pertverta geležinėmis grotomis. Vadinasi, nelieka jokio kito varianto — tik Ežeras pietuose. Mes iš Miesto ištrūksime ten, kur iš jo ištrūksta Upė.

— Kaip gali būti toks įsitikinęs?