Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Radau, — atsiliepiau ir grįžau į virtuvę su jos vyro skutimosi priemonėmis bei rankšluosčiu. Pasišildžiau vandens, nusiskutau. Tada išskalavau skustuvą. Drauge su manaisiais į kanalizaciją nutekėjo ir keletas mirusiojo barzdaplaukių.

Ji vis dar rengėsi, tad atsisėdau svetainėje ir atsiverčiau laikraštį. Bet taip ir neaptikau nieko, kas sudomintų mane paskutinėmis gyvenimo valandomis.

Ji atėjo su smėlio spalvos kelnėmis ir ruda languota palaidinuke, pakeliui šukuodamasi plaukus. Aš užsirišau kaklaraištį, užsimečiau striukę.

— Ką ketini daryti su vienaragio kaukole? — paklausė ji.

— Tegul bus dovana tau, — atsakiau. — Pasidėk kur nors kaip kokį meno kūrinį.

— Kažin ar ji dar švytės?

— Švytės, nėmaž neabejoju, — patikinau. Ir apkabinau ją dar kartą, kad jos šiluma amžiams įsismelktų man į smegenis.

38 Pabėgimas

Kai ištrykšta pirmieji aušros atšvaitai, kaukolių švytėjimas blanksta. Žiežirbos viena po kitos gęsta, saugykloje tvinsta ūkanota pilkuma.

Kol dar neišblėso paskutinė kibirkštėlė, mano pirštai privalo glostinėti kaukoles, siurbti į save jų švytėjimą. Kažin, kiek to švytėjimo išskaičiau per šią vienintelę naktį? Kaukolių tiek daug, o laiko taip maža. Nekreipiu dėmesio į valandas, susitelkęs pirštų galiukais tyrinėju vieną kaukolę po kitos. Jos savastis čia, po mano pirštais, trupinėlis gula prie trupinėlio, akimirka prie akimirkos, ir šiluma vis labiau auga. Kokį kiekį žiežirbų man pavyks surinkti — jau ne taip svarbu. Nesvarbu skaičius ar dydis, ar apimtis. Perskaityti visos žmogaus savasties, šiaip ar taip, neįmanoma.

Padėjęs atgal į lentyną paskutinę kaukolę, galiausiai susmunku. Visiškai nenumanau, koks oras lauke. Tarp lentynų be garso srovena tyžtanti prietema, vėl gramzdinanti kaukoles į amžiną ir gilų jų snaudulį. Tačiau priglaudęs prie skruostų pirštus pajuntu tebežioruojančią iš jų surinktą šilumą.

Sėdžiu tol, kol į mane ima smelktis vėsa ir ramybė, kol aprimsta mintys. Laikas slenka pirmyn trūkčiodamas, atskirais dryksniais, tačiau saugyklą pamažu užliejantis rytas — toks pat kaip visada, be jokių properšų, šešėliai nejuda. Po visą mano esybę sūkuriuodamos draikosi Bibliotekininkės savasties dalelytės, jos maišosi su viskuo, kas yra manyje, suranda plyšelius prasmukti į pačią mano esmę. Kiek laiko turės praeiti, kol įstengsiu suteikti tiems padrikiems spiečiams kokį nors konkretų pavidalą? O ir tada — kiek dar truks, kol perteiksiu visa tai jai, kol jos savastis patikimai įsišaknys joje? Žinau, kad privalau pasirūpinti grąžinti jai savastį.

Išsliūkinu iš saugyklos ir aptinku Bibliotekininkę, vienui vieną sėdinčią skaitykloje. Blausioje ryto brėkšmoje jos kūno apribai atrodo migloti, kone perregimi. Jai naktis irgi buvo labai ilga. Netarusi nė žodžio, ji pakyla iš už stalo ir stato kavinuką ant krosnelės. Aš irgi einu prie krosnelės — noriu bent kiek sušilti.

— Tu pavargęs, — sako ji.

Mano kūnas nepaslankus ir nutirpęs, vos įstengiu pakelti ranką. Ištisą naktį skaičiau senus sapnus, ir dabar mane užgriūva nuovargis. Bet aš neužmiršau to, ką Bibliotekininkė prisakė man pačią pirmąją mano darbo dieną: kad ir kaip išvargtų kūnas, nevalia nuovargiui leisti užvaldyti mintis.

— Nevertėjo visą naktį laukti čia, — sakau jai. — Galėjai eiti namo ilsėtis.

Ji įpila puodelį kavos ir atneša man.

— Juk tu stengeisi išskaityti mano savastį. Kaip aš galėjau išeiti?

Dėkodamas linkteliu ir sriūbteliu kavos. Senas sieninis laikrodis rodo penkiolika po aštuonių.

— Ar jau ruošti pusryčius?

— Ne, ačiū, — atsisakau.

— Juk tu nuo vakardienos nė kąsnio burnoje neturėjai.

— Nejaučiu jokio alkio. Tik marina miegas. Ar galėtum pažadinti mane pusę trijų? O iki tol gal pasėdėtum čia ir pabudėtum? Ar galiu prašyti tavęs šitokios paslaugos?

