Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Aš viską kaip reikiant apsvarsčiau... — žodžius man tenka spauste spausti. — Žinai, aš pasilieku.

Nieko nesuprasdamas šešėlis įsistebeilija į mane.

— Atleisk, — sakau jam. — Puikiai suprantu, ką tai reiškia. Žinau, kad būtų užvis geriausia mudviem drauge grįžti į ankstesnįjį mūsų pasaulį, kaip kad tu ir sakai. Bet aš negaliu prisiversti iškeliauti.

Šešėlis susibruka abi rankas į kišenes.

— Ką čia šneki? O kaip mūsų susitarimas sprukti iš čia drauge? Kodėl tempei mane ant pečių šitokį kelią? Taip ir žinojau! Juk tai dėl moters?

— Taip, žinoma, ir dėl jos, — sakau. — Bet toli gražu ne vien dėl jos. Sužinojau kai ką, kas susieja mane su šituo pasauliu kur kas labiau, nei galėjau pamanyti. Aš privalau likti.

Šešėlis atsidūsta ir vėl užverčia galvą į dangų.

— Juk tu radai jos savastį, tiesa? Ir dabar nori drauge su ja gyventi Girioje. O manimi nori atsikratyti, juk taip?

— Ne, anaiptol, visiškai ne taip, — užginčiju. — Aš perpratau priežastį, kodėl išvis egzistuoja šis Miestas.

— Visai nenoriu to sužinoti, — sako šešėlis, — nes ir pats jau žinau. Tu ir sukūrei šį Miestą. Sukūrei viską, kas čia yra — iki menkiausios smulkmenos. Sieną, Upę, Girią, Biblioteką, Vartus — viską. Netgi šį Ežerą. Aš jau seniai tai žinau.

— Tai kodėl anksčiau nepasakei?

— Nesakiau, kadangi iškart būtum nėręs į krūmus — ką dabar ir darai. Juk pasaulis, kuriame tau iš tiesų reikėtų gyventi — ten, o ne čia. — Šešėlis sėdasi į sniegą ir linguoja galvą. — Bet tu juk nenori manęs nė klausytis, tiesa?

— Ar gali suprasti, kas yra atsakomybė? — klausiu jo. — Aš negaliu palikti tų žmonių, vietų, kitų dalykų, kuriuos pats ir sukūriau. Žinau, su tavimi elgiuosi žiauriai neteisingai. Gali būti, kad bloga darau ir pats sau. Tačiau privalau prisiimti atsakomybę už visa tai, ką pats padariau. Šitas pasaulis irgi yra mano pasaulis. Siena pastatyta tam, kad sulaikytų mane čia, Upė teka per mane , o dūmai kyla nuo laužo, kuriame degu aš. Man būtinai reikia sužinoti, kodėl viskas taip yra.

Šešėlis stojasi ir užsižiūri į ramų Ežero paviršių. Stovi nekrustelėdamas tarp tirštai krintančių snaigių. Nė vienas nepratariame nė žodžio. Tik baltas garas alsuojant virsta iš burnos.

— Aš negaliu tavęs perkalbėti, — galiausiai pripažįsta mano šešėlis. — Gal tu čia ir nemirsi, bet ir negyvensi. Egzistuosi, ir tiek. Pasaulyje, kuris pats savaime yra tobulas, negali būti jokių „kodėl“. Be to, tu net neįsivaizduoji, ką reiškia gyventi Girioje. Įstrigsi čia amžiams ir jau niekad nebegalėsi išsikapstyti.

— Toli gražu nesu tuo tikras, — prieštarauju. — Tu ir pats negali šito tvirtinti taip užtikrintai. Po trupučiuką prisiminsiu įvairius dalykus. Žmones ir vietas iš buvusio mūsų pasaulio, ryškesnę ir blausesnę šviesą, prisiminsiu ir daugiau dainų. O kai daug ką prisiminsiu, galbūt perprasiu ir savojo kūrinio esmę — o jau tada galbūt surasiu būdą, kaip panaikinti tai, kas padaryta.

— Kažin ar tai įmanoma. Kol tu čia, užsklęstas savyje, tau neišdegs. Gal tu ir ieškosi, tačiau be manęs nieko nesugebėsi suprasti aiškiai. Vis dėlto nesakyk, kad nebandžiau tavęs perkalbėti. — Tai taręs šešėlis valandėlę patyli, tada priduria: — Aš tave mylėjau.

— Aš niekada tavęs neužmiršiu, — atsakau jam.

* * *

Kai Ežeras praryja mano šešėlį, aš dar ilgai stoviu ant kranto ir žvelgiu į vandenį, kol išnyksta paskutinis raibulys. Galiausiai Ežero paviršius vėl lieka toks pat ramus ir skaidriai mėlynas kaip žvėrių akys. Aš — visiškai vienas pačiame atokiausiame egzistencijos užkaboryje. Čia baigiasi pasaulis, sustoja bet koks judėjimas.