Ji iš kažkur atsineša dvi antklodes ir apkamšo mane. Jos plaukai brūkšteli man per skruostą — šitaip kartą jau buvo, tik kada? Užmerkiu akis ir klausausi, kaip krosnelėje spragsi anglys.

— Kiek laiko dar truks žiema? — klausiu.

— Nežinau, — atsako ji. — Šito niekas negali pasakyti. Bet jaučiu, kad ilgai ji nebeužsibus.

Ištiesiu ranką, paliečiu jos skruostą. Ji užsimerkia, kad sugertų visą mano prisilietimo šilumą.

— Ar šita šiluma sklinda nuo mano savasties?

— Ką tu dabar jauti?

— Pavasario artėjimą, — sako ji.

— Tai tavo pavasaris, turi tuo tikėti. Tavoji savastis vėl bus su tavimi.

— Taip, — sako ji, delnu uždengdama man akis. — O dabar miegok.

* * *

Lygiai pusę trijų ji mane pažadina. Velkuosi paltą, apsivynioju šaliką, užsimaunu pirštines, užsidedu kepurę.

— Saugok akordeoną, — prisakau jai.

Ji ima akordeoną nuo stalo, tarsi norėdama pajusti jo svorį, paskui deda atgal.

— Saugosiu, nieko jam neatsitiks, — pažada.

* * *

Lauke vėjas jau rimsta, ir sniego taip nebedrebia, tykiai leidžiasi tik smulkios sniegulės. Praėjusios nakties pūga jau išsikvėpė, tačiau niūrūs tamspilkiai debesys vis dar slegia prie žemės. Pragiedruliais net nedvelkia — tai tik laikinas audros postovis.

Pereinu Senuoju tiltu į pietinį krantą, paskui Vakariniu tiltu — į šiaurinį. Matau už Sienos kylančius dūmus. Iš pradžių nuvingiuoja susipynusios baltos sruogelės, kurios bežiūrint tamsėja, kol tampa tirštais tamspilkiais tumulais, kokie virsta nuo degančios dvėselienos krūvos. Vartų Sargas darbuojasi Obelyne. Aš protekine nuskubu į Sarginę. Visa kas aplinkui, regis, nė nekvėpuoja, visus Miesto garsus nugramzdino sniegas. Tokioje tyloje šviežiai iškritęs birus sniegas po mano sniegbridžių batų rantuotais padais gurgžda neįtikėtinai garsiai.

Sarginėje nėra nė gyvos dvasios. Krosnelėje ugnis nebesikūrena, bet šiluma dar visiškai neišvėsusi. Stalas nukrautas neplautomis lėkštėmis. Čia pat guli ir Vartų Sargo pypkė. Atrodo, kad kiekvieną akimirką jis gali išdygti čia — išdygs ir užrioglins milžinišką savo leteną man ant peties. Gausybė aštrių peilių, katiliukas, niekad neišsivadėjantis Vartų Sargo kvapas — viskas gerokai klibina mano pasitikėjimą savimi.

Atsargiai nukabinu nuo sienos raktų ryšulį ir pro užpakalines duris tykinu į Šešėlių buveinę. Niekur nematyti jokio pėdsako. Prieš akis plyti švarutėlė balta paklodė su viduryje stirksančia vienintele vertikale — senąja vinkšna. Baltuma pernelyg tobula, pernelyg nelytėta. Sniegas išdabintas tik vėjo supustytais ornamentais, o vinkšna kelia į dangų gumbuotas rankas, apmaukšlintas baltomis rankovėmis. Niekur niekas nejuda. Snigti liovėsi, o vos juntamo kuždesio ore nepavadinsi net lengvu vėjeliu. Akimirksnis, kai man teks suteršti šią tykią, nors ir tokią trumpalaikę tobulybę.

Kelio atgal nebėra. Išsitraukiu raktus ir vieną paskui kitą mėginu kišti į spyną — nė vienas netinka. Mane išpila šaltas prakaitas. Bandau atgaminti atmintyje vaizdą: Vartų Sargas atidarinėja geležinius vartus. Jo rankoje — ant žiedo sukabinti raktai, tie patys keturi, dėl to negali būti jokių abejonių. Prisimenu, suskaičiavau. Vadinasi, vienas jų būtinai turi atrakinti spyną.

Įsikišu raktus į kišenę, suspaudęs saujoje bandau bent kiek sušildyti; paskui mėginu dar kartą. Šįkart trečiasis sklandžiai įlenda į spyną ir pasisuka — nugriaudėja sausas trakštelėjimas. Aštrus metalinis garsas nuaidi per visą ištuštėjusią teritoriją, man dingojasi, kad jis turėjo sukelti ant kojų visus, kas gyvas Mieste. Nervingai apsidairau. Taip ir neišvystu nė gyvos dvasios. Praveriu sunkius vartus, prasispraudžiu vidun, kuo tykiausiai vėl juos uždarau.