Nusigręžiu nuo Ežero ir patraukiu atgal. Kitapus Vakarinės kalvos plyti Miestas. Žinau, kad ji laukia manęs Bibliotekoje su akordeonu.

Per gūsingo vėjo nešamą sniegą įžiūriu nuskrendant vienišą baltą paukštį. Plastelėjęs sparnais jis perskrenda Sieną ir neria į pasišiaušusius pietinio dangaus debesis. Man telieka sniego gurgždėjimas po kojomis.

Išnašos

„Raudonoji armija“ (Sekigurt) - japonų teroristinė organizacija, 1969 m. susikūru­si ultrakairiojo studentų judėjimo likučių pagrindu. Už ypač ekstremistinius kovos metodus nuolat persekiojama policijos. 1970 m. kai kurie grupės nariai, užgrobę lėktuvą, bandė sprukti į šiaurės Korėją, kiti prisišliejo prie Palestinos išlaisvinimo organizacijos. Visi Japonijoje likę „raudonarmiečiai“ suimti 1972 m. po Karuidzavos mieste surengto kruvino teroristinio akto.

Pernelyg didelis šių dviejų mokymo įstaigų socialinio statuso skirtumas. Pirmoji - pati paprasčiausia, nemokama, antroji - elitinė privati mokykla, pernelyg brangi, kad į ją vaikus galėtų leisti paprastas dujų inspektorius.

XVIII olimpinės žaidynės 1964 m.

Broliai Marxai koncertuodavo kaip vokalinė šokių trupė, paskui sėkmingai pradėjo aktorių komikų karjerą. Kiekvienas turėjo kokį nors išskirtinį bruožą. Adolphas (Harpo) Marxas (1888–1964), labai gražiai grojantis arfa, niekad neištardavo nė žodžio, bendraudavo gestais, leisdamas keistus garsus ir išdarinėdamas kvailas grimasas.

Narvalai, kitaip dar vadinami jūros vienaragiais (Monodon monoceros ) - banginių būrio žinduoliai, gyvena Arkties vandenyne po ledu arba po dreifuojančiomis lyti­mis Aliaskos, Kanados, Grenlandijos ir Špicbergeno pakrantėse. Patino viršutinia­me žandikaulyje auga du dantys. Kairysis išauga j 1-3 metrų ilgio spirale susisuku­sią iltį. Mokslininkai iki šiol negali išsiaiškinti, kokia jos paskirtis.

Jis stebėjo, kaip smilksta jo cigaretė ( pranc .).

Suprantu (it.).

Kapai ( kappa) - japonų padavimuose piktosios dvasios, gyvenančios upėse ir upokš­niuose, iš pažiūros panašios į beždžiones, dvokiančios žuvimi. Jų oda žalsvai gelto­na, snukiai kaip beždžionių, rankų ir kojų pirštai plėvėti kaip ūdrų, o ant nugaros kartais kėpsąs šarvas, panašus į vėžlio. Jos iš pasalų puolančios žmones ir gyvulius, tempiančios vandenin ir ten suėdančios. Stiprybės joms teikiąs vanduo, susitelkęs viršugalvio duobutėje. Kapai esą labai gudrūs ir nemažai išmano.

Bulvorkeris ( Bullworker) - populiarus ekspanderio tipo namų treniruoklis, pana­šus į sunkią metalinę plokštę - maždaug metro ilgio ir penkių kilogramų svorio.

Japonijoje mokymasis trunka šešiolika metų: vienuolika — mokykloje, ketveri — aukštojoje mokykloje ir vieni — aspirantūroje.

Drambliai gyvena nedidelėmis šeimyninėmis grupėmis; jie taip glaudžiai bendrauja ir prisiriša vieni prie kitų, kad laidoja žuvusius savo kaimenės narius, pridengdami juos lapais ir šakomis. Drambliai gedi žuvusių giminaičių ir daug valandų budi prie jų. Sakoma, kad tas, kuris ras dramblių kapines, galės į valias prisirinkti vertingojo dramblio kaulo. Tačiau rasti kapines labai sunku, be to, jas drambliai saugo, o ir žmogų, jas išniekinusį, neva ištinkančios nelaimės.

Zenonas Elėjietis (apie 490-430 m. pr. Kr. Elėjoje (pietų Italija) - graikų filosofas. Mėgino savo sukurtomis aporijomis (paradoksais) logiškai įrodyti, kad judėjimas negalimas, šiuo atveju minimas pirmasis arba antrasis paradoksas:

1. Kai daiktas juda ir turi nueiti tam tikrą kelią, pirmiausia jis turi įveikti pusę to kelio, paskui - pusę likusios jo dalies, paskui pusę likučio ir taip iki begalybės. Kad ir koks būtų trumpas tas kelias, kurį daiktas turi nueiti, jis visada privalo įveikti begalinį skaičių atkarpų, o per baigtinę laiko trukmę šito padaryti neįmanoma, vadinasi, judėjimas yra negalimas